Regionų politika ir plėtra 

Regioninių bendruomenių savivokos ir savimonės ugdymas Angelė Vyšniauskaitė 2003


Aptarsime tokius pagrindinius klausimus:

  1.  Bendruomenės sąvoka,

  2.  Bendruomenės formos,

  3.  Įvairių bendruomenės formų uždaviniai ir tikslai

  4.  Lietuvos regionai, jų bendruomenių vaidmuo kultūrai

  5.  Bendruomenės vaidmuo žmonių pilietiškumo ugdymui.

Paėmę "Dabartinės lietuvių kalbos žodyną" (Vilnius, 1954, p.74), randame tokį žodžio "bendruomenė" apibrėžimą: "Bendruomenė - tai istoriškai susiformavusi grupė žmonių, sujungtų tarp savęs gamybiniais santykiais."

Toks apibrėžimas, atrodo, yra istoriškai determinuotas buvusios Lietuvoje nuo senų laikų kaimo bendruomenės gal dar tokių administracinių institucijų kaip seniūnija. Jau nuo XVI a. ir vėliau įvairios prievolės buvo nustatomos valdžios pirmiausia per sau pavaldžius pareigūnus (seniūnus ir pan.), kurie privalėjo rūpintis jiems priklausančios teritorijos gyvenimu. Mažosios Lietuvos valdžia netgi per seniūnus kontroliavo buitinį valstiečių gyvenimą, lankymąsi bažnyčioje ir panašiai.

Bet žmogus pirmiausia yra priklausomas nuo šeimos, kurioje gimė augo, kur formavosi jo dvasinės nuostatos, dorovės ir kitos bendražmogiškojo gyvenimo nuostatos. Tad pati pirminė bet kokios bendruomenės ląstelė yra šeima. Ji yra pati mažiausia socialinė bendrija, kiekvienos visuomenės, tautos pagrindas. Beje, bendrijos sąvoką jau minėtasis lietuvių kalbos žodynas nusako taip "tai kokio nors bendro tikslo siekiantis susivienijimas“ (ten pat, p. 74). Vadinasi, šeima yra tokia bendruomenė, kuri siekia vienodo tikslo - pratęsti žmonių giminę, išugdyti darbščius, sąžiningus, tvarkingus, dorus savo narius taip pat ir valstybės, kurioje gyvena, piliečius. Taigi šeima pirmiausiai ugdo žmogaus asmenybę, ji yra pirmapradė žmonių bendruomenė. Negalima paneigti to, jog žmogaus asmenybei formuotis neginčijamos įtakos turi ir mokykla, bendraamžių kolektyvas, įvairios informacijos priemonės (šiuo metu ypač televizija, internetas), Bažnyčia (religine priklausomybė).

Taigi žmogų veikiančios bei veikusios įvairios bendruomenės formos turėjo ir turi savus tikslus ir uždavinius; vienos siekia vien gamybinių, materialinių tikslų, kitos labiau orientuotos į žmogaus dvasinį ugdymą. Lietuvių etninės kultūros suformavimo, jos ugdymo ir plėtros požiūriu itin reikšmingos yra kaimo ir etnografinių regionų (arba sričių) bendruomenės.

Kaimo bendrija -tai visi vieno kaimo (ar seniūnijos) gyventojai, susiję bendrais reikalais, rūpesčiais ir jų tvarkymu. Kaimas palaiko tautos etnokultūrą kuria naudojasi ir miestas. Kaimas užtikrina (bent praeityje užtikrino) tautos išlikimą. Dabar kaimo genofondas yra labai nusilpęs, vyksta moralinė kaimo erozija: nyksta turėtos tradicijos, užmirštama savoji etnokultūra, yra pairusi kaimo bendruomenės dvasia. Tai iš tikrųjų kelia didelį susirūpinimą, ir į tai dėmesį turi atkreipti susikūrusios Lietuvos etnografinių regioninės Etninės kultūros globos tarybos.

Kai prisimename bent prieš gerą šimtmetį buvusio mūsų kaimo gyvenimą, kaimynų tarpusavio santykius, matome, kiek juose buvo nesavanaudiško bendruomeniškumo apraiškų. Kaimynas kaimynui, nieko iš jo nereikalaudamas, talkino didžiųjų ūkio darbų, reikalavusių daugiau darbo rankų, metu. Kokios gražios, kartu ir linksmos buvo mėšlavežio, šienapjūtės, rugiapjūtės, linarovio, linamynio ir kitos talkos, dažnai užsibaigdavusios pabaigtuvėmis su šokiais, dainomis.

Kaimynės dalindavosi visokia "šviežiena" - apsiteliavusių karvių krekenomis, kiaulės skerstuvėmis, kopinėjamų bičių medumi. Kur dar kiti papročiai: kaimo kryžių lankymas prieš Šeštines, Sekminių vaišės - sambūriai parugėje, ligonių lankymas, apraudojimas šermenyse. Visa tai buvo atliekama kaip garbės pareiga.

Taigi kalbėdami apie savo kaimo, tėviškės, viso krašto praeiti, ją lygindami su šia diena, matome labai žymių pasikeitimų. Žinome ir viso to priežastis - karus, okupacijas, tremtis, pagaliau dalies visuomenės, ypač jaunosios kartos, nekritišką susižavėjimą iš Vakarų sklindančia "masine kultūra“ Sušlubavo daugelio etninė savimonė, amžiais puoselėtas lietuviškojo orumo, tautinės savigarbos jausmas, ypač meilė savo kalbai, papročiams, tradicijoms.

Šių pavojų akivaizdoje ir buvo 1999m. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas", o maždaug po metų ir „Etninės kultūros globos tarybos nuostatai", vadinasi, įkurta Seimui atskaitinga institucija – „Seimo ir vyriausybės ekspertas ir patarėjas etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimais". Taryba rūpinasi visų. tautos kultūrinio gyvenimo sričių paveldo ir ypač gyvosios tradicijos plėtra ir išsaugojimu.

Tiesa, šiandien pasigirsta balsų, teigiančių, jog lietuvių turėtos tradicijos jau tėra praeities atgyvena, vien tik savotiškas paveldas, kad jos žemdirbiškos, nederančios dabarties civilizacijai.

Taip galvojantiems galėtume priminti žymaus mūsų filosofo, mokslininko, pedagogo prof. Antano Maceinos teiginį, jog "tradicija yra kultūrinių žmogaus laimėjimų pastovumo išraiška. Ji yra laidas, kad susigrąžinta praeitis visados pasiliks dabartinė, Tradicija niekada nėra atgyventa, kadangi ji yra tautos kultūriškumo išraiška, kuri nejaučiamai kyla, nejaučiamai yra perkuriama, todėl kiekvieną kartą aktuali ir gyvastinga. Tradicija yra ir veiksmas ir išdava kartu. Kaip išdava ji gali būti labai sena. Kaip veiksmas betgi tradicija visados yra jauna, gaivi ir lanksti. Ji apgaubia visas buvusias esamas ir būsimas kartas. Kad tradicija išliktų, ji turi būti gyva ir uždeganti. Gyva ir uždeganti ji betgi gali būti tik tuo atveju, kai nuolatos kyla iš ją palaikančios žmogaus dvasios".  (A. Maceina, Mintys, mąstymai, Vilnius, 1998, p. 423-24)

Vadinasi, tautos tradicijos yra jos gyvasties šaltinis, tradicijos turi būtie kieno tai palaikomos. O tokia tautos tradicijų palaikytoja yra bendruomenė, pradedant nuo šeimos, baigiant istoriškai susiformavusių etnografinių regionų bendruomenėmis. Lietuvoje tokių regionų turime penkis, tai Aukštaitija, Dainava (Dzūkija), Sūduva (Suvalkija), Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Visos šios sritys turi savo ilgesnę ar trumpesnę istoriją, savitą žmonių mąstyseną, įgūdžius, tarmę, materialinės ir dvasinės kultūros bruožus, tradicijas. „Vienišas žmogus dar nėra baigtas kurti. Jis dar nėra galutinai pašauktas iš nebūties, - teigia Antanas Maceina. - Žmogus yra sukurtas būti drauge. Todėl bendruomenė yra tikrasis jo buvimo .ir veikimo laukas“ (A. Maceina, Mintys...., p. 299, 300).

Šiandien Lietuvos etnografiniai regionai yra mažiau ryškūs savo kultūriniu savitumu, nes juos yra paveikusi spauda, mokykla, apskritai bendra valstybės politika. Vis dėlto tokio savitumo dar esama. Todėl Etninės kultūros globos regioninių tarybų uždavinys ir būtų kuo labiau konsoliduoti, cementuoti Lietuvos etnografinių regionų savimonę, skatinant kuo giliau pažinti savo krašto, atskirų vietovių praeityje turėtas tradicijas, papročius, visa tai pritaikyti dabarties reikmėms, atgaivinti tai, kas jau kiek apiblukę, kas praturtintų mūsų -šiandieną. O labai gražių pastangų daug kur matyti. Patirtis rodo, kad pačios stipriausios, kūrybiškiausios, draugiškiausios yra tos bendruomenės, kurios domisi savo kaimo, miestelio, krašto istorija, kultūriniu paveldu, palaiko senųjų kalendorinius darbo, įvairių švenčių minėjimo tradiciją, pagrįstą vietiniais, iš senelių paveldėtais papročiais.

Vienas iš svarbesnių veiksnių stiprinantis bendruomenę yra tradicinių kalendorinių švenčių minėjimas. Papročių skalėje šventės kinta lėčiausiai, jos neapsineša madų sąnašomis. Šventė - tai viena maloniausių žmonių bendravimo formų. Šventės suburia žmones ir kitiems bendruomenės reikalams spręsti. Iš žmonių bendravimo, susiklausymo, savos aplinkos sutvarkymo (ypač prieš šventes) jaučiasi bendruomenės galia ir noras gyventi gražiau, linksmiau,

Lietuvoje jau turime visuose etnografiniuose regionuose kiek labiau savo veikla išryškėjusių vietinių bendruomenių. Paminėsime bent keletą jų. Taip Aukštaitijoje savo veikla gana ryški Biržų raj. Vabalninko bendruomenė. Tradiciniai renginiai, kaip Užgavėnės, Joninės, advento vakarai, naujametinės vakaronės, Vabalninko seniūnijos rudens šventė per pastaruosius metus labai suvienijo bendruomenę, ir biržiečiai dažnai pajuokauja, kad "Vabalninkas - atskira respublika".

Jurbarko raj. Vytėnų kaimas pagal senuosius papročius švenčia Sekmines: kaimynai vieni kitiems slapta .prie durų prikala berželių šakų, vainikuojamos karvės. Gegužės mėn. ir jauni ir seni renkasi gegužinėms pamaldoms į vieną trobą. Po maldų, ypač sekmadieniais, bendruomenė neskuba skirstytis - jaunimas pašoka, vyresnieji padainuoja.

Šakių raj. Keturnaujienos k. tęsiama Kryžiaunų dienų prieš Šeštines tradicija. Kaimo bendruomenė renkasi prie laukų ir kaimo kryžių, kapinaitėse. Giedama "Visų šventųjų litanija". Žemos vakarais renkamasi į pasidainavimus, vakaronės.

Vilkaviškio raj. Gražiškių apylinkėse tęsiama senoji "Šyvio šokdinimo" nuo Kalėdų iki Trijų Karalių tradicija, kada persirengėliai "čigonai", „kareiviai“, "Daktarai", "garnys", "kipšai" ir kt., lydi per kaimus „raitelį“ ant įmantriai parengto širmo "arklio" (iš esmės "raitelis" drauge yra ir "širmasis arklys"), visus sveikindami dainomis, pokštais ir mielai priimdami dovanas bei vaišes.

Dzūkijoje stengiamasi gaivinti senuosius kaimo amatus, dainas, šokius, tradicinę kulinariją. Čia paminėtina Varėnos raj. Mardasavo kaimo bendruomenė, sugebėjusi netgi įsirengti "Dzūkų namus", kur švenčiamos kalendorinės ir šeimos šventės, darbų pabaigtuvės ir kt.

O ką jau bekalbėti apie Žemaičius su jų garsiosiomis Užgavėnėmis, Morės vežiojimu, deginimu ar skandinimu, su Kalvarijų atlaida Žemaičiai vertina ir savo "žemaičių kalbą" su savo tarmės patarmėm.

Visa tai liudija, kad etnografinių regionų savitumas Lietuvoje dar nėra išblėsęs. Jį gaivina ypač gausūs vietiniai etnografiniai dainų ir šokių kolektyvai, vadovaujami atskirų entuziastų, kultūros namų, muziejų, bibliotekų darbuotojų, atskirų seniūnų. Garbė tokiems lietuvių etninės kultūros entuziastams, jos gyvybinę ano puoselėtojams!

Regionų etninės kultūros tarybų uždavinys savo ruožtu kiek įmanoma palaikyti vietinių bendruomenių kultūrinės veiklos iniciatyvą, žadinti jų regioninę savimonę, savo protėvių ugdytas ir amžiais kurtos kultūros formų savitumą, visa tai praturtinant. Būtina kiek įmanoma plėsti savo krašto papročių, tradicijų pažinimą, jų grožį, prasmės ir reikšmės žmogaus asmenybės ugdymui suvokimą per šeimas, spaudą - vietos laikraščius, kitas informacijos priemones, nes tiktai būdami vidiniai sąmoningi būsime ir geri valstybės piliečiai. Racionalu vietose organizuoti konferencijas, paskaitas etninės kultūros klausimais, rengti jaunimo stovyklas, kraštotyrines išvykas, krašto pažinimo, tėviškės meilės būrelius. Visa tai padės bendruomeniškumo tradicijoms įgyti šiuolaikišką veidą, padės susiformuoti moderniam Lietuvos valstybės regionų vaizdui jungiantis į Europos Sąjungos įvairiataučių kultūrų bendriją, o svarbiausia toje bendrijoje išlikti savimi!

Prof. Angelė Vyšniauskaitė

2003-04-24

 


Naujausi pakeitimai - 2003-12-31




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=30276&p_k=1