Etnoarchitektūra ir kraštovaizdis 

Etninės kultūros globos tarybos ekspertai, susipažinę su pateiktu dokumentu, turi jam tokių pastabų ir pasiūlymų.

Bendrosios pastabos

Etnoarchitektūros vertinimo strategijoje (toliau Strategija) pateikiama daug ir labai įdomios vertingos medžiagos, pateikiamas trumpas mokslinių tyrimų pristatymas bei kita medžiaga.

Malonu paminėti, kad parengta Strategija yra geras žingsnis saugant ir tausojant etnoarchitektūros vertybes bei puoselėjant jos tradicijas. Autentišku etnoarchitektūros elementu išsaugojimas sudaro prielaidas regioniniam savitumui išlaikyti bei gyvai bendruomenės tradicijai natūralioje aplinkoje puoselėti. Suvokiant etnoarchitektūros svarbą ir reikšmę visuomenei, jos kultūrai, yra svarbu suformuoti bendrąją valstybės politiką etnoarchitektūros apsaugos srityje, nubrėžti jos strategines kryptis, numatyti priemones ir sprendimo būdus etnoarchitektūros autentiškumui išsaugoti.

Nors projekto autorių sumanymas nekelia abejonių, tačiau, mūšy nuomone, etnoarchitektūros apsauga reikalauja sisteminio šios problemos sprendimo. Kitaip tariant, tikslinga pradžioje sukurti teisės aktą, apibrėžiantį bendrąsias (pagrindines) etnoarchitektūros strategines kryptis, vėliau parengti etnoarchitektūros vertinimo strategiją kaip šį dokumentą detalizuojantį teisės aktą.

Pateiktą projektą sudaro etnoarchitektūros vertinimo strategijos tikslas ir uždaviniai, etnoarchitektūros apsaugos teisinis pagrindas, ištirtumas, būklė ir kiti skyriai, kuriu priskaičiuojama 12! Manytume, kad tokio pobūdžio dokumentas turėtų apsiriboti 3-4 skyriais.

Vertinant strategiją jos struktūros ir kryptingumo požiūriu, būtina pastebėti, kad nepakankamai aiškiai suformuluotas strategijos tikslas, be to, jis prieštarauja strategijos pavadinimui. Strategijoje nurodoma, kad jos tikslas yra „numatyti efektyvius etnoarchitektūros apsaugos būdus, apskaitos ir saugojimo kryptis, metodus ir tvarką". Betgi kultūros ir gamtos paveldo apsaugą reglamentuojančiuose tarptautinių konvencijų bei kitu nacionalinių teisės aktu nuostatose bei mokslo pagrinduose „apsauga" apima tokius klausimus kaip: a) vertybės išaiškinimo procesą (t.y. vertybės kriterijų (standartu) nustatymo ir jų naudojimo sistemos sukūrimą); b) vertybės apskaitos ir saugojimo metodu ir priemonių sudarymą; c) vertybės tvarkymo ir naudojimo priemonių planavimą ir įgyvendinimą. Būtina strategijos projekto tikslą suderinti su tarptautiniu dokumentų bei nacionalinės teisės normų nuostatomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad etnoarchitektūros apsaugos budy, apsaugos ir saugojimo krypčių, metodu ir tvarkos nustatymas yra bendras visos etnoarchitektūros apsaugos ar išsaugojimo tikslas, todėl jis negali būti tik vertinimo tikslu. Vertinimas yra apsaugos sistemos dalis, t.y. „ikivertybinė" dalis. Vertybe objektas tampa, kai yra atlikti visi objekto vertinimai ir institucija ar ekspertas padaro išvadą ar priima sprendimą, kad meistrų sukurtas kūrinys yra vertybė.

Strategijoje pateiktas objekto apibūdinimas nėra pakankamas, todėl objektą būtina konkretizuoti. mūsų nuomone, etnoarchitektūros objekto raiškos formos turėtų apimti sodybas, etnografinius kaimus, dvarus ( ypač medinės architektūros), mažosios architektūros objektus (kryžius, koplytstulpius, koplytėles ir kt.) ir kitus statinius. Tikslinga numatyti konkrečias priemones - parengti metodinius reikalavimus, sąlygas ir tvarką, kaip, kokiais kriterijais remiantis turi būti vertinami etnoarchitektūros objektai.

Strategijoje reikėtų numatyti priemones, kurios leistų suvienodinti atskirų ekspertų ar institucijų naudojamus vertinimo kriterijus ir tvarką.

Strategijoje nėra aišku, kam skiriamas ir kas turėtų tvirtinti šį dokumentą.

Dokumente vartojama sąvoka „kaimų gyvenvietės" turėtų atitikti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme vartojamą sąvoką „kaimai".

Pastabos tekstui

Recenzuojamo darbo pradžioje pirmoje dalyje „Bendrieji nuostatai" yra nemažai netikslumų. Čia išskirta nuostata atveria kelius galimiems piktnaudžiavimams bei tolimesniam etnoarchitektūros naikinimui ar jos niveliavimui. Kadangi dokumento projekte „etnoarchitektūrai priskirti ir nauji objektai, jei juose yra išreikštos regionui ar vietai būdingos architektūros formos, medžiagos, panaudoti tradicinės statybos būdai" (1.1. dalis „Etnoarchitektūros objektai"), tai gali sudaryti prielaidas bet kokį naują statinį priskirti etnoarchitektūros objektui. Su tuo negalima sutikti, todėl būtų tikslinga tekstą išdėstyti taip: etnoarchitektūrai gali būti priskiriami ir po l 944 metų pastatyti objektai, jei jų bendrasis pavidalas tapatus toje vietovėje anksčiau statytiems etnoarchitektūros objektams".

Poskyryje l .3. „Etnoarchitektūros apsaugos problemos" derėtų pateikti trumpą etnoarchitektūros būklės analizę, kurioje atsispindėtų sovietinės okupacijos įtaka etnoarchitektūrai. Po l 944 metų likvidavus privatinę nuosavybę, tradicinius socialinius-ekonominius santykius Lietuvoje, privačius verslus (tarp jų ir tradicinių liaudies meistrų - statybininkų profesiją), diegiant „naujo gyvenimo" formas, etnoarchitektūra buvo pasmerkta kaip „praeities atgyvena", neteko ją maitinančių šaknų, buvo nutrauktas tradicijų tęstinumas ir galimybė etninės kultūros vertybėms savaimingai atsikurti bei vystytis.

Būklės analizėje būtina nurodyti, kad į vadinamuosius istorijos ir kultūros paminklų sąrašus nebūdavo įtraukiami vertingiausi etnoarchitektūros objektai (pvz., ūkininkų sodybos, dvarelių pastatai, svarbiausi etnoarchitektūros objektai Mažojoje Lietuvoje).

Atkreipiame dėmesį, kad Etninės kultūros globos taryba, vadovaudamasi Etninės kultūros globos pagrindų įstatymo 8 ir 12 straipsnių nuostatomis, parengė Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikę programą, kurioje reglamentuojamas Tradicinio kraštovaizdžio ir etnografinių kaimų išsaugojimas. Atsižvelgiant į tai, 3-oje dalyje „Etnoarchitektūros apsaugos teisinis pagrindas" turėtų būti įrašytas minėtas įstatymas kaip vienas iš pagrindinių teisės aktų. Taip pat šioje dalyje reikėtų įvardinti Saugomų teritorijų įstatymą, kuriuo vadovaujantis steigiamos saugomos teritorijos - valstybiniai parkai (nacionaliniai, regioniniai), kultūriniai rezervatai, kultūriniai draustiniai. Minėto įstatymo 5 straipsnis nustato, kokie dokumentai reglamentuoja veiklą šiose teritorijose.

Dokumente nurodoma, kad „iki šiol nėra įteisintas vieningas Lietuvos teritorijos etnoarchitekturinis regioninis zonavimas". Atkreipiame dėmesį į tai, kad vadovaujantis Etninės kultūros globos pogrindy įstatymu yra apibrėžta etnografinio regiono sąvoka: „Etnografinis regionas - istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas balty genčių palikimas". Etninės kultūros globos taryba parengė Lietuvos etnografinių regionų ribų žemėlapį, kuriame išskiriami 5 etnografiniai regionai - Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Sis žemėlapis bus tvirtinamas Etninės kultūros globos tarybos nutarimu.

4-oje dalyje „Etnoarchitektūros ištirtumas", 5-oje dalyje „Etnoarchitektūros būklė", 7-oje dalyje „Vertinimo tvarka" (apskaita, identifikavimas, įvertinimas, įregistravimas ir kt.), 8-oje dalyje „Etnoarchitektūros objektu saugojimas" (principai, naudojimas, tvarkymas, restauravimas ir konservavimas, perkėlimas) praktiškai pateikiama esama padėtis, kuri, mūšy nuomone, turėtų būti trumpinama ir išdėstoma vienoje dalyje.

Strategijoje neturėtų būti minimi jokie literatūros šaltiniai arba turėtų būti nurodomi ir kiti reikšmingi šioje srityje atlikti darbai, pvz., K.Cerbulėno, J.Gimbuto, F.Bielinskio, J.Minkevičiaus, (.Butkevičiaus, V.Miliaus, A.Vyšniauskaitės, M.Purvino (parengusio kelis tūkstančius puslapių aprašymų ir kt. medžiagos) ir daugelio kitų.

6.1 dalyje „Autentiškumas" visiškai apverčiama pati autentiškumo sąvoka, tuo būdu būtų sudaromos sąlygos piktnaudžiavimams perdirbinėjant ir naikinant autentiškas etnoarchitektūros vertybes, o naujadarams būtų sudaroma galimybė suteikti autentiškumo statusą.

Negalime sutikti su dokumente siūlomos sąvokos „autentiškumas" apibrėžimu. Dokumente pateiktas objekto formos autentiškumo nustatymo būdas yra abejotinas. Susidaro įspūdis, kad nebūtina tyrinėti etnoarchitektūros objektų istorijos - bet kas galės paskelbti, kad „tūriai, proporcijos ir 1.1. darniai siejasi bei sudaro vieningą kompoziciją", kaip nustatoma projekte, tad naujas statinys bus pripažįstamas autentišku, nes 6.2, 6.3 ir 6.4 dalyse nurodomi va-lakinio kraštovaizdžio arealai. Būtina pastebėti, kad valakų reforma neapėmė viso dabartinio Lietuvos Respublikos ploto.

Vertindami projekto autorių darbą, turime pastebėti, kad jame nepateikta veiksminga kultūrinės vertės kriterijų sistema, kiekvienas iš tų kriterijų nėra griežtai ir tiksliai apibūdintas. Remiantis šiuo darbu beveik kiekvieną vertės kriterijų galima bus traktuoti laisvai. 7-oje dalyje „Vertinimo tvarka" ir 7.1.2 dalyje „įvertinimas" tų vertės kriterijų beveik nebelieka, nes čia siūloma vertinti „sutartine balų sistema", tai sudaro prielaidas laisvai vertinti objektus. 7.1.3 dalyje „įregistravimas" - „Objektas į Registrą siūlomas įrašyti, jei daugiau nei pusė jo dalių įvertinamos kaip autentiškos bei nustatoma dar nemažiau vieno jame vyraujančio kultūrinės vertės požymio". Remiantis šia nuostata bet kuris visiems suvokiamos didelės vertės etnoarchitektūros objektas gali būti sunaikintas, o naujadaras - paskelbtas vertybe.

8-oje dalyje „Etnoarchitektūros objektų saugojimas" teikiami nurodymai nėra susisteminti. Svarbiausias teiginys apie tvarkymą kažkodėl atsiduria 10- tos dalies pabaigoje.

Pagrindinės išvados

1. Projekte nepateikiama veiksminga kultūrinės vertės kriterijų sistema, kriterijai nėra griežtai ir tiksliai apibrėžti.

2. Remiantis projekte įtvirtintomis nuostatomis kiekvieną kriterijų galima būtų laisvai traktuoti, todėl bet kurį objektą galima būtų įvardinti „autentišku" ar „kompleksišku".

3. Projektas stokoja darnios vertinimo metodikos, siūlymai etnoarchitektūros apsaugai nėra susisteminti.

Siūlymai

1. Atsižvelgiantį pateiktas pastabas ir pasiūlymus, siūlome vertinimo strategijos projektą taisyti iš esmės. Jis turėtu atitikti tokiems dokumentams keliamus reikalavimus.

2. Siūlome sudaryti bendrą darbo grupę pagrindinėms etnoarchitektūros strateginėms kryptims parengti.

2002-12-17