|
Kalbant apie etninės kultūros globos teisinį reguliavimą, tikslinga apibrėžti etninės kultūros sąvoką, jos objektą ir subjektus, pažiūrėti, ar daug dėmesio etninei kultūrai skiriama Europos ir Lietuvos nacionalinėje teisėje, ar etninei kultūrai reikia specifinių globos sąlygų ir specialaus reglamentavimo nacionalinės teisės sistemoje.
Minėtus ir kai kuriuos kitus su etninės kultūros globa susijusius aspektus mėginsiu apžvelgti, analizuodama Europos ir Lietuvos teisės dokumentus; daugiausia dėmesio skirsiu Lietuvos teisės aktų, įtvirtinančių etninės kultūros globos pagrindus, analizei.
Kas yra etninė kultūra?
Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas ją apibrėžia taip: Etninė kultūra - visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlakyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą".
Paprasčiau būtų galima pasakyti, kad etninę kultūrą ir jos turinį sudaro: paveldas -paveldėtas ir saugomas kultūros palikimas; gyvoji tradicija - nuolatinis kūrybinis vyksmas, per kurį etninė kultūra atsinaujina; nuo gyvosios tradicijos neatsiejama tautinė savimonė.
Išlaikant ir plėtojant etninę kultūrą, tautinę savimonę bei tautos tapatumą, svarbus vaidmuo tenka etninės kultūros subjektams.
Minėtasis įstatymas nurodo, kad etninės kultūros subjektai -"asmenys, kuriantys etninės kultūros vertybes, jas perteikiantys, puoselėjantys bei kaupiantys". Jų dėka gyvoji tradicija plėtojama, ji atsinaujina, atspindėdama vertybinius asmens (tautos) poreikius.
Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo svarbiausia nuostata - išsaugoti gyvąją tradiciją, kuri išlieka tol, kol neprarandama tautinė tapatybė, įstatymu siekta visuomenės tautinę savimonę išsaugoti ateičiai. Todėl, kalbėdami apie etninę kultūrą, ją suvokiame kaip visumą, savyje jungiančią praeitį, dabartį ir ateitį.
Vykstant eurointegracijos procesams Europos valstybės imasi papildomu priemonių savo tautinio tapatumo (identiteto) apsaugai bei skatina tradicijų plėtrą.
Dokumentai
Europos Sąjungos sutartyje, kurią pasirašė Europos valstybės - Sąjungos narės 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte, greta kitų svarbių dalykų nurodomas valstybių-narių siekis didinti tautų solidarumą ir išlaikyti pagarbą kiekvienos tautos istorijai, kultūrai bei tradicijoms. Minėtos sutarties nuostatos buvo išplėtotos Europos Sąjungos valstybių-narių viršūnių susitikime Amsterdame 1997 m.
Nors Europos Sąjungos sutartyje daugiausia kalbama apie laisvosios rinkos ir konkurencijos, bendros Europos valiutos sistemos sukūrimą, laisvą asmenų, kapitalo, prekių ar paslaugų judėjimą, tačiau neabejotina, kad valstybės-narės deramą dėmesį skiria ir nacionalinių valstybių tapatumo klausimams. Amsterdamo konferencijoje Europos Sąjungos sutartis buvo papildyta dokumentais, kuriuose aptariamas valstybių-narių bendradarbiavimas kultūros ir kitose srityse, siekiant išlaikyti jų kultūrą, kalbą, tradicijas bei papročius ir imtis papildomų priemoniŲ regioninei įvairovei užtikrinti. Tai pažymima ir Europos Sąjungos sutarties 128 straipsnyje: Europos Bendrija prisideda prie valstybių-narių kultūrų klestėjimo, taip pat gerbia jų tautinę ir regioninę įvairovę, kartu iškeldama bendrą kultūros paveldą".
Apžvelgus Europos Sąjungos sutartį kaip pagrindinį ir tiesiogiai taikomą teisės aktą, kurio valstybės-narės privalo laikytis, derėtų paminėti ir rekomendacinio pobūdžio dokumentus. Vienas iš jų - tarptautinės UNESCO organizacijos 1989 metų rezoliucija Dėl tradicinės kultūros ir folkloro apsaugos". Nors šis dokumentas yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau jame suformuluotos nuostatos paskatino Europos valstybes imtis papildomų priemonių tradicinės kultūros ir folkloro apsaugai. Daugelis valstybių realizavo UNESCO rekomendacijas, nacionalinėje teisėje numatydamos etninės kultūros apsaugos priemones, pvz., Čekija priėmė Etinį kodą, kuris numato baudas už etninės kultūros objektui padarytą žalą.
Demokratiškas etninės kultūros valstybinės globos modelis yra įtvirtintas Lietuvos nacionalinėje teisėje. Lietuva buvo pirmoji valstybė Europoje, atskiru įstatymu įteisinusi etninės kultūros valstybinę globą. 1999 m. buvo priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas ir įsteigta Seimui atskaitinga institucija - Etninės kultūros globos taryba. Tai atitiko UNESCO rekomendaciją ir Europos Sąjungos sutarties dvasią, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus bendruosius principus, kuriuose išreiškiama pagarba tautos sukurtoms vertybėms - gimtajai kalbai, raštui, tradicijoms bei papročiams.
Etninę kultūrą pakylėjus į valstybinį lygmenį, jai suteikus teisinį pagrindą, buvo realizuota dar 1990 m. pirmajame Kultūros kongrese a.a. prof, habil. dr. Norberto Vėliaus iškelta mintis, jog reikia sukurti teisinę bazę lietuvių etninės kultūros valstybinei globai užtikrinti.
Minėti veiksmai visuomenės buvo palankiai sutikti, jie sustiprino piliečių pasitikėjimą valstybės valdžios institucijomis, paskatino plačiau ir aktyviau dalyvauti etninės kultūros veikloje. Priėmus minėtą įstatymą, tu pačių metų (l999 m. gruodžio 4 d.) Baltijos asamblėja priėmė rezoliuciją Dėl etninės kultūros išsaugojimo Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje"; joje įtvirtinti valstybių įsipareigojimai parengti konkretų priemonių etninės kultūros plėtrai užtikrinti kompleksą ir jį finansuoti iš valstybių biudžetų.
Daugelis tarptautinės bei Europos teisės nuostatų yra detalizuojami valstybių nacionalinėje teisėje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti bendrieji tautos kultūros teisės pagrindai plačiau išdėstyti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme. Kadangi etninės kultūros objektas yra labai platus, apimantis paveldėtas materialias ir dvasines kultūros vertybes, gyvosios etninės kultūros reiškinius, tradicijas ir papročius, liaudies kūrybą, etninį kalbos savitumą, tarmes, tautinę savimonę bei tautinį tapatumą, todėl etninės kultūros teisės pagrindai negali būti suformuluoti tik viename teisės akte. Etninės kultūros valstybinės globos teisinė bazė turi apimti įvairias mūsų valstybės sritis, pradedant nacionalinio saugumo sistema ir baigiant ekonominiais santykiais.
Etninė kultūra ir švietimas
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nurodoma, kad tautinė savimonė yra svarbus valstybingumo garantas, apibrėžiama tautos ir valstybingumo samprata, aptariamas tautos ir valstybės institucijų vaidmuo agresijos atveju, nemaža dėmesio skiriama mažumų kultūros apsaugai. Tačiau minėtas įstatymas nenumato tautos sukurty etninės kultūros vertybių apsaugos mechanizmo. Etninės kultūros globos taryba Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto prašymu pateikė pasiūlymus Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui tobulinti. Vienas iš tų pasiūlymų - atsižvelgti į Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo preambulės nuostatą, kurioje sakoma, kad etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir jos tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas". Nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų tautos gyvavimą ir savitą bei laisvą jos raidą, o valstybės sukurta saugumo sistema turi tapti tautos siekių bei demokratinės raidos užtikrinimo garantu.
Analizuodami švietimo sistemą ir ją reglamentuojančius teisės aktus, pasigendame tautinės mokyklos koncepcijos bei Etninės kultūros įstatyme įtvirtintų nuostatų. Švietimo sistemoje vis dažniau pastebime rinkos ekonomikos reiškinius. Naujame Švietimo įstatymo projekte ir jį lydinčioje koncepcijoje demokratiniai principai, humanizmo idėjos bei bendražmogiškosios kultūros vertybės iš esmės keičiamos rinkos ekonomikos, paslaugų teikėjų ir paslaugų vartotojų sąvokomis. Tarp projekte nurodytų teisės aktų, reglamentuojančių švietimą, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas net nepaminėtas, nors visas šio įstatymo 9 straipsnis sukurtas etninės kultūros ugdymui švietimo sistemoje užtikrinti.
Kartais Lietuvos visuomenė yra klaidinama, esą Europos Sąjunga reikalauja pritaikyti švietimo ir ugdymo sistemą rinkos ekonomikos modeliui. Tačiau taip nėra. Europos Sąjungos sutarties 126 straipsnyje teigiama: Europos bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių-narių bendradarbiavimų ir prireikus paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimų ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę" (Europos Sąjunga, Steigimo dokumentų rinktinė, 1998). Valstybėms-narėms suteikta visiška laisvė formuoti ir kurti švietimo sistemą, apspręsti mokymo turinį. Todėl derėtų siekti, kad švietimo ir ugdymo sistemą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų išlaikyti ir įtvirtinti pamatiniai principai -humanizmas, demokratiškumas ir tautiškumas, kad etninė kultūra būtų integruojama į visų lygių švietimo ir ugdymo institucijas, ribojant rinkos santykių skverbimąsi į šią sritį.
Kitas svarbus aspektas įtvirtinant etninės kultūros teisės pagrindus - sudaryti palankias sąlygas gyvajai etninės kultūros tradicijai plėtoti, tradiciniams amatams bei verslams gaivinti ir puoselėti. Derėtų sukurti lanksčią mokesčių sistemą, licencijavimo ir patentų išdavimo tvarką, kurioje būtų įtvirtinti tradicinių dailiųjų amatų plėtros mechanizmai, apsaugantys šią itin jautrią smulkaus ir vidutinio verslo sritį. Priimant naują PVM įstatymą būtina išlaikyti tradicinių amatų ir verslų plėtrai palankią PVM taikymo sistemą, kuri atitiktų Europos Sąjungos rekomendaciją Dėl menininkų statuso", Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų bei Autorinių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatas.
Dvigubi regionų standartai
Lietuvos regioninė politika ir teritorinis-administracinis Lietuvos suskirstymas yra vienas iš opesnių nūdienos klausimų. Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme yra apibrėžta etnografinio regiono sąvoka: Etnografinis regionas -istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas balty genčių palikimas". Dažnai sakoma, kad etnografiniai regionai ir juose susiklosčiusios istorinės-etnokultūrinės tradicijos neturi nieko bendro su teritoriniu-administraciniu Lietuvos suskirstymu. Neginčijant išsakytų minčių būtina pastebėti, kad regiono išskyrimo kriterijai gali būti įvairūs. Tačiau būtų sunku pagrįsti, kokiais kriterijais remiantis buvo atliktas teritorinis-administracinis Lietuvos suskirstymas. Akivaizdu, kad, skirstant valstybės teritoriją į administracinius vienetus, nebuvo atsižvelgta nei į krašto istorines bei etnokultūrines tradicijas, nei į Europos valstybių patirtį, nei į vieną iš pagrindinių kriterijų išskiriant regioną - istorinį-kultūrinį aspektą.
2000 m. liepos mėn. priimtame Regioninės plėtros įstatyme, regiono sąvokos apibrėžimas nesuderintas su Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme pateikta etnografinio regiono sąvoka ir jai iš dalies prieštarauja. Dėl Lietuvos teisinėje bazėje įtvirtintų regiono sąvokų neatitikimo Europos teisei atsirado nemaža painiava politinėje bei viešojo administravimo sistemoje. Lietuva Europos Sąjungoje traktuojama kaip vienas regionas, o pagal Lietuvos įstatymus Lietuvoje esą dešimt regionų.
Etninės kultūros valstybinės globos teisiniai pagrindai, įtvirtinti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme, apima ir etninį kalbos savitumą, įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas buvo sukurta Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001-2010 metų programa ir patvirtinta vietovardžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarka.
Tačiau neseniai priimtame naujame Civiliniame kodekse naudojama terminija nėra lietuviška, įgyvendinant svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarką, būtina paspartinti ir kompiuterinių programų lituanizavimą.
Gyvoji tradicija ir paveldas
Etninės kultūros gyvosios tradicijos plėtrai užtikrinti būtina ir Turizmo įstatymo nuostatas suderinti su Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo nuostatomis. Organizuojant turistinius maršrutus bei poilsį reikia sukurti sistemą, pagal kurią į turistinius maršrutus būtų įtraukti gyvieji etninės kultūros židiniai, etnografiniai kaimai, kad turistai būtų supažindinami su nacionaliniu kraštovaizdžiu, lietuvių nacionalinės virtuvės bei kitais etninės kultūros elementais. Būtent tai turėtų atsispindėti Turizmo įstatyme bei Etninės kultūros globos tarybos ir kitų suinteresuotų institucijų rengiamose Valstybinėse etnografinių kaimų išlikimo bei Etninės kultūros plėtros programoje.
Siekiant atgaivinti tradicines šventes, būtina peržiūrėti valstybines šventes bei atmintinas dienas reglamentuojančius teisės aktus ir įtraukti į įstatymuose nurodytus sąrašus tokias tradicines šventes kaip Kūčios, Vėlinės, kurios mūsų krašte turi gilią kultūrinę tradiciją.
Ne mažiau svarbus ir etninės kultūros paveldas. Nors turime kelis kultūros vertybes reglamentuojančius teisės aktus, kuriuose numatyta materialinių kultūros vertybių apsaugos sistema, tačiau dvasinės kultūros paveldas apskritai tebėra neapibrėžtas ir nereglamentuotas, kultūros vertybių sąvokos apibrėžimas neapima materialia forma užfiksuotų dvasinių kultūros vertybių. Etninės kultūros vertybės, sukauptos mokslo įstaigose, tokiose kaip Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ar Lietuvos muzikos akademija, neturi nei kultūros vertybės, nei archyvinės medžiagos statuso, nes teisės aktai jų nereglamentuoja, o jas kaupiančių institucijų padaliniai neturi archyvo įstaigos statuso.
Apžvelgiau tik keletą, mano manymu, svarbesnių Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktų, kuriuose įtvirtinti etninės kultūros teisės pagrindai. Akivaizdu, kad minėtuose teisės aktuose suformuota etninės kultūros globos teisės pagrindų sistema sudaro galimybes tolesnei etninės kultūros raidai bei gyvosios tradicijos plėtrai, pasirenkant priemones ir būdus bei institucijų sistemą, padedančią koordinuoti valstybės ir visuomenės pastangas išsaugoti etninę kultūrą, jos gyvąją tradiciją, tautinę savimonę bei tautinį tapatumą.
Etninė kultūra, jos gyvoji tradicija yra itin jautri dvasinės kultūros sritis, todėl svarbu, kad etninės kultūros valstybinės globos teisės sistema užtikrintų laisvą jos plėtrą, teisingą jos suvokimą, kad etninė kultūra nebūtų sutapatinta vien su paveldu, o tautinė savimonė - su praeitimi, kad ji būtų suvokiama kaip visuma, jungianti savyje praeitį, dabartį ir ateitį.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoja Virginija Kondratienė
2002-02-16 |
