Elektroninis leidinys "Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai" 

XVI a. pirmos pusės Klaipėdos valsčiaus dvarai Sambijos srities socialinės struktūros kontekste


ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>> 

Dainius Elertas

Lietuvos jūrų muziejus


Tauralaukis 1648 m.

Tauralaukis 1648 m.

Straipsnio objektas – Klaipėdos valsčiaus dvarai XVI a. pirmoje pusėje ir jų vieta socialinėje struktūroje. Tai atskleidžiama analizuojant 1500–1520 m. Klaipėdos komtūrijos šauktinių, 1539–1563 m. „Turkų mokesčių“ sąrašus, kitus šaltinius ir juos lyginant su visos Sambijos srities kontekstu. Minėtas šaltinių masyvas iki šiol nesulaukė lietuviškųjų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos tyrinėtojų dėmesio. Straipsnio tikslas – išsiaiškinti XVI a. visuomenės socialinę struktūrą, dvarų formavimosi raidos prielaidas ir ypatumus Klaipėdos valsčiuje. Naudoti metodai: diakritika, analizė, sintezė. Pagrindinės išvados: „Turkų mokesčiuose“ užfiksuota Klaipėdos valsčiaus ekonominė socialinė situacija atspindi iš Ordino valdymo laikmečio paveldėtus gyvensenos bruožus ir naujų tendencijų užuomazgas. Už karo prievoles suteikiamų valdų perorientavimas į didesnes pajamas užtikrinančius ūkinius vienetus ir
privilegijuotų valdų kaita į dvarus Klaipėdos valsčiuje vėlavo. Užtruko valstiečių įbaudžiavinimo procesas, lažinio ūkio plitimas. Panaši tendencija pastebima ir kituose Prūsijos pasienio valsčiuose: Ragainės, Įsručio, Tilžės. Tolstant nuo išorinės sienos – Tilžės, Labguvos, Žiokų ir kt. valsčiuose šie procesai gilėjo, intensyvėjo. Klaipėdos valsčiuje dvarų steigimo, valdų stambinimo tendencijos įsibėgėjo nuo XVI a. vidurio.

Prasminiai žodžiai: dvaras, dvarai, valda, kilmingieji, laisvieji, Vokiečių Ordinas, Prūsija, Klaipėdos valsčius.



Įvadas

Prieglius 1640 kovo 3 d.

Prieglius 1640 kovo 3 d.

Vienas retų šaltinių, fiksuojančių dvarų ir žemės valdų padėtį Prūsijoje XVI a. viduryje, yra „Turkų mokesčiai“. Su puikiu dalykiniu aprašymu, rodyklėmis ir paaiškinimais juos publikavo H. H. Diehlmann‘as. 1 Apmokestinamųjų sąrašuose minimi visi valdovui – Prūsijos hercogui – mokėję asmenys, apmokestintos sritys ir mokesčių surinkimo struktūra. Šiuos dokumentus galima lyginti su visuotiniu mokesčių deklaravimu, tačiau juose nėra užsimenama apie tiesiogiai hercogui ar valstybei pavaldžias struktūras bei nuo mokesčių atleistus asmenis, pvz., Klaipėdos2 valsčiuje nėra minimi – itin stambus valstybinis gyvulių ūkis Viehof (būsimasis Sendvaris)3 ar kranto prievaizdo (Strandvogt) tolko Benedikct‘o Duck‘o4 pragyvenimui skirta valda Bachmanslande.5 Galima daryti prielaidą, kad nuo mokesčių pavyko išsisukti ir vienam, kitam nepaminėtam piktavaliui. Vis tiek negalime nesistebėti šių šaltinių pateikiamu Prūsijos visuomenės vaizdu. XX a. 2–3 dešimtmečiais jie pateko į istorikų akiratį. Fragmentiškai dokumentais naudojosi J. Sembritzki‘s ir A. Bittens‘as6, P. Karge7, H. ir G. Mortensen‘ai8 ir kt.. „Turkų mokesčiai“ buvo pasitelkiami sprendžiant siauresnius istorijos klausimus: nustatant, kokie asmenys gyveno vienoje ar kitoje vietovėje, koks buvo jų socialinis statusas9, aiškinantis geneologines linijas10; svarstant apie lietuvių, prūsų ir vokiečių apgyvendinimo ribas bei tankumą11. Tačiau iki šiol neįvertinta juose pateikiamo socialinio pjūvio visuma. Tam tikrais atvejais jis leistų koreguoti vokiškoje, lenkiškoje ir negausioje lietuviškoje istoriografijoje nusistovėjusias nuomones apie seną dvarų visoje Prūsijoje kilmę bei pačios dvaro sąvokos vartoseną. Tolesnis kitų „Turkų mokesčių“ dalių publikavimas žada pateikti ne vieną staigmeną. Atsižvelgdami į „Turkų mokesčių“ duomenis, bandysime nustatyti Klaipėdos valsčiaus dvarų vietą tuometinės Prūsijos kunigaikštystės provincijos – Sambijos socialiniame kontekste. Taip pat apibrėžti Klaipėdos valsčiaus dvarų padėtį ir jų raidos kontūrus XVI a. pirmoje pusėje.



