Teisės aktų projektai 

Projektas

I. BENDROSIOS NUOSTATOS 

1. Šios programos paskirtis – nustatyti etninės kultūros plėtros prioritetines kryptis, sudaryti finansines ir teisines prielaidas, padedančias užtikrinti etninės kultūros paveldo išsaugojimą, pažinimą bei naudojimą, puoselėti tautos tapatumą ir savimonę, plėtoti etnografinių regionų savitumą, skatinti gyvosios tradicijos tęstinumą, integruoti etninę kultūrą į švietimo sistemą, plėtoti etninės kultūros tyrimus ir efektyviau juos panaudoti platesnių visuomenės sluoksnių mokymui bei lavinimui, skatinti senųjų tradicijų pritaikymą žemės ūkio, verslo ir turizmo reikmėms, sudaryti etninės kultūros subjektams tinkamas veiklos sąlygas, didinti etninės kultūros vaidmenį pilietinės visuomenės kūrime ir bendrame kultūros procese.

2. Teisinį programos pagrindą sudaro: Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas (Žin., 1999, Nr. 82-2414; Žin., 2000, Nr. 61-1838), Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl Etninės kultūros globos tarybos sudarymo ir jos nuostatų (Žin., 2000, Nr. 59–1767). Programa atitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (Žin., 1997, Nr. 2–16), Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 15-344), Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 14- 352), Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53-1292), Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35–1271) nuostatas bei Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos (Žin. 2002, Nr. 113–5029) pagrindines kryptis, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo dėl žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos (Žin., 2000, Nr. 50–1435) pagrindinius uždavinius bei kitus su etnine kultūra susijusius Lietuvos Respublikos ir tarptautinius teisės aktus.

3. Programos vykdymo pradžia – 2003 metai, pabaiga – 2009 metai. Programos vykdytojai ir jos įgyvendinimo priemonės pateiktos priede.

4. Programoje vartojamos pagrindinės sąvokos (etninė kultūra, etninės kultūros paveldas, etninės kultūros gyvoji tradicija, etninės kultūros subjektai, etnografinis regionas, archyvinė etninės kultūros medžiaga ir kitos) apibrėžtos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme.: 

II. ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ

            5. Šių dienų sociokultūriniai ir ekonominiai procesai, neigiamas globalizacijos ir modernizacijos poveikis kelia grėsmę etninei kultūrai – niveliuojasi tradicijos ir papročiai, asimiliuojasi tarmės, nyksta etnografinių regionų skirtumai. Mažėjantis kaimo gyventojų skaičius ir sparčios jų senėjimo tendencijos gesina etninės kultūros židinius, nyksta autentiškos bendruomenės – pagrindinis etnokultūrinio paveldo saugotojas. Naujai besikuriančios bendruomenės kaimuose, seniūnijose, miesteliuose ir  miestuose nebeperima senųjų tradicijų.

            6. Paveldas yra etninės kultūros plėtros šaltinis, tačiau dėl nepakankamos valstybinės globos yra neužtikrinta jo apsauga, fiksavimas ir tvarkymas:

            6.1. saugomos tik į registrus ir paminklų sąrašus įrašytos nekilnojamosios ir kilnojamosios etninės kultūros v ertybės, bet registrai yra neišsamūs; nėra efektyvios tradicinio kraštovaizdžio ir etnoarchitektūros išsaugojimo priemonių sistemos; sparčiai blogėja mažosios architektūros paveldo (kryžių, koplytstulpių, stogastulpių) būklė; materialios etninės kultūros vertybės išvežamos iš Lietuvos, nes nėra efektyvaus teisinio ir administracinio mechanizmo šiam procesui reguliuoti;

            6.2. etninės kultūros vertybės bei duomenys apie jas nėra kaupiami kryptingai, intensyviai ir pakankamai kokybiškai dėl metodinių priemonių, techninės įrangos ir lėšų trūkumo, nepakankamo tarpinstitucinio bendradarbiavimo;

            6.3. sukaupta muziejinė ir archyvinė medžiaga (neretai itin unikali) stokoja tinkamų apsaugos sąlygų (nesaugios ir ankštos saugyklų patalpos, netinkamas mikroklimatas), trūksta modernios įrangos ir lėšų eksponatų, rankraščių, foto, ikonografinės medžiagos, garso ir vaizdo įrašų restauravimo ir/ar kopijų darymo bei kitiems medžiagos tvarkymo darbams;

            6.4. nesilaikoma vieningų užfiksuoto etninės kultūros paveldo inventorinimo, tvarkymo ir sisteminimo principų; trūksta lėšų sisteminiams katalogams išleisti; sukaupti duomenys tvarkomi dažniausiai be šiuolaikinių informacijos apdorojimo priemonių; nesukurta vieninga duomenų informacijos sistema, todėl etninės kultūros paveldas panaudojamas mokslui, kultūrinei bei šviečiamajai veiklai neefektingai;

            6.5. ypač daug problemų yra nematerialaus etninės kultūros paveldo srityje – archyvinę medžiagą kaupiančios, saugančios, tvarkančios ir tyrinėjančios institucijos negauna reikiamos valstybės paramos, nes nėra įtrauktos nei į archyvų, nei į kultūros paveldo teisinio reguliavimo sritis; nėra galimybių pagaminti būtiną garso bei vaizdo įrašų apsauginių ir darbinių kopijų kiekį; daugiausiai tokios medžiagos sukaupė mokslo ir studijų institucijos, tačiau jų veiklą reglamentuojantys įstatymai taip pat neužtikrina sukauptų vertybių išsaugojimo; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynui, turinčiam apie 1,5 mln. tautosakos vnt. (tai vienas didžiausių tokio pobūdžio archyvų Europoje), valstybės parama yra nepakankama;

            6.6. nėra suformuotos valstybinės nuostatos dėl visuomeninių organizacijų, Nacionalinio radijo ir televizijos  fonduose sukauptų vertybių, nesuteikiama pakankamai paramos jų išsaugojimui ir panaudojimui;

            6.7. sunkiai prieinama etninės kultūros paveldo medžiaga, esanti archyvuose ir muziejuose už Lietuvos ribų.

7. Etninės kultūros paveldą, gyvąją tradiciją ir modernias etninės kultūros formas tyrinėja mokslo ir studijų institucijos, kai kurie muziejai ir kitos kultūros įstaigos, visuomeninės organizacijos. Tačiau etninės kultūros tyrimus sunkina šios priežastys:

7.1. daugelio institucijų materialinė techninė bazė nepakankama, tyrėjai neturi moksliniam darbui būtinų darbo sąlygų (trūksta patalpų, modernios kompiuterinės ir kitos tyrimams reikalingos įrangos, šiuolaikinių ryšių priemonių, interneto), plečiantis tyrimų apimčiai darbuotojų skaičius nėra didinamas (dažnai priešingai –  net mažinamas);

7.2. Lietuvos mokslo reforma nėra palanki etninės kultūros tyrimams ir jų panaudojimui etninės kultūros plėtrai: teikiamas prioritetas užsienio kalba ir užsienyje skelbiamiems mokslo darbams, nors didelė dalis etninės kultūros tyrinėjimų yra svarbūs tik Lietuvos auditorijai; ne visos etnokultūrinės pakraipos mokslo šakos yra įteisintos; moksliniais pripažįstami tik indeksuotuose leidiniuose spausdinti darbai, tačiau kai kurioms etninės kultūros sritims tokių leidinių trūksta – dėl to tyrinėtojams sunku įgyti mokslo laipsnį arba įvykdyti atestacijos reikalavimus; atsiskaitant už mokslinę veiklą nevertinami taikomieji tyrimai, vadovėlių rengimas ir mokslo populiarinimas, nors tautinės savimonės puoselėjimui ir etninės kultūros plėtrai tai daro didelį poveikį;

7.3. pasigendama kai kurių tradicinės kūrybos rūšių, tradicinio etiketo ir etikos, kulinarinio paveldo ir kt. tyrimų, nėra tiriama etnokultūrinės veiklos rinkodara ir šios srities specialistų poreikis;

7.4 per lėtai vyksta etninės kultūros fundamentiniai ir taikomieji tyrimai; rezultatai skelbiami nepakankamai operatyviai, nes daugelyje mokslo įstaigų leidybinė bazė yra silpna arba jos iš viso nėra;

7.5. dėl nepakankamo finansavimo dauguma etninę kultūrą tyrinėjančių mokslo ir studijų įstaigų neturi galimybės komplektuoti tyrimams reikalingų specializuotų bibliotekų;

7.6. nepakankamai remiami etninės kultūros tyrimams skirti renginiai (konferencijos, simpoziumai, seminarai ir pan.), tyrėjų stažuotės, dalyvavimas užsienio moksliniuose renginiuose, tarptautinėse organizacijose ir projektuose.

