Etnoarchitektūra ir kraštovaizdis 

„Pastabos Dėl etnografinių kaimų ir jų atskirų objektų parinkimo“ prof., dr. Mečislovas Treinys


Nebūdamas etnokultūros profesionalas, pateikiu pastabas dėl ekspertų siūlymų parenkant saugotinus ir atkurtinus etnokultūros objektus Lietuvos kaime, atsižvelgdamas į Lietuvos žemės ūkio kultūros raidos aplinkybes, bendrą kaimo ūkinio ir kultūrinio paveldo situaciją mūsų šalyje ir galimybes jį išsaugoti, eksponuoti, regeneruoti bei pritaikyti kultūros ir verslo poreikiams. Atsiprašau už laisvoką specifinių terminų ir kitų sisteminių vienetų naudojimą

Ekspertų siūlymuose jaučiasi santykinai didesnė pagarba valakinio kaimo kultūrai (kuri išliko labiausiai ekonomiškai neišplėtotuose Lietuvos regionuose) negu kitoms (vėlesnėms) Lietuvos kaimo etnokultūros raiškoms. Atrodo, vyrauja nuostata, kad kuo etnokultūros  objektas yra senesnis, tuo jis vertingesnis.

Neneigiu, kad Lietuvos valakinio kaimo kultūra įdomi savo archajiškumu ir senųjų formų bei turinio išsaugojimu. Tačiau tik valakinio kaimo kultūrą laikyti svarbiausia ar net vienintele lietuviškojo kaimo etnokultūros raiška būtų neteisinga ir skriauda kitiems (ypač Vidurio Lietuvos regionams), kur ši ūkio kultūra natūraliu būdu  jau buvo pakeista modernesne, tačiau Lietuvos sąlygomis puikiai pasiteisinusia ūkininko ūkio (vienkiemine) agrarine kultūra. Beje, ji davė impulsą Rusijos reformatoriui P. Stolypinui visoje Rusijoje imtis kaimų reformos - naikinti rusiškąją “obščiną” ir kurti vienkieminę ūkininkų ūkių sistemą, nusižiūrėjus į Vidurio Lietuvos sparčiai progresuojančius ūkininkus, kuriuos jis matė Kėdainių krašte (Šlapaberžėje buvo P. Stolypino dvaras). Antra vertus, valakinis kaimas nėra autentiškas, tik Lietuvai būdingas darinys, bet viduramžių Europos produktas, atėjęs į Lietuvą XVI a. viduryje, kur jis pakeitė dar senesnę kaimo gyvenseną ir ganėtinai ilgai čia „užsibuvo“, kada V. Europa jau seniai buvo priėjusi prie modernesnių gyvensenos formų, pirmiausia vienkieminio ūkio.

Neatmesdamas valakinio kaimo kultūros reliktų reikšmingumo, rūpinimosi šį laikotarpį atstovaujančios etnopaveldo dalies išsaugojimu, drįsčiau teigti, kad etnopaveldo objektų (kaimų ir atskirų jų elementų, materialinės ir nematerialinės kultūros raiškų) spektras yra daug platesnis. Etnokultūriniu paveldu laikytini įvairių epochų materialūs objektai ir dvasinės kultūros reiškiniai (gyvoji tradicija), kurių kūrimosi, natūralaus formavimosi bei funkcionavimo sąlygos yra negrįžtamai pakitusios ar nutrukusios. Dėl to visų šių laikotarpių materialinio (ūkinio) paveldo objektus ir jų funkcionavimo sąlygas (gyvąją tradiciją) galima išsaugoti tik valstybės specialios globos ir paramos priemonėmis, arba tuos objektus, pagal mokslo rekomendacijas reglamentuota tvarka panaudojant antrinei verslo ar kultūros paminklo paskirčiai.

Taigi, etnokultūriniu paveldu laikytinas Lietuvos kaimo paveldas, atkeliavęs iki mūsų, yra ne tik senasis kupetinis ar valakinis kaimas, jo gyvenvietės, atskiros išlikusios sodybos bei  į valakinio kaimo žemėvaldos ribas netilpusieji viensėdžiai, bet ir vėlesnieji dariniai, pakeitę valakinį kaimą ir jo žemėvaldą, pirmiausia, vienkiemiai, formavęsi kaip Stolypino ir Nepriklausomosios Lietuvos žemės reformų rezultatas. Į šitokį paveldo suvokimą įtelpa ir sovietmečio suformuota grupinė gyvenvietė ir vadinamasis “gamybinis centras”. Visų šių laikotarpių objektų formavimasis jau užsibaigęs, o kai kurių šių sisteminių elementų tarpe vyksta intensyvi degradacija (pagal mastą- labiausiai sovietmečio gamybinių centrų, nors laiko ir gamtos sąlygų, savininkų kaitos, tikro ir tariamo modernizavimo keliama erozija veikia visus materialius objektus, taip pat ir gyvąją tradiciją, kurios tęsėjų likę tik kai kuriuose objektuose).  Naujai kuriami ūkininkų vienkiemiai nebėra senosios vienkieminės sistemos tąsa, nes jų išsidėstymas, sodybų struktūra, formuojasi pagal naujus principus. Tai jau neovienkieminė sistema, kurios tolesnės raidos koncepcija dar nesusiformavusi.

Moksliniais ir praktiniais sumetimais, Lietuvos kaimo etnopaveldo objektais šiandien laikytini tie, kurie susiformavo iki kolektyvizacijos pradžios (kada nors bus grįžtama ir prie to laikmečio objektų mokslinio vertinimo, kuris dėl politinių bei emocinių veiksnių persvaros dar neįmanomas).

Mūsų manymu, dėmesys etnokultūros objektams turi būti ranžuojamas ne vien pagal jų archajiškumą, bet ir retumą ir sunykimo pavojų. Gali reikalai susiklostyti taip, kad laiko ir visuomenės dėmesio “užkonservuotų” valakinių kaimų Lietuvoje išliks daugiau, negu bent pakenčiamos sudėties vienkieminių kaimų, kurie buvo ir tebėra intensyviai transformuojami, galų gale, net ir specialistų nevertinami kaip etnokultūros fenomenas. Labai daug nustotume, jei šio paveldo neįvertintume ir jo galutinai prarastume.

Ekspertų siūlymuose (kaip ir kituose lietuvių etnokultūrą nagrinėjančiuose šaltiniuose) iš lietuvių etnokultūros, ar net apskritai Lietuvos kaimo kultūros konteksto visiškai iškrenta dvarai. Neaiški esminė šio reiškinio priežastis: ar dėl to, kad didelė jų savininkų dalis praeityje buvo nutolę nuo lietuvių kultūros? Bet būta ir kitokių pavyzdžių.  Ko gero dvarų kultūros ignoravimo šaknys susiformavo pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, kada nemažos dvarininkų dalies priešiškumas Lietuvos valstybei sąlygojo ir politizuotą dvarų materialinės kultūros, juo labiau gyvosios tradicijos, atskyrimą (ar atsiskyrimą) nuo lietuviškumą išsaugojusio kaimo paveldo. Ši dvarų kultūros ignoravimo tradicija, tiesa, kitais sumetimais, buvo tęsiama ir sovietmečiu, nes tai, esą, buvo “išnaudotojų klasės” kultūra, svetima liaudžiai. Negi šiandien, jau atlėgus anų laikų politinei polemikai, dvarų ir kitokį nevalstietiškos (nors, apskritai, žemdirbiškos) kultūros fenomeną (beje, šiandien tik labai menkus paveldo likučius, susidedančius iš suniokotų pastatų likučių, degradavusių parkų, kai kurių kilnojamojo kultūros paveldo eksponatų muziejuose) laikome absoliučiai svetimu Lietuvos kultūrai inkliuzu, ir toliau jį palikdami kitų šalių kultūrų sferai kaip mums nereikalingą balastą? Negi ir toliau laikomės koncepcijos, kad lietuvių kultūra - tik „mužikų –chlopų” kultūra, kaip tai praeityje deklaravo lietuvių kultūrą niekinantys kitataučiai? Juk dvarų paveldas, žvelgiant plačiąja prasme – yra neatskiriama mūsų kraštovaizdžio, žemėnaudos, teritorijos išplanavimo, kelių tinklo  dalis. Iškerpant iš Lietuvos etnopaveldo dvarus bei folvarkus, griauname viso paveldo (ypač jo komponento - kultūrinio kraštovaizdžio) kompleksiškumą, tartum įteisiname vienoje teritorijoje dvi nesusikertančias kultūrines plokštumas. Juk kai kurie ekspertai (dr. M. Purvinas) netgi siūlė nepamiršti tautinių mažumų apgyvendintų kaimų specifinės kultūros reliktų, kurie padėtų atskleisti mūsų kaimo teritorijos kultūrinį įvairiapusiškumą, nors šių kaimų reikšmė Lietuvos agrarinei kultūrai nepalyginti menkesnis už dvarų kultūros įtaką. Beje, dalis dvarų laikytojų netgi išsaugojo lietuviškumo šaknis ir skatino lietuviškumo raiškas, nekalbant apie dalies dvarų teigiamą ūkininkavimo pavyzdį ūkininkijai. Pagaliau, dvarai pastatyti mūsų protėvių rankomis, naudojant vietos medžiagas, patirtį. Jie svarbi mūsų  istorijos, kultūros sudėtinė dalis.

Panaši situacija yra ir su bažnytkaimiais - mažais miesteliais, kurių gyventojai vertėsi žemės ūkiu (manau, kad didesni miesteliai su specifine gyventojų sudėtimi ir vyraujančia kitokia negu žemės dirbimo funkcija, jau tikrai pasilieka už etnografinio kaimo apibrėžties, nors ne už Lietuvos kultūros paveldo apibrėžties).

Ekspertų siūlymuose nedaug dėmesio kaime buvusiems (kai kur ir išlikusiems) ne žemės ūkio paskirties objektams: malūnams,  kalkinėms, plytinėms, karčemoms, bravorams, įvairiems amatų verslo objektams. Jų yra visose etnografinėse srityse ir juos atskirti nuo bendro kaimo teritorijos paveldo tikrai nevertėtų. Manau, jie ne vien kaimo papildas, bet integrali dalis. Kai kurie šių objektų veikia, kiti jų galėtų būti regeneruojami verslui (kartais kaip veikianti ekspozicija, kuri galėtų tapti turistų traukos centru, pati “užsidirbanti” savo funkcionavimui reikalingas lėšas).

Dar vienas klausimas – kokį kriterijų  pasirinkti Lietuvos kaimo etnopaveldui apibrėžti ir klasifikuoti, o po to-inventorizuoti, regeneruoti, eksponuoti bei panaudoti verslo ir kultūros tikslams? Ką laikyti materialaus etnokultūrinio paveldo baziniu vienetu, kuris esant galimybei, turėtų būti traktuojamas kaip viena baigtinė sistema? Ekspertų siūlymuose, šis vienetas atrodo, nėra griežtai reglamentuojamas (kalbama apie kaimą, kaip teritoriją, apie tame kaime išlikusią gyvenvietę ir pan.). Manyčiau, kad šis vienetas galėtų būti laikoma erdvinė teritorinė sistema, kurioje tarp objektų yra (buvo) aiškus funkcinis ryšys. Tai kaimas ir dvaras (ar keli kaimai su jų gyvenvietėmis, vienkiemiais ir viensėdžiais ir dvaras), kartu su visa šios teritorijos žemėvalda, visais kaimo pramonės, amatų, kultūriniais, istoriniais, gamtos, religijos paminklais bendrame sąryšyje, kuris atsiskleidžia kultūriniame kraštovaizdyje, žemėnaudoje, kelių tinkle ir susijęs su šioje teritorijoje gyvenančių žmonių gyvąja tradicija. Tai iš dalies pripažįsta ir ekspertinio darbo vertintojas prof. J. Bučas, teigdamas, kad “kad gnoseologine prasme svarbu išsaugoti ne tik reikšmingiausias kaimų gyvenvietes, bet ir kai kuriuos būdingiausius kaimus, kaip agrarinės žemėvaldos ir žemėnaudos tradicijų istorijos liudytojus”.  

Tiesa, turime pripažinti, kad šitokio objekto, išsaugojusio pakankamai daug autentiškumo, ko gero jau niekur Lietuvoje nerasime, be to ir šitokios sistemos funkcionavimo galimybės naujomis sąlygomis būtų perdaug problemiškos, labiau hipotetinės negu realios. Šitokios sistemos idealizuotas prototipas gali būti atkuriamas tik Rumšiškių buities ar kokiame kitame muziejuje. Tačiau, parenkant konkrečius išsaugotinus ar regeneruotinus etnopaveldo objektus, teritorinio-erdvinio vieneto koncepcija, bent teoriniame lygmenyje, neturėtų būti ignoruojama. Tačiau praktikoje, norint nenorint teks tenkintis tik geriausiai išlikusiais vienos ar kitos regionui būdingos erdvinės sistemos elementais: atskiro kaimo teritorija su jos gyvenamaisiais vienetais (kaimo gyvenviete, ūkininkų ūkiais), nors irgi vargu ar surasime pilną šių objektų sąstatą.  (Čia ir išryškėja didysis paradoksas: kompleksiškiausi, geriausiai laikmečio formą ir turinį išsaugojo ne vėlesnieji vienkieminiai kaimai, kurie patyrė ir tebepatiria dideles transformacijas, bet kai kurie laike ir erdvėje užsikonservavę valakiniai kaimai, todėl jie neretai ir tampa lietuvių kaimo etninės kultūros reprezentantais). 

Norėčiau paprieštarauti Z. Šaknio teiginiui, kad parenkant etnokultūros objektus, turime orientuotis į “ūkinės veiklos nesuniokotą kraštovaizdį”, ir pritarti  V. Tumėno “kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimo” koncepcijai.  Kalbant apie kaimo etnokultūrines vertybes, didele vertybe laikytinos harmoningos gamtos ir žmogaus sugyvenimo formos, kurios ir realizuojamos kuriant kultūrinį kraštovaizdį; kai kas formaliai tai gali vertinti kaip natūralaus kraštovaizdžio (Lietuvoje - miškų, krūmų, pelkių darinio) darkymą.  Beje, pozityvų kultūrinio kraštovaizdžio formavimo procesą reikia skirti nuo sovietmečiu klestėjusių jo negatyvių kraštutinumų: gigantomanijos, perdėto žemės masyvų stambinimo, upių vagų kanalizavimo ir pan. Manyčiau, kad šią nuostatą gerai išreiškia prof. J. Bučo mintis, kad “principinė strateginė nuostata rinkos ekonomikos sąlygomis turėtų paklusti ne aplinkosauginio draudimo, bet aplinkosauginio naudojimo principui, t.y. ne saugoti draudžiant, bet saugoti naudojant, prižiūrint ir tvarkant, o kultūros paveldas turi tapti ne ribojimo, bet plėtros veiksnys, sudėtine visuotinės plėtros politikos dalimi”.

              Lietuva iki XX a. vidurio buvo dominuojančios agrarinės kultūros šalis, išsaugojusi gausią tos kultūros paminklų įvairovę, kurioje tiek pastatuose, tiek ir smulkiojoje architektūroje. dominavo medžio kultūra. Tai medžiagine forma pati nepatvariausia, todėl nuolatos atnaujinama, užtat išplėtojusi formų įvairovę kultūra ir tai nemažas pranašumas ją populiarinant ir toliau plėtojant. Šią Lietuvos kaimo etnokultūros formų įvairovę sąlygojo keli veiksniai:

  • genetiniai – „sudėtingų etnokultūrinių ypatybių kompleksų nulemti skirtingumai tarp Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Sūduvos bei tarp šių arealų atskirų dalių“;

·         istorinės ir ekonominės aplinkybės (teritorijos priklausomybė skirtingoms valstybėms);

·         skirtinga agrarinių transformacijų sparta atskiruose Lietuvos regionuose.

 Dėl to Lietuvoje ženklus etninės kultūros regioniškumas, kurio būdingus elementus  būtina išsaugoti.

Apskritai, regioniškumą lemia tiek genetiniai etnokultūros skirtumai, kuriuos lemia etninė (kadaise-gentinė) savimonė, tiek ir sąveika su skirtingomis kaimyninėmis tautomis, tiek ir skirtingos ekonominės netgi politinės sąlygos, į kurias vienas ar kitas regionas buvo patekęs. Pastaroji įtaka ryški M. Lietuvos etnokultūros pavelde, kuris formavosi tiesioginėje Prūsijos (Vokietijos) įtakoje. Prūsijos įtaka, taip pat ankstyvas baudžiavos panaikinimas, kolonistinis teritorijos apgyvendinimo pobūdis, sąlygojo etnokultūros ypatumus Suvalkijoje, kur dominuoja sintezės, pragmatizmo elementai, ryškesnė ūkinė modernizacija palyginus su kitomis Lietuvos vietovėmis. Didžiojoje Lietuvoje etnokultūros skirtumus tarp Žemaitijos ir Vidurio Aukštaitijos lėmė labiau genetiniai skirtumai, nors niveliavo (tačiau nesuniveliavo) vienoda ūkinė politika, kuri vyko carų Rusijos bei N. Lietuvos laikotarpiu.   Rytų Lietuvos (dalies Rytų aukštaičių ir dzūkų) etnokultūros objektų archajiškumą išsaugojo lėtesnė ekonominė plėtra (galėtume pasakyti-šio krašto ekonominis atsilikimas), taip pat ūkininkavimo ypatybės šį kraštą okupavus Lenkijai. Taigi, šių dienų Lietuvos kaimų regioninių skirtumų pagrindas - genetiniai ir agrarinės kultūros raidos skirtumai. Šiuo požiūrių vertinant lietuvių kaimo etnokultūrinį paveldą, išskirtini keli specifiniai regionai: Mažosios Lietuvos (jos etnokultūros objektus įtikinamai ir detaliai aptarė M. Purvinas), Žemaitijos,  Vidurio ir Rytų Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos.

Ko gero, problemiškiausios etnokultūros paveldo paieškos Vidurio Lietuvoje. Mūsų manymu, čia Lietuvos kaimo materialinį paveldą privalėtų reprezentuoti vienkieminis kaimas, tiksliau išlikę jo charakteringi fragmentai-pavieniai vienkiemiai ar kelių vienkiemių grupės, taip pat dvarai. Tarpusavyje šitokie objektai galėtų skirtis pagal jų susiformavimo laiką bei būdingas teritorijai statybines medžiagas, sodybų struktūrą ir išplanavimą (vieni vienkiemiai formavosi prieš pirmąjį pasaulinį karą kaip Stolypino reformos pasekmė,  kiti tarpukario metais kaip N. Lietuvos žemės reformos pasekmė. Jeigu pirmieji pastatų ansambliuose išsaugojo daugiau tradicinio Lietuvos kaimo bruožų, buvusių ikireforminiame-valakiniame  kaime, tai antrieji - labiau modernizuoti, tačiau statyti krizių metais, taupumo sumetimais atsisakant dekoratyvinių detalių, o dėl priartėjusių 1940 metų kataklizmų - neretai iki galo nebaigti suformuoti. Čia būtina išsaugoti šiaurės Lietuvai būdingus molio, dolomito ar lauko akmens statinius (dalį jų regeneruojant).

Nepaskutinę vietą parenkant etnokultūros materialaus paveldo objektus turi šiandieninė (ar net rytdienos) tų objektų taikomoji vertė, taip pat galimybės sutelkti lėšas šių objektų regeneravimui, išsaugojimui, pritaikymui kultūrinei ir/ar verslo paskirčiai. Pagrįsta būsimoji taikomoji vertė – labai svarbus kriterijus gauti lėšų tiek iš nacionalinių, tiek iš Europos sąjungos fondų ir privačių šaltinių ir tuo pačiu reali galimybė tuos objektus prikelti naujam gyvenimui, kur jie galėtų tapti Lietuvos kaimo etnokultūros savitumo etalonais, kurie (ar jų elementai) būtų kopijuojami ir platinami naujuose kaimo veiklų objektuose (ypač kaimo turizmo sodybose). Sutinku, kad šis kelias nelengvas, nes susijęs su tam tikrais kompromisais, tačiau jų vengiant, autentiški objektai, negaudami finansinės paramos išsaugojimui ir regeneravimui ir toliau nyks, nepadarydami jokios pozityvios įtakos nei tolesnei Lietuvos kaimo raidai, nei lietuvių etninės kultūros propagandai Europoje ir pasaulyje.

Parenkant būdingus kaimo etnokultūros objektus, netikslinga suabsoliutinti gyvosios tradicijos reikšmės, nes kai kuriose teritorijose (pvz., M. Lietuvoje) jos perdavėjų paprasčiausiai nebeliko. Tačiau, esant palankiems kitiems veiksniams, gyvoji tradicija atsikuria (tai rodo teigiami pavyzdžiai kaip tik iš tos pačios iš M. Lietuvos). Sunykus materialiam paveldui (kaimo sodyboms), nebeliks objektyvaus pagrindo ir gyvajai tradicijai išlikti ar atsikurti.

 

            2004 m. balandis 7 d.                                                 

LŽŪU prof., dr. Mečislovas Treinys

mtreinys@info.lzuu.lt


Naujausi pakeitimai - 2005-03-24




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2229&p_d=40878&p_k=1