„Turkų mokesčių“ įvedimo aplinkybės

Pradėdami šaltinio analizę, trumpai apžvelgsime „Turkų mokesčių“ Prūsijoje atsiradimą. Taip pat paaiškinsime, kodėl ir kaip minėti mokesčiai susiję su turkais. 1521 m. turkai užėmė Belgradą. Lenkijos karalius Žygimantas Senasis atsargiai bandė remti savo sūnėną Vengrijos karalių. Tačiau pagrindinis jo dėmesys buvo sutelktas į vakarus: teko spręsti santykius su pasaulietine hercogyste tapusia Prūsija.12 1526 m Mokačo mūšyje turkai sumušė Bohemijos ir Vengrijos karalių Liudviką II.13 Prie turkų prisijungė ryšius su Lenkijos karaliumi palaikęs Žygimanto Senojo svainis Janas Zatočis Zapolya.14 1529 m. turkai apsiautė Vieną ir tik dėl didvyriškų gynėjų pastangų bei subjurusio oro apsiaustis buvo nutraukta.15 1530–1531 m. Osmanų imperijos sultonas Suleimanas į savo globą priėmė Vengrijos karaliumi apsiskelbusį Janą Zatočį Zapolyą ir ieškojo ryšių su šv. Romos imperijos imperatoriui oponavusiais protestantais.16 Tuo pačiu metu kovai su turkais imperatorius Karolis V suteikė Maltos salą Šventojo Jono Jeruzaliečio riterių ordinui.17 1532 m. turkams vėl pajudėjus Vienos link, imperatoriui teko rinktis – sutelkti prieš juos visus imperijos krikščionių kunigaikščius ar toliau „įtikinėjimu jėga“ tęsti protestantų grąžinimą į Romos katalikų bažnyčią. Niurnberge buvo sudarytos paliaubos su kunigaikščiais protestantais ir nutraukti teismo procesai prieš juos. Sutelktai 76 000 imperijos krikščionių kariuomenei vadovavo Prūsijos hercogo giminaitis Brandenburgo kunigaikštis Joachimas.18 Pastarasis pasižymėjo kaip uolus Romos katalikų tikėjimo išpažinėjas. Buvo kalbama, kad šio tikybinis užsidegimas tapo žmonos Elžbietos pabėgimo nuo vyro į Saksoniją priežastimi.19 Susirėmimas su priešais neįvyko – turkai pasitraukė.20 1535 m. mirus katalikui Brandenburgo kunigaikščiui, valdžia teko protestantams palankiems kunigaikščiams Joachimui II ir Johanui. 1539 m. protestantizmas tapo oficialia Brandenburgo ir Saksonijos kurfiurstysčių religija.21 1540–1546 m. šv. Romos imperija kovėsi dėl išlikimo su iš visų pusių besivienijančiais priešais. 1540 m. turkai su vengrų pagalba sustojo prie Budos. 1541 m. susidarė savotiškas Osmanų imperijos sultono, Prancūzijos ir Anglijos karaliaus aljansas. Tuo pačiu metu Regensburge vykęs šv. Romos imperijos seimas įtvirtino kompromisines nuostatas protestantų atžvilgiu.22 Pagalbos į katalikiškas Europos šalis ir į Lenkijos karalių, LDK kunigaikštį kreipėsi popiežius. Karalius turėjo neraminti turkų bei Krymo totorių suaktyvėjimas prie pietinių šalies žemių bei kaimyninėje Moldovoje. Marientalyje reziduojantis Teutonų ordino magistras Walter‘is von Kronberg‘as reiškė teisėtas pretenzijas į Prūsiją ir matė užtarėju imperatorių, tačiau šio buvo kreipiamas prieš turkus.23 Tarpininkaudami imperatoriui į Prūsijos hercogą kreipėsi giminaičiai – Brandenburgo kurfiurstas iš Hohencolernų ir Danijos karalius. Prūsijos valdovui pasitaikė gera proga pagerinti santykius su imperatoriumi, popiežiumi ir palankiai nuteikti „senjorą“ Lenkijos karalių. Suprantama, kad tai sudarė prielaidą užgniaužti Teutonų ordino pretenzijas. Tačiau tam reikėjo pinigų ir luomų sutikimo. 1539–1542 m., 1562–1563 m. mokesčių davėjų surašymas leido panaudoti tarptautinį turkų klausimą ir vidaus tvarkos stiprinimui. 1542 m. susirinkę Prūsijos kunigaikštystės luomai – landtagas patvirtino „Regimentsnotel“ – „Valdymo įsaką“ šalies vidaus tvarkai palaikyti, kurį galima vadinti savotiška konstitucija. Ją patvirtino ir karalius Žygimantas Senasis.24 Tuo pačiu metu pagalbos prieš turkus hercogo Albrechto vėl paprašė giminaitis Friedrichas Brandenburgietis ir landgrafas Philippas Hesenietis.25 Remiantis tuo, 1542 m. Prūsijos kunigaikštis siūlė nusamdyti 100 lengvai apginkluotų raitarų būrį. Vieno raitaro samdymas atsiėjo 12 florenų. Landgrafas Philippas Hesenietis prašė atsiųsti 14 400 florenų. Ginkluotė turėjo būti sutelkta Torūnėje, o raitarai – pas Lenkijos karalių ir, vadovaujant Georg‘ui Welher‘iui, pasiekti Brandenburgo elektorių.26

Tam tikri mokesčių, prievolininkų sąrašai Prūsijoje egzistavo ir anksčiau. Ordino laikų dokumentuose aptinkame atskirų komtūrijų įvertinimą kariniu požiūriu (inventoriai27, karo prievolininkų sąrašai,28 išlaidų ataskaitos29 ir činšo mokėtojų registrai30). Tačiau tokia informacija neaprėpė socialinės sanklodos visumos. XIV–XVI a. pr. karuose įklimpusioje šalyje pasienio sričių gyventojų skaičius nuolat įvairavo, o šių – priklausomybė buvo nominali.

„Turkų mokesčiai“ išskirtini visuotiniu pobūdžiu. Jų įgyvendinimą galima sieti su stabilizacija Prūsijos valstybėje ir ilgu taikos tarpsniu. Siekdamas nustatyti apmokestinimo pagrindus, gerinti iždo pajamų apskaitą ir žinoti karo prievolininkų kontingento dydį panašių priemonių griebėsi kaimynas – Prūsijos siuzerenas LDK kunigaikštis, Lenkijos karalius Žygimantas Senasis.31 1528 m. buvo atliktas „Lietuvos kariuomenės surašymas“.32 1507 m., 1514 m., 1519 m., 1528 m vykdytas mokesčių mokėtojų, apmokestinamų vienetų, valdomo turto surašymas.33 Analogiškas surašymas valdovui tiesiogiai pavaldžiuose Žemaitijos valsčiaus dvaruose ir valdose vyko 1530–1534 m., 1536–1538 m.34



