Siūlymai dėl Lietuvos Etnografinių regionų
kaip Kultūrinių regionų įtvirtinimo
Parengė Dalia Urbanavičienė
Pagal funkciją kiekvienoje šalyje gali būti išskiriami įvairūs regionai, tarp jų ir kultūriniai (nesiejant su administraciniu teritoriniu suskirstymu). Lietuvoje yra penki regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais:
Aukštaitija
Dzūkija
Suvalkija
Žemaitija
Mažoji Lietuva.
Etnografinių regionų ypatumai yra vieni iš svarbiausių nustatant kultūrinių regionų savitumo požymius.
Kiekvienas etnografinis regionas yra tam tikra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti savo gentines ištakas ir istorinį palikimą, savitus papročius, tarmes ir kitas kultūrines ypatybes, kurios iki mūsų laikų išliko įvairiais pavidalais ir kaip materialinis, ir kaip nematerialinis paveldas (tarmės, sakytinis ir muzikinis folkloras, papročiai, valgiai, architektūra, drabužiai, audiniai, kiti tradiciniai dirbiniai ir kt.). Tokie etnografinio regiono požymiai nurodyti ir Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktame apibrėžime: Etnografinis regionas istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas.
Tikslių ribų tarp Lietuvos etnografinių regionų nustatymas yra pakankamai sudėtinga ir kebli problema, tačiau ją būtina spręsti atsižvelgiant į dabartinius Lietuvoje ir Europoje vykstančius procesus: skatinant regioninio savitumo plėtrą, Lietuvoje jau pradėtas ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimas, įvairių su regionine kultūra susijusių valstybinių programų ir projektų rengimas, plėtojama edukacinė veikla ir kultūrinis turizmas, formuojamas Lietuvos įvaizdis ir t.t. Nesant teisės aktais įtvirtintos konkrečios Lietuvos etnografinių regionų apibrėžties, šie regionai traktuojami labai įvairiai, neretai prasilenkiant su mokslinių tyrimų išvadomis ir Tarybos 2003 m. rugsėjo 17 d. pateikta rekomendacija Dėl etnografinių regionų ribų nustatymo, papildyta žemėlapiu Lietuvos etnografiniai regionai (sudarė D. Pivoriūnas ir Ž. Šaknys).
Siekiant įteisinti konkrečią Lietuvos etnografinių regionų apibrėžtį ir ribas, siūloma Tarybai priimti tam tikrus nutarimus šiais klausimais.
1. Visų pirma būtina apsispręsti, kokiais bendrais kriterijais vadovaujantis reikėtų nustatyti Lietuvos etnografinius regionus ir jų ribas. Turint omenyje, kad Lietuvos etnografiniai regionai formavosi ne vienu metu ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, būtina ieškoti vieningo lygmens, kai visi regionai tuo pačiu laikotarpiu pasižymėjo savitomis kultūrinėmis ypatybėmis. Tam labiausiai tinka XIX a. pabaigos XX a. pirmosios pusės duomenys, kuriuos gana išsamiai užfiksavo tyrimai (etnografiniai, lingvistiniai, etnomuzikologiniai ir kt.). Kita vertus, Tarybos sudaryta Regionų grupė 2011-03-04 posėdyje nutarė, kad siekiant įtvirtinti etnografinius regionus būtina vadovautis ir dabarties poreikiais, dėl to vienu iš svarbiausiu kriterijum turėtų tapti vėlyviausių regioninės savimonės tyrimų duomenys.
Minėtame posėdyje prieita išvados, kad iš istorijos žinomi faktai apie kai kurių etnografinių regionų įteisinimą kaip administracinių turėtų būti atmetami, jei tos administracinės teritorijos prasilenkė su etnografiniais ypatumais pasižyminčia teritorija (Lietuvos teritorijos administracinis suskirstymas pastaraisiais šimtmečiais nė karto neatitiko etnografinių regionų kultūros ir savimonės požymių).
Siūlymas: Nustatant etnografinių regionų ribas, pasirinkti konkretų laikotarpį, kurį atspindi išsamiausi visų šių regionų kultūrinių požymių tyrimai (arba vėlyviausi regioninės savimonės tyrimai), kartu atmetant regioninių ypatybių neatitinkančius administracinius kai kurių regionų įteisinimus. Siūloma pasirinkti XIX a. pabaigos XX a. pirmosios pusės laikotarpį.
2. Dauguma ribinių vietovių maždaug 10-15 km plote pasižymi skirtingų etnografinių regionų požymiais pagal skirtingą paveldo pobūdį, kadangi kiekviena paveldo rūšis turi savitus savo raidos dėsningumus (pavyzdžiui, vieno regiono požymius gali turėti architektūra, kito regiono tarmė, tačiau su ja nebūtinai turi sutapti muzikinio folkloro ypatumai). Toks persipynimas vyko ir dėl natūralios demografinės asimiliacijos. Dėl to griežtas ribas tarp šių regionų galima nustatyti tik sąlygiškai.
Gretimų etnografinių regionų ribų persipynimas atskleistas Lietuvos etnografiniame žemėlapyje pagal XIX a. materialinę kultūrą, parengtame pagal XIX a. materialinės kultūros duomenis (žr. Pasaulio atlasas. Lietuva. Pradai, V., 1999). Šis žemėlapis galėtų būti naudojamas kaip pagalbinis šalia pagrindinio etnografinių regionų žemėlapio tai padėtų išsamiau suvokti kultūrinį besiribojančių teritorijų persipynimą ir siekti, kad tose ribinėse teritorijose nebūtų beatodairiškai brukama tik viena regioninė kultūra. Šį žemėlapį galima būtų patikslinti nurodant konkrečių savivaldybių (iki seniūnijų lygmens) priklausomybę mišrioms sritims (žr. 1 priedą). Kita vertus, žemėlapį galima tikslinti remiantis kitų paveldo rūšių ir naujausių regioninės savimonės tyrimų duomenimis.
Siūlymai:
1. Patvirtinti susitarimą, kad griežtos ribos tarp etnografinių regionų gali būti tik sąlyginės;
2. Įtvirtinti nuostatą, kad etnografinių regionų žemėlapis su griežtomis ribomis turi būti papildomas žemėlapiais ir/ar nuorodomis apie mišrias sritis.
3. Taryba 2003 m. rugsėjo 17 d. patvirtino rekomendaciją Dėl etnografinių regionų ribų nustatymo, kurią papildė žemėlapiu Lietuvos etnografiniai regionai (sudarė D. Pivoriūnas ir Ž. Šaknys), parengtu remiantis įvairių mokslinių tyrimų rezultatais, ekspertų (etnologų, etnomuzikologų, lingvistų, istorikų ir kt.) išvadomis ir rekomendacijomis. Šiame žemėlapyje nurodytos griežtos etnografinių regionų ribos seniūnijų lygmenyje (žr. seniūnijų priskyrimą etnografiniams regionams 2 priede). Rekomendacijoje tvirtinama, kad Lietuvoje vykę demografiniai pokyčiai (migracija, kolektyvizacija, trėmimai, spartus miestų augimas ir kt.) neigiamai paveikė regioninių tradicijų raidą ir išplitimą, dėl to specialistų siūlomos etnografinių regionų ribos yra sąlyginės, kurios ateityje kai kur galėtų būti tikslinamos remiantis vietos žmonių apsisprendimu. Šis žemėlapis iš esmės atitinka etnografinių regionų ribas, nes labiausiai diskutuotini ribų ruožai (pvz., Jurbarko r. pietinės dalies priskyrimas Žemaitijai, Švenčionių r. padalinimas į Aukštaitiją ir Dzūkiją neatsižvelgiant į dzūkiškos tarmės paplitimą net iki Turmanto) patenka į mišrias sritis, kuriose persipina skirtingi materialinės ir nematerialinės kultūros požymiai.
SIŪLYMAI:
1. Pateikiant Tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį su priedais (nurodančiais mišrias sritis seniūnijų lygmenyje), siūlyti Seimui ir Vyriausybei patvirtinti etnografinius regionus kaip vieną iš pagrindinių kultūrinių Lietuvos regionų požymių;
2. Siūlyti Seimui ir Vyriausybei rengiant įvairias regioninės kultūros plėtros programas bei kitus strateginius projektus pirmenybę teikti etnogarfiniams regionams ir vadovautis Tarybos patvirtintu žemėlapiu bei priedais.
4. Įtvirtinant etnografinius regionus, iškyla jų sostinių klausimas. 2003 m. sudarytame žemėlapyje Aukštaitijos sostine įvardytas Panevėžys, Žemaitijos Telšiai, Mažosios Lietuvos Šilutė, Suvalkijos Marijampolė, Dzūkijos Alytus. Dėl daugumos regioninių sostinių abejonių nėra, išskyrus Dzūkijos, nes daug ryškesnis dzūkiškos savimonės centras yra ne Alytus, o Varėna. Miesto didumas vargu ar turėtų lemti kultūrinio regiono centro parinkimą (plg. su Mažąja Lietuva, kurios sostine parinkta Šilutė, o ne Klaipėda); be to, Alytus yra regiono pakraštyje, kai Varėna arčiau vidurio.
SIŪLYMAS: Nustatant kultūrinio regiono sostinę vadovautis ne miesto didumo, o regioninės savimonės koncentracijos kriterijumi, taip pat siekiu turėti sostinę kuo arčiau regiono vidurio.