8. Įstatymų nuostatos, įpareigojančios integruoti etninę kultūrą į švietimo ir ugdymo procesą, vykdomos nepakankamai:

8.1. tik labai nedaugelyje mokyklų etninė kultūra dėstoma kaip pasirenkamas dalykas;

8.2. neužtikrinama etninės kultūros ugdymo pakraipą pasirinkusių ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir bendrojo lavinimo mokyklų (ar jų padalinių) valstybinė globa;

8.3. nepakankamai skatinama etninės kultūros sklaida popamokinėje veikloje – sumažinus lėšas papildomam ugdymui, mokyklose sumažėjo folkloro ansamblių, kraštotyros, tautodailės ir kt. etninės kultūros sričių būrelių tradicinių švenčių ir vakaronių, ekskursijų aplankant etninės kultūros objektus, per mažai išnaudojamos muziejų ir kultūros įstaigų parengtų etnokultūrinių edukacinių programų teikiamos galimybės;

8.4. papildomo ugdymo meno mokyklose (muzikos, choreografijos, dailės) nepakankamai diegiamos autentiškos etninės kultūros vertybės, prioritetas dažniausiai teikiamas stilizuotai jų transformacijai;

8.5. trūksta šiuolaikinius reikalavimus atitinkančių etninės kultūros vadovėlių ir kitų mokymo priemonių;

8.6. etninės kultūros ugdymo ir studijų tikslams nepasitelkiami etninės kultūros subjektai (liaudies meistrai, muzikantai, dainininkai ir kt.).

9. Nepakankamai subalansuota etninės kultūros darbuotojų, pedagogų ir kitų specialistų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir atestavimo sistema, jų rengimui per mažai pasitelkiami etninės kultūros tyrinėtojai ir autentiško folkloro specialistai, trūksta bendrųjų ir profiliuotųjų specialistų rengimo programų, metodinių priemonių, įvairesnių kvalifikacijos kėlimo būdų ir informacijos apie juos. Paskatos kelti kvalifikaciją etninės kultūros srityje yra per menkos.

10. Aukštųjų mokyklų programose nepakankamas dėmesys skiriamas etninės kultūros vertybėms, valstybės ir tautos istorijai. Etninės kultūros žinios pirmiausia turėtų būti suteikiamos specialistams tų sričių, kurios yra susijusios su kaimo turizmu, žemės ūkiu, aplinkosauga, kultūros vadyba, menine veikla, maisto gamyba, lengvąja ir kultūrine pramone.

11. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu etnokultūrinė veikla suintensyvėjo kultūros namuose, centruose ir kitose kultūros įstaigose, tačiau vėliau ji daug kur sunyko dėl nepakankamos valstybinės globos.

12. Yra ryški tendencija etninę kultūrą sutapatinti su mėgėjų menu arba folkloro ansamblių veikla; prioritetas teikiamas sceniniams pasirodymams, ansambliai ar kalendorinės šventės dažnai formuojami pagal vienodą modelį, neatsižvelgiant į vietos tradicijas.

13. Lietuvoje kasmet rengiami folkloro festivaliai, įvairių žanrų ir tematikos folkloro šventės, vyksta kalendorinio ciklo renginiai, tautodailės parodos, tačiau dėl lėšų stokos jų organizavimas darosi vis sunkesnis. Ypač trūksta platesnį dalyvių ratą įtraukiančių tradicinių renginių, sambūrių, stovyklų vaikams, šeimoms ir etninės kultūros veiklos pagrindu susibūrusioms bendruomenėms, teorinių praktinių seminarų ir kursų pagal įvairias etninės kultūros sritis, kryptingų tam tikros etninės kultūros srities konkursinio mokomojo pobūdžio renginių, žymiai suaktyvinančių gyvosios tradicijos plėtrą.

14. Reikšmingą vaidmenį aktualizuodamas ir populiarindamas liaudies dainas, šokius, instrumentinę muziką, žodinę kūrybą, paprotinę kultūrą bei kitą nematerialųjį paveldą atliko ir tebeatlieka folklorinis judėjimas, tačiau dabarties sąlygomis šis judėjimas pastebimai silpsta:

14.1. daug kur (ypač didžiuosiuose miestuose) folkloro kolektyvai negauna paramos (patalpų, vadovai – atlyginimo, dalyviai – galimybių įsigyti ar atnaujinti kostiumus, muzikos instrumentus), todėl nauji kolektyvai beveik nesteigiami, o senieji – nyksta;

14.2. etninės kultūros sklaidos veikloje aktyviai dalyvauja visuomeninės organizacijos, tačiau jų materialinė bazė labai silpna, trūksta paramos organizacinei veiklai vykdyti.

15. Neturi reikiamo statuso reikšmingos ir unikalumu pasižyminčios lietuvių tradicinės šventės – Kūčios, Joninės (Rasos), Vėlinės; nepakankamai pristatomi tradicinės kūrybos pavyzdžiai Lietuvos valstybės reprezentaciniuose ir šventiniuose renginiuose, juos užgožia užsienio autorių kūryba, popkultūra arba transformuotas pseudoliaudiškas menas.

16. Visuomenėje praranda prestižą ir tęstinumą įvairios etninės kultūros gyvosios tradicijos formos – tarmės, tautiniai kostiumai, liaudies dainos, tradiciniai šokiai, žaidimai, tradicinė virtuvė ir kt., nors kitų Europos šalių pavyzdys rodo, kad senosios tradicijos gali būti puikiai priderinamos prie šiuolaikinio gyvenimo.

17. Nyksta autentiškos, lokalinės muzikavimo tradicijos ir tradiciniai muzikos instrumentai (ypač mažėja dumplinių instrumentų, jie masiškai išvežami iš Lietuvos, o tradicinių instrumentų sugebančių meistrų beveik nebeliko).

18. Paramos trūksta tradicinių amatų tęstinumui; etninės kultūros palikimas neefektyviai panaudojamas verslų, lengvosios ir kultūrinės pramonės plėtrai.

19. Nesuformuota etninės kultūros subjektų sertifikavimo tvarka ir sistema, kuri padėtų etninės kultūros subjektus efektyviai įtraukti į etninės kultūros plėtrą.

20. Plėtojant kaimo turizmą ne visuomet profesionaliai pasinaudojama etnografine aplinka ir gyvąja tradicija, etnografiniai objektai menkai integruojami į kultūrinio turizmo maršrutus. Augant statyboms, nyksta etnografinių regionų architektūros savitumas, šio proceso priežiūros mechanizmas yra neefektyvus.

21. Per mažai leidžiama etninei kultūrai skirtų periodinių leidinių, lokalinių folkloro rinkinių, patrauklių leidinių v aikams, metodinių priemonių, archyvinių garso įrašų ir elektroninių knygų, beveik nerengiamos vaizdo publikacijos, nekuriami kompiuteriniai žaidimai etninės kultūros tematika.

22. Etninės kultūros vertybėms skleisti per menkai panaudojamos šiuolaikinės komunikacijos, informacijos priemonės.

23. Žiniasklaidoje pastebimas etnokultūrinės tematikos mažėjimas, etninė kultūra dažnai pateikiama kaip pigi pramoga arba lietuvių saviniekos objektas, nesilaikydamas įstatymo Lietuvos  radijas ir televizija nepakankamai dėmesio skiria etninei kultūrai ir informacijai apie jos reikšmingiausias tendencijas.

24. Bibliotekos ir kultūros įstaigos negali pakankamai įsigyti etninės kultūros leidinių, todėl jie nepatenka platesniems visuomenės sluoksniams. 

III. PROGRAMOS STRATEGIJA 

25. Šios programos strateginis tikslas – nustatyti etninės kultūros plėtros prioritetus, suaktyvinti ją etnografiniuose regionuose, skatinti bendradarbiavimą tarp etninės kultūros globos institucijų, įstaigų ir organizacijų, sudaryti tinkamas sąlygas gyventojams puoselėti savo krašto tradicijas ir papročius. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, būtina:

25.1. parengti reikiamus teisės aktus ar kitus dokumentus, galinčius pagerinti etninės kultūros plėtrą;

25.2. remti svarbiausias etninės kultūros plėtros sritis – paveldo išsaugojimą, tyrimų plėtrą, etnokultūrinį ugdymą, gyvosios tradicijos tęstinumą;

25.3. koordinuojant respublikinių, regioninių ir lokalinių institucijų (kultūros, švietimo, mokslo) veiklą, užtikrinti tolygią etninės kultūros plėtrą visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose;

25.4. deramą dėmesį skirti etninės kultūros subjektams – išanalizuoti jų situaciją, galimybes ir poreikius, parengti etninės kultūros subjektų paramos koncepciją;

25.5. integruoti etnokultūros vertybes į turizmą ir rekreaciją, skatinti tradicinius amatus ir verslus kaip alternatyvią žemės ūkio veiklą, panaudoti senąją patirtį, tradicijas ir papročius bendruomenių formavimuisi, ekologinių ūkių kūrimui, integruoti etnokultūrinį ugdymą į jaunimo ir vaikų socializacijos, prevencijos prieš nusikaltimus, narkomaniją ir alkoholizmą, vasaros užimtumo, sveiko gyvenimo būdo propagavimo programas ir t.t.;

25.6. skatinti įprastoje aplinkoje gyvuojančias etninės kultūros raiškos formas, prioritetą teikti autentiškų etninės kultūros formų tęstinumui ir jų pritaikymui šiuolaikinėms reikmėms, priešintis netinkamam etninės kultūros transformavimui ir vulgarizavimui;

25.7. kooperuoti ir tikslingai naudoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Lietuvos fondų, Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų tarptautinių fondų paramą;

25.8. organizuoti etninės kultūros plėtros procesų monitoringą ir atsižvelgiant į jo rezultatus koreguoti šią programą;

25.9. siekti, kad programos įgyvendinimas paspartintų savaiminius etninės kultūros plėtros procesus. 

IV. SPRENDIMAI

 26. Palaikant etnografinių regionų savitumo atgijimą ir aktyvinant etnokultūrinę veiklą juos e, būtina:

26.1. parengti etnografinių regionų plėtros koncepciją;

26.2. plėtoti mokslo institucijų, muziejų, kultūros ir švietimo įstaigų, nacionalinių ir regioninių parkų specialistų bendradarbiavimą rengiant etnografinių regionų etninės kultūros tyrinėjimo, saugojimo ir sklaidos programas, optimizuoti etninės kultūros globos institucijų ir įstaigų tinklą tiksliau paskirstant funkcijas bei sustiprinant etnoregioninius centrus, organizuoti etninės kultūros specialistų rengimą regionuose;

26.3. modernizuoti etninės kultūros vertybes kaupiančių, tyrinėjančių ir skleidžiančių mokslo ir studijų institucijų, muziejų ir kitų kultūros įstaigų techninę bazę;

27. Siekiant išsaugoti etninės kultūros vertybių palikimą, reikia:

            27.1. sukurti vieningą sukauptų etninės kultūros duomenų informacijos sistemą, parengti ir paskleisti rekomendacijas bei įvairias metodines priemones, skirtas etninės kultūros paveldo kaupimui ir tvarkymui, skatinti įvairių institucijų bendradarbiavimą etninės kultūros vertybių kaupimo srityje;

            27.2. nustatant etninės kultūros paveldo kaupimo prioritetus, pagrindinį dėmesį skirti mažiausiai ir nepakankamai kokybiškai užfiksuotoms, greičiausiai nykstančioms vertybėms, atsižvelgiant į tolygų jų fiksavimą etnografiniuose regionuose, pastoviai koordinuoti ekspedicijų organizavimo tvarką;

            27.3. unikalias etninės kultūros vertybes įtraukti į Kilnojamųjų kultūros vertybių ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrus, UNESCO inicijuojamus Nematerialaus kultūros paveldo registrą ir Nacionalinį tradicinės kultūros vertybių sąvadą;

            27.4. patobulinti apribojimo išvežti materialias etninės kultūros vertybes iš Lietuvos tvarką;

27.5. suformuoti valstybines nuostatas, kaip turėtų būti išsaugojami visuomeninėse organizacijose sukaupti etninės kultūros vertybių fondai;

            27.6. įteisinti etninės kultūros vertybes kaupiančio specializuotojo archyvo statusą;

            27.7. suteikti nacionalinės įstaigos statusą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynui jį reorganizuojant į Nacionalinį tautosakos archyvą;

27.8. etninės kultūros vertybių rinkėjus aprūpinti metodinėmis priemonėmis, modernia garso ir vaizdo fiksavimo įranga, skirti lėšų ekspedicijoms ir eksponatams įsigyti;

            27.9. sudarant šalies įstaigų, kaupiančių ir saugančių etninės kultūros paveldą, metų biudžetą, numatyti lėšų eksponatų, nykstančių foto negatyvų, pozityvų ir nuotraukų, ikonografinės medžiagos, garso ir vaizdo įrašų restauravimui, apsauginių ir darbinių kopijų gamybai, saugyklų patalpų praplėtimui ir jų įrangos modernizavimui;

            27.10. skirti finansavimą archyviniams ir techniniams darbams atlikti;

27.11. skirti lėšas sukauptoms etninės kultūros vertybėms, jų katalogams ir šaltiniams publikuoti;

27.12. sudaryti sąlygas etninės kultūros archyvinės medžiagos dublikatų saugojimui skirtingose vietose – tuo tikslu organizuoti kopijų pasikeitimą tarp archyvų (respublikinių, regioninių ir lokalinių), užtikrinti Nacionalinės televizijos ir radijo fonduose esančios etninės kultūros archyvinės medžiagos sutvarkymą ir kopijavimą;

27.13. užtikrinti juridinę ir administracinę etninės kultūros archyvinės medžiagos panaudojimo kontrolę;

            27.14. būtina sudaryti sąlygas, kad etninės kultūros vertybes saugančios institucijos galėtų  archyvinės medžiagos duomenis suvesti į kompiuterines duomenų bazes, būtų sukurta vieninga bendriausių duomenų apie įvairių institucijų sukauptą etninės kultūros paveldą informacijos sistema;

27.15. sudaryti sąlygas, kad lietuvių etninės kultūros medžiaga, esanti už Lietuvos ribų, būtų padaryta prieinama visiems Lietuvos gyventojams;

28. Stiprinant etninės kultūros tyrinėjimų bazę mokslo sistemoje ir aktyvinant tyrinėjimų įtaką etninės kultūros plėtrai, būtina:

28.1. plėtoti etninės kultūros tyrimus atsižvelgiant į jų aktualumą etninės kultūros plėtrai;

            28.2. suderinti mokslininkams keliamus kvalifikacinius reikalavimus su realiomis  įgyvendinimo sąlygomis bei valstybės strateginiais tikslais, palaikyti etninės kultūros fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, metodinių ir mokslo darbų populiarinimą;

28.3. užtikrinti  etninę kultūrą tiriančių institucijų funkcionavimą, diegti naujausias tyrimų technologijas ir metodus, skirti lėšų papildomiems mokslininkų etatams, kurie būtini etninės kultūros tyrimų plėtrai;

28.4. sudaryti sąlygas kaupti kultūros tyrimams reikalingas specializuotas bibliotekas;

28.5 remti etninę kultūrą tyrinėjančių institucijų mokslinius renginius (konferencijas, simpoziumus ir pan.), tyrėjų stažuotes ir dalyvavimą mokslo renginiuose užsienyje, tarptautiniuose projektuose;

28.6. operatyviau skleisti etninės kultūros tyrimų rezultatus, sustiprinti juos vykdančių institucijų leidybines galimybes.

29. Siekiant užtikrinti etninės kultūros sklaidą švietimo sistemoje, reikia įgyvendinti tokius uždavinius:

29.1. išanalizuoti, kaip etninės kultūros vertybės integruojamos į visų lygių švietimo įstaigas, sudaryti sąlygas etninės kultūros dėstymui bendrojo lavinimo mokyklose įvesti, nuosekliau integruoti etninę kultūrą į kitus dalykus (etiką, muziką, dailę, technologijas, geografiją ir kt.), popamokinėje veikloje plėtoti įvairiapusę etnokultūrinę veiklą (praktikuoti tradicines šventes ir kitus renginius, žygius ir ekskursijas aplankyti etnokultūrinius objektus, ir pan.);

29.2. sudaryti palankias sąlygas veiklos plėtrai etninės kultūros ugdymo pakraipą pasirinkusioms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms ir bendrojo lavinimo mokykloms (ar jų padaliniams);

29.3. sudaryti sąlygas pasitelkti liaudies meistrus, muzikantus, dainininkus ir kt. etninės kultūros ugdymo ir studijų tikslams;

29.4. kryptingai rengti etninės kultūros ugdymo programas, vadovėlius ir pagalbines priemones, edukacines programas krašto muziejuose, etninės kultūros centruose, bibliotekose, mokslo ir studijų institucijose, propaguoti geriausius edukacinių programų pavyzdžius;

29.5. išsiaiškinti etninės kultūros specialistų poreikį, tobulinti jų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą bei tinklą, parengti jų rengimo programas, nustatant etninės kultūros specialybės (arba specializacijos) standartus;

29.6. visose turizmo studijų ir tęstinio mokymo programose skirti daugiau dėmesio etnologijai ir turizmo bei poilsio paslaugų etnografinei aplinkai;

29.7. aukštosiose mokyklose įvesti pasirenkamą etnologijos kursą;

29.8. etninę kultūrą įtraukti į kariškių mokymo ir patriotinio ugdymo programas.

30. Norint išsaugoti nykstančius vertingiausius tradicinės kultūros reiškinius, reikia:

30.1. suteikti reikiamą statusą tradicinėms šventėms ir sudaryti sąlygas jas švęsti;

30.2. remti etnine kultūra pagrįstus architektūros, kraštovaizdžio, gamtosaugos, regioninių tradicijų gaivinimo projektus;

30.3. teikti metodinę paramą tradicinės kultūros pagrindu besiburiančioms bendruomenėms;

30.4. etninės kultūros subjektams – juridiniams asmenims (bendruomenėms, folkloro ansambliams ir klubams, etninės kultūros pakraipos visuomeninėms organizacijoms) suteikti patalpas lengvinančiomis sąlygomis, skirti finansinę paramą materialinės-techninės bazės modernizavimui ir veiklos organizavimui;

30.5. nustatyti etninės kultūros subjektų – fizinių asmenų (folkloro atlikėjų, tautodailininkų, muzikos instrumentų gamintojų, kulinarinio paveldo žinovų ir kt.) sertifikavimo tvarką, suformuoti sertifikatų išdavimo sistemą;

30.6. teikti paramą tradicinei amatininkystei, skatinti įgūdžių perdavimą jaunajai kartai;

30.7. pritaikyti ūkininkavimo tradicijas ekologinių ūkių plėtrai;

30.8. suintensyvinti etninės kultūros vertybių integravimą į turizmą;

30.9 skatinti lietuvių kulinarinio paveldo regioninės ir lokalinės įvairovės sklaidą;

30.10. teikti finansinę ir metodinę paramą tradicinio kostiumo kūrėjams;

30.11. skatinti autentiško muzikavimo ir muzikos instrumentų gamybos tradicijų perimamumą bei sklaidą, teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis apriboti tradicinių dumplinių instrumentų (armonikų, bandonijų, koncertinų) išvežimą iš Lietuvos;

30.12. gaivinti tradicinius šokius, žaidimus, sporto šakas;

30.13. palaikyti tarmes ir jas propaguojančius renginius etnografiniuose regionuose ir subregionuose;

31.14. rengti ir remti įvairias etninės kultūros šventes, vakarones, stovyklas, seminarus, simpoziumus, kursus, ypač etnografiniuose kaimuose ir kitose etninės kultūros tradicijas išsaugojusiose vietovėse; įsilieti į Europoj e populiarėjančią senovę atspindinčių renginių sklaidą, parengti ir įgyvendinti renginių programą „Senovės dienos” (senovinių drabužių, amatų, buities, maisto gamybos, archajiškos kūrybos, žaidimų, kovos būdų ir kt. demonstravimą);

30.15. integruoti etninės kultūros vertybes į Lietuvos valstybės reprezentacinius renginius ir ceremonialus;

30.16. remti etninei kultūrai skirtas televizijos ir radijo laidas, skatinti etninės kultūros propagavimą per kitas žiniasklaidos priemones, skleisti žinias informaciniuose leidiniuose bei internete;

30.17. plėsti etninei kultūrai skirtų leidinių, garso ir vaizdo įrašų leidybą, kino filmų etnokultūrine tematika gamybą;

30.18. skatinti lietuvių etninės kultūros sklaidą Europos Sąjungoje ir visame pasaulyje. 

V. NUMATOMI REZULTATAI

 31. Įgyvendinus programą numatoma pasiekti tokių rezultatų:

31.1. etninės kultūros plėtra pasidarys įvairiapusiškesnė, pagerės etninės kultūros paveldo kaupimas, apsauga ir naudojimas;

31.2. išryškės etnografinių regionų kultūros savitumas;

31.3. bus suformuotas etninės kultūros paveldą kaupiančių, tvarkančių ir saugančių institucijų (respublikinių, etnoregioninių ir lokalinių) tinklas, sukurta bendra jų informacinė sistema, atnaujinta šių institucijų materialinė techninė bazė, sudarytos tinkamos sąlygos etninės kultūros vertybių ir duomenų apie jas fiksavimui bei išsaugojimui, greičiau vykdoma sukauptos medžiagos apskaita ir duomenų paieška;

31.4. sustiprės etninės kultūros mokslinių tyrimų bazė, žymiai paspartės tyrinėjimai ir prasiplės jų sfera, o rezultatai bus geriau panaudojami etninės kultūros plėtros procesų skatinimui bei žinių apie etnokultūrą sklaidai;

31.5. etninė kultūra įsitvirtins švietimo sistemoje, jaunajai kartai ir kitiems visuomenės sluoksniams bus suteikiamos galimybės giliau pažinti etninę kultūrą, puoselėti jos vertybes, skatinti perimamumą ir kūrybinį tęstinumą – sparčiau bręs žmonių tautinė ir pilietinė savimonė;

31.6. bus išsaugotas etninės kultūros gyvosios tradicijos tęstinumas ir plėtra užtikrinti jos sklaidą įvairiose gyvenimo srityse, išsiplėtos amatai, ūkininkavimo tradicijos, verslai ir kt.

31.7. pakils etninės kultūros prestižas visuomenėje, atsiras didesnis poreikis užsiimti etnokultūrine veikla, atsiras pagarba savo krašto kultūrai.

 VI. LĖŠŲ POREIKIS 

            32. Programos įgyvendinimo priemonės finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, ministerijoms, valstybės bei vietos savivaldos institucijoms ir įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant programą, skirtų asignavimų.

33. Kiti galimi programos finansavimo šaltiniai – Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų tarptautinių fondų lėšos, įmonių, įstaigų, organizacijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų fondai, labdaros organizacijų skiriamos lėšos. 

VI. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO KONTROLĖ

 34. Už šios programos įgyvendinimo koordinavimą atsakinga Etninės kultūros globos taryba. Ji derins veiksmus su Kultūros ministerija ir kitomis suinteresuotomis ministerijomis, valstybinėmis institucijomis, savivaldybėmis, visuomeninėmis organizacijomis ir fondais, rinks iš programą vykdančių valstybės ir savivaldos institucijų bei visuomeninių organizacijų ataskaitas apie programoje numatytų priemonių įgyvendinimą, vykdys etninės kultūros plėtros būklės monitoringą, rengs metinę ataskaitą ir pateiks ją svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui bei Vyriausybei, organizuos viešą programos įgyvendinimo rezultatų aptarimą.

35. Etninės kultūros globos taryba koreguos bei papildys programos įgyvendinimo priemones atsižvelgdama į programos įgyvendinimo rezultatus, visuomenės poreikius ir bendrą šalies ekonominę bei finansinę situaciją.