Sambijos srities žemėvalda ir socialinė struktūra

XIV–XVI a. Klaipėdos valsčius buvo sudėtinė Sambijos apskrities dalis. 1525 m. Sambijos apskritį sudarė: Žiokų, Fišhauzeno, Tapiavos, Neuhauseno, Labguvos-Laukiškos, Įsruties, Ragainės, Tilžės, Klaipėdos valsčiai.35 Kiek vėliau iš Sambijos vyskupo valdų išskirti smulkesni Prūsų Jurbarko (Georgenburg) ir Želvos (Saalau) valsčiai. Nors dar buvo prisimenama Skalva, Nadruva ir Karšuva, tačiau senosios struktūros nebepaisyta. XIV–XV a. ši sritis tapo nuolatine kovų ar karo veiksmų arena. Ragainės ir Klaipėdos komtūrijos buvo svarbiausi Ordino atsparos taškai žygiams į Žemaitiją bei Lietuvą. Jose prasidėjo į Žemaitiją nusidriekusi dykra – Wildnis. Tačiau nederėtų dykros laikyti vien miškinga, gyventojų apleista teritorija. Tik dėl nuolatinių karų gyvenimo būdas ir priklausomybė joje įgijo specifinių bruožų. Vyravo tarp miškų, pelkių, pievų įkurtos pavienės pilaitės, viensėdžiai, nedidelės bendruomenės, gyveno marginalios grupės (medžiotojai, bitininkai, plėšikėliai).36 Sambiją veikė įvairios migracijos bangos: iš Livonijos Kuršo bei iš Žemaitijos37. 1525 m. Prūsijai tapus pasaulietine hercogyste ir pripažinus vasalinę priklausomybę nuo LDK kunigaikščio-Lenkijos karaliaus, karas kaip kasdienybę veikiantis faktorius pasitraukė. Tačiau dykros, jos apgyvendinimo, migracijų reikšmė išliko. Pietrytinės Klaipėdos valsčiaus siena su Žemaitija ištirpdavo Karšuvos girioje (Karschauschen Heide): 1511–1520 m. čia surašyti tik 6 Klaipėdos komtūrui pavaldūs, karo tarnybą privalėję eiti ietimis ginkluoti ūkininkai ir vienas raitelis.38 Neapibrėžtumas išliko miškingame tolimesniame Prūsijos–Žemaitijos pasienio ruože ir vėliau. 1533–1555 m. jame vyko susidūrimai tarp konkuruojančių dėl pirmenybės dykroje ateivių iš Prūsijos ir Žemaitijos: 1533 m. Katyčiuose, 1536 m. ties Lieponos upeliu, 1539 m. tarp Įsruties ir Ragainės, 1540 m. ties Virbaliu, 1550 m. ties Simnu.39 Šiame kontekste būtų sudėtinga kalbėti apie Ordino laikotarpio dvarus užpuolimų alinamoje teritorijoje – Ragainės, Tilžės, Klaipėdos ir iš dalies Įsručio komtūrijose. Karo ir emigracijos pavojų akivaizdoje jose sunku įsivaizduoti platesnį prievartinių lažinio baudžiavinio ūkininkavimo formų taikymą. Įbaudžiavinimo procesai prie dykros buvusiose pasienio vietovėse užtruko. Nors XV a. Žemaitijos pasienio komtūrijose pavieniams asmenims ar šeimoms buvo skiriamos žemės valdos ir ūkiai, neatsiradus galimybių užtikrinti tiesioginę priklausomybę nuo žemvaldžio, dvarų susidarymo procesas vėlavo. Ypač pažymėtinas savotiškas sulėtėjimas Žemaitijos ir jūros užspaustame Klaipėdos valsčiuje. „Turkų mokesčiuose“ Klaipėdos didžiajame valsčiuje surašyti vien činšą mokėję asmenys. Vietovėse, nutolusiose nuo pasienio ir tiesiogiai susijusiose su Sambijos centrine dalimi, tai vyko gerokai anksčiau. Prūsijos gilumoje žemės įsisavinimo ir valstiečių pajungimo procesai įsisuko XIII a. pabaigoje. XV a. Balgos komtūrijoje buvo surašyti 2395 vokiečių ir 1298 prūsų valstiečiai. Iš jų laisvųjų – tik 400 prūsų, 45 kulmiškių, 44 magdeburgiškių. Tuo pačiu metu Karaliaučiaus komtūrijoje buvo surašyti 1106 vokiečių ir 2163 prūsų valstiečiai. Iš jų laisvųjų – tik 716 prūsų, 54 kulmiškių, o magdeburgiškių nėra.40 Todėl, kai kalbame apie Prūsijos šiaurinį pasienį, reikia tikslinti šaltiniuose vartotas sąvokas. XVI–XIX a. prūsiškuose šaltiniuose dvaras apibūdinamas žodžiais: Gut – ūkis, turtas, tvartai ir Hof – kiemas, rūmai. Pirmu atveju akcentuojama ūkinė funkcija ir turtinis aspektas. Antruoju – gyvenamoji, administracinė-teisėsaugos, reprezentacinė funkcijos. Svarbu žinoti, kad dažnai žodžiu gut įvardijamas ir bet kuris kitoks ūkis, o Hof – dar ir aptvaras, viensėdis, sodyba. XIII–XVI a. pr. Klaipėdos komtūrijoje suteikiamose privilegijose kalbama apie valdas, teises, lengvatas, įsipareigojimus ir prievoles. Privilegijų tekstuose įvardijamos suteikiamos valdos ribos, gretimybės, jose esantys objektai. Iki šiol nepavyko aptikti senųjų Ordino dokumentų iš Žemaitijos pasienio, kuriuose būtų vartojama neabejotina dvaro sąvoka ar kalbama apie tiesiogiai priklausomus žmones. Savoka in hoffe sutinkama pranešime apie 1432 m. šeštadienio prieš Šv. Petro ir Povilo šventę (birželio 29 d.) Klaipėdos komtūrijos užpuolimą ir žemaičių pagrobtus asmenis: „habin gefangen in hoffe eyenen dyner, eyne mayt, eynen knecht, iii kinder, eynem borger Bachman“.41 Nors vienas miestietis Bachman‘as (borger Bachman) sietinas su vėliau fiksuojama Bachmannsland–Bachamann valda – didelė tikimybė, kad sąvoką in hoffe Klaipėdos komtūras galėjo naudoti pabrėždamas savo patirtus nuostolius. Tokiu atveju hoff pavartotas kaip Ordino valstybės arba komtūrijos sinonimas. 1462 m. vasario 19 d. Andreas‘o Schorppen‘o valdai būsimajame D. Tauralaukyje duotoje privilegijoje rašoma – „verlehnen sodan Land und Landguth“, „darto de Buwestede de to diessen Lande sistilange hewet gehöret“.42 Tačiau net ir čia abejotina, ar tai nėra užuomina tik į natūralų valdos priklausinį – ūkį. Panašios abejonės kyla dėl XVI a. pr. šalia Klaipėdos suteiktų Land Gut. 1509 m. buvusį meistro Peter‘io Schulte‘o ein Land Gut Kulmo teise už 1 markę įsigijo Georg‘as Schultner‘is. Privilegijoje minimi besiribojantys Martin Zeesiger ir Broszie Haffken Landgüter.43

1525 m. už 2 markes stranfogtas ir tolkas Benedick‘as Duck‘as perėmė iš tėvo tarnybą bei Kulmo teise Gut Packmannslandt, t. y. ūkį Bachamno žemėje. 1533 m. sausio 8 d. hercogas Albrechtas užrašė jį Benedicht‘ui Doch‘ui ir jo sūnums. XVII a. šis vadinamas „leniniu ūkiu“.44 Panašu, kad Klaipėdos valsčiuje sąvoka Land Gut Ordino laikais vartota nusakant apibrėžtą ūkinį vienetą – ūkį, suformuotą valdą. Atskirta jos dalis vadinta kitaip: 1483 m. Klaipėdos komtūro užrašyme „dem getrenen Paul Buchsenschützen und Barbara seiner Hausfrauen, ihren rechten Erben und Nachkömmlingen gegiben“ suteikia „ein solch Stück Landes [...] im massen als solch Stück Landes der alte Hans Neunborger zuvor gebrauchet hat, mit allen Zuchörungen und Grüssen frei, erblich und ewiglich zu Köllmischen Rechten zu Besitzen.“45 Į akis krenta dar viena aplinkybė – Klaipėdos komtūrijoje išduotose valdų privilegijose neminima valdytojų teisė į mažąjį ar didįjį teismą. Dažnai, išryškinant Ordino privilegijomis suteiktų valdų tęstinumą, XVI a. antros pusės ir vėlesniuose dvaruose, minėtos valdos su priklausiniais įvardijamos kaip dvarai. Aiškėja, kad ne kiekviena tokia valda virto atskiru dvaru. Įdomu pastebėti, kad dalis vienodo pajėgumo ūkių ir toliau liko ūkiais, o kita – dėl jų valdytojų asmeninių savybių, padėties bei veiklos gavus privilegijas, virsdavo dvarais. Galima daryti prielaidą, kad „pakraščiuose“ naujovės skverbėsi lėčiau, ir 1539–1562 m. „Turkų mokesčiai“ atspindėjo padėtį, kuri buvo suformuota dar Ordino valstybėje. Antroji papildoma prielaida tikslintų dvarų genezę Sambijos apskrities pasienyje su Žemaitija: seniausių dvarų reikėtų ieškoti atokiau nuo užpuldinėjimų niokojamų teritorijų ir arčiau vidinių Sambijos sričių. Aiškinantis, iš kur ir kaip atsirado pirmieji Klaipėdos valsčiaus dvarai, tenka nors bendrais bruožais aptarti socialinę ir žemėvaldos padėtį Sambijos srityje iki „Turkų mokesčių“.

XV–XVI a. sandūroje Sambijos srities kaimo vietovėse socialinė struktūra išliko panaši kaip ir XV a. pradžioje. Tuo metu daugumą sudarė: ėję privalomą karo tarnybą laisvieji prūsai; turėję asmeninę laisvę, bet mokėję privalomą činšą ir ėję lažą vokiečių valstiečiai; mokėję činšą ir ėję lažą tiesiogiai Ordinui pavaldūs prūsų valstiečiai.46 Prūsų ir vokiečių valstiečių teisinė padėtis skyrėsi. Prūsų valstiečiams taikoma „Prūsų teisė“ buvo siauresnė už vokiečių, labiau ribojanti paveldėjimą ir išplečianti karo prievolę.47 Pagrindinės vokiečių valstiečių prievolės buvo: mokestis nuo ūbo, žagrės grūdai ir dešimtinė. Jie privalėjo dalyvauti tik gyvenamo krašto įtvirtinimo darbuose bei gynyboje.48 Taip pat skyrėsi skiriamos žemės kiekiai bei matai. Prūsų valstiečiui duoklės skaičiuotos „žagrėmis“ – pagal sklypo dydį, kurį galėjo apdirbti vienas vyras. Ūkį sudarė 2 žagrės – apie 20 hektarų. Vokiečių valstiečiui – žemė skirta atmatuotais sklypais – ūbais. Vokišką ūkį sudarė 2 ūbai – apie 33 hektarus.49 XV–XVI a. pr. pavieniai šaltiniai ir XVI a. 3–5 deš. „Turkų mokesčiai“ leidžia atkurti detalesnį kaimiškų Klaipėdos valsčiaus vietovių socialinių struktūrų vaizdą. Čia kasdieninis gyvenimas sukosi apie ūkį. Ūkis buvo nedalomas, nes šaltiniuose minimi likę be šeimininkų ar perimti kitų šeimininkų ūkiai – erbe, t. y. palikimas. Prie tokių paprastai buvo nurodoma, kieno tai palikimas. Ūkio šeimininkas – wirt su kitais šeimynos nariais sudarė bendrystę. Kartu su šeimininku ūkį, jo dalį valdė bendrai. Tai taip vadinami: vokiečių – bender-pender-thielhaber, mielcke, maskopist, olandų – maatschappy, compagnie, latvių – bandas (dirbantis pas ūkininką už sklypo dalį ar atlygį). Dažnai bendrus saistydavo giminystės ryšiai ir jais įvardijami: sūnūs, broliai, posūniai, seserų vyrai, patėviai. Todėl juos būtų tiksliau apibrėžti kaip bendrasavininkius. Žemesnę padėtį užėmė samdