1. Motyvacija
Folkloro ansamblių judėjimas - svarbus veiksnys Lietuvos kultūriniame gyvenime. Istoriškai susiklostė,
kad folkloro ansamblių vaidmuo, ypač jų
masiškumo aspektas, yra žymiai svaresnis negu kaimyninėse valstybėse (Latvijoje, Baltarusijoje,
jau nekalbant apie Lenkiją). Šis
judėjimas pakilimo laikotarpiu (9-ajame dešimtmetyje) buvo labai populiari
ir viena iš nedaugelio nacionalinio identiteto raiškos formų. Ir šiuo metu
jis lieka viena iš pagrindinių folkloro gyvosios raiškos formų.
Folkloro ansamblių veikla (jų organizuojamos šventės, festivaliai, vakaronės, ekspedicijos
ir kitokie renginiai bei akcijos) turbūt ryškiau matoma, aiškiau atsiskleidžia
regionų (o ne didmiesčių) bendrakultūriniame kontekste. Čia jie reprezentuodami
vietinės kultūros savitumą, viena vertus, atlieka krašto veido, vizitinės
kortelės vaidmenį (išorinis vaidmuo), antra vertus, palaiko ir skatina puoselėti
kraštietišką identitetą ir lokalinės tradicinės kultūros vertybes apskritai
(vidinis vaidmuo).
Todėl akivaizdu, kad folkloro ansamblių veikla, jos lygis yra reikšmingas visuomenės
kultūrinio gyvenimo lygio dėmuo. Šios ekspertizės tikslas yra apžvelgti folkloro
ansamblių situaciją įvairiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose bei atskleisti
administracinio skirstymo įtaką šiai situacijai.
Rengiant ekspertizę remtasi autoriaus asmenine patirtimi dalyvaujant įvairiose
ansamblių apžiūrose, šventėse, kitokiuose renginiuose, daugiausia eksperto teisėmis (dirbant
Lietuvos liaudies kultūros centre).
2. Folkloro ansamblių tipai
Pagal naudojamą repertuarą ir jo įsisavinimo būdą ansamblius galima apytikriai suskirstyti
į tokias grupes: tiesioginiai vietinės tradicijos tęsėjai (pirminis folkloras)
ir jos perėmėjai (antrinis folkloras), ansambliai, naudojantys platesnio regiono,
kito regiono ar bendralietuvišką repertuarą, bei ansambliai, kurių repertuaras
nepriskiriamas folkloro žanrui. Antrinio folkloro grupėje išsiskiria reprezentaciniai
ansambliai, kurie stengiasi atkurti ne kokį nors folkloro sluoksnį, o, kiek tai įmanoma,
visą jo įvairovę.
Skatintini yra ypač pirmųjų dviejų tipų ansambliai, o nefolklorinio tipo ansambliai dažniausiai
yra prasto meninio lygio arba tiesiog jų vadovai neturi elementarių žinių
ir profanuoja folklorą.
3. Folkloro ansamblių
lygio vertinimo kriterijai
Per keletą folklorinio judėjimo dešimtmečių susiklostė tokie pagrindiniai ansamblių
vertinimo kriterijai, leidžiantys gana objektyviai spręsti apie jų lygį:
-
Repertuaras (repertuaro pasirinkimo
problema; nuo to priklauso lokalinės tradicijos reprezentavimo galimybė).
-
Meninis
lygis
(repertuaro atlikimo problema; nuo to priklauso lokalinės tradicijos reprezentavimo
efektyvumas).
-
Sceninė
apranga (regiono, lokalinės tradicijos reprezentavimas). Problema labiau už
pirmąsias dvi susijusi su finansavimu.
4. Folkloro ansamblių
lygio formavimosi veiksniai
(Senasis
istorinis paveldas)
Autentiškojo folkloro situacija
(gausa, išlikę sluoksniai, jų vertingumas).
Vieni regionai "folkloriškesni" už kitus (pavyzdžiui, Dzūkija - Suvalkija).
("Naujasis istorinis paveldas")
Folklorinio
judėjimo bei kitos kultūrinės tradicijos (krašto kultūrinio gyvenimo
intensyvumas, kultūrinės veiklos formos). Folklorinis judėjimas įvairiuose kraštuose formavosi ne vienu laiku ir nevienodai. Folkloro ansamblių lygis veikiamas ir konteksto, pavyzdžiui,
labai priklausė ir priklauso nuo
stilizuoto folkloro tradicijų stiprumo.
(Dabartis)
Etnokultūrinės
veiklos organizavimo lygis. Vietinių organizatorių, folkloro ansamblių vadovų aktyvumas, profesionalumas,
kultūrinės pozicijos, vertybinės
nuostatos, kryptingumas. Yra daug pavyzdžių, kai net gretimuose rajonuose ansamblių lygis labai skiriasi;
jau gana sunykusios gyvosios tradicijos
kraštuose kartais sugebama išspausti visa, kas įmanoma, o gretimi iš esmės turtingos tradicijos
kraštai folkloro dabartinės raiškos prasme yra "tušti".
Vietinės valdžios
nuostatos. Etnokultūrinės veiklos intensyvumas priklauso nuo finansavimo, o vietinis biudžetas
dažniausiai pagrindinis finansavimo
šaltinis.
5. Etnografiniai regionai ir ribiniai kraštai
Apibrėžę, kaip vertinamas ir nuo ko priklauso folkloro ansamblių lygis, apžvelgsime ansamblių lygio situaciją
Lietuvos etnografiniuose regionuose. Tačiau prieš tai atkreipsime dėmesį į
vieną, mūsų nuomone, svarbią etnografinio
skirstymo problemą, kuri, kaip matysime vėliau, vis dėlto suponuoja administracinį
skirstymą būtent pagal etnografines ribas. Tai kraštai, kurie nėra vienareikšmiškai ir aiškiai
priskiriami tam tikram etnografiniam
regionui, - tarpiniai, ribiniai kraštai. Pateikiame rajonų pagal dabartinį
administracinį suskirstymą priklausomybę etnografiniams regionams arba ribiniams kraštams remiantis folkloro
ansamblių duomenimis. Ribiniams
kraštams priskirti ir tie, kuriuose gausu nelietuvių tautybių gyventojų:
Žemaitija (+ Mažoji Lietuva):
Klaipėda, Skuodas, Kretinga, Mažeikiai, N.Akmenė, Telšiai, Plungė, Šilutė, Šilalė, Kelmė, Jurbarkas (ribinis), Raseiniai
(ribinis), Šiauliai (ribinis), Joniškis (ribinis).
Aukštaitija: Pakruojis, Radviliškis, Kėdainiai, Ukmergė,
Panevėžys, Pasvalys, Biržai, Kupiškis, Anykščiai, Rokiškis, Utena, Zarasai, Ignalina, Joniškis
(ribinis), Šiauliai (ribinis), Raseiniai (ribinis), Jonava (ribinis), Kaišiadorys (ribinis),
Širvintos (ribinis), Molėtai (ribinis), Švenčionys (ribinis).
Dzūkija: Varėna, Lazdijai (ribinis), Alytus (ribinis), Prienai (ribinis), Kaišiadorys (ribinis),
Trakai (ribinis), Šalčininkai (ribinis), Vilnius (ribinis), Švenčionys (ribinis).
Suvalkija: Marijampolė, Vilkaviškis, Šakiai, Kaunas,
Jurbarkas (ribinis),
Jonava (ribinis), Prienai (ribinis), Alytus (ribinis), Lazdijai (ribinis).
6. Folkloro ansambliai įvairuose etnografiniuose regionuose: panašumai ir skirtumai
Ansamblių tankumas nevienodas etnografiniuose regionuose. Daugiausia jų tradiciškai
yra Dzūkijoje bei didžiuosiuose miestuose, šiek tiek mažiau - Aukštaitijoje bei Žemaitijoje,
dar mažiau - Suvalkijoje. Regionai atitinkamai
išsidėsto ir pagal vidutinį ansamblių lygį (pagal apibrėžtus kriterijus), ir pagal ansamblių tipų dominavimą.
Ansamblių aktyvumas ir lygis dėl
minėtų priežasčių (lygio formavimosi kriterijų) gana nevienodas (pavyzdžiui, rengiantis 1998 m. Dainų šventei
apžiūrose dalyvavo nuo O (Šalčininkų raj.) iki 28 (Anykščių raj.) ansamblių,
iš viso 498 ansambliai).
Žemaitija: pirminio folkloro ansamblių lygis vidutinis, ryškesnių atstovų
nėra (nebent Sedos Rimoliai, anksčiau Luokės, Inkaklių ansambliai). Gana stiprus
mišrių (pirminio folkloro su įsiliejančia jaunąja karta) ansamblių
sluoksnis, keletas aukšto (reprezentacinio) lygio antrinio folkloro ansamblių (Palangos Mėguva,
Telšių Insula), reprezentacinio lygio
vaikų ansambliai (Telšių Čiučiuruks, Klaipėdos Kuršiukai, Vorusnėlė).
Aukštaitija: pirminio folkloro ansamblių lygis vidutinis, ryškesni atstovai:
Šeduva, Linkuva, Videniškių (Molėtų raj.) Ievužė, Trakiškių (Panevėžio
raj.), anksčiau - Salako folkloro ansamblis. Gana daug įvairaus lygio
antrinio folkloro ansamblių (Rokiškio Gastauta, Utenos Utauta, Levindra, Ukmergės Dagilėlis
ir kt). Keletas reprezentacinio lygio vaikų ansamblių (Rokiškio Čirulis, Molėtų Kukutis).
Dzūkija: daug aukšto lygio (lyginant su kitais regionais)
pirminio folkloro ansamblių. Žymesnieji:
Žiūrų, Marcinkonių (Varėnos raj.), Kalvių-Lieponių (Trakų raj.), Lazdinių-Adutiškio (Švenčionių raj.). Ryškesnių antrinio folkloro bei vaikų folkloro ansamblių
nedaug.
Suvalkija: pirminio folkloro ansamblių lygis neaukštas,
čia ypač stipri stilizuoto folkloro įtaka
(nors, be abejo, jos esama ir kituose regionuose). Bene vienintelis
ryškus mišraus (pirminio + antrinio folkloro) tipo ansamblis - Vilkaviškio
Sūduviai.
Bendras dėsningumas: folkloro ansamblių judėjimas ribiniuose kraštuose silpnesnis,
ansambliai žemesnio lygio. Tai susiję pirmiausia su sunkiau suvokiamu kraštietišku
identitetu (pavyzdžiui, Raseinių, Jonavos, Prienų raj.). Tačiau čia yra ir išimčių (pavyzdžiui,
Kaišiadorių raj. ribinę padėtį ir savitą
folklorą puikiai panaudojo buvęs Kaišiadorių Verpetos vadovas Aidas Bernatonis).
7. Išvados
Ekspertizė parodė, kad folkloro
ansamblių situacija Lietuvoje nevienoda,
situacijos savitumai labiausiai koreliuoja su etnografinių regionų ribomis. Folklorinių ansamblių veikla geriausiai
būtų skatinama, metodinė parama
būtų efektyviausia, jei veiklos koordinavimas (be koordinavimo visos valstybės mastu) vyktų etnografiniuose
regionuose, tą sąlygotų ir administracinis suskirstymas atsižvelgiant
į etnografinius regionus. Papildomai turėtų
būti sukurta "regionų - ribinių kraštų" koncepcija, kuri skatintų folklorinį judėjimą ir
identiteto formavimąsi gana didelėje Lietuvos dalyje, vienareikšmiškai nepriskiriamoje
konkretiems etnografiniams regionams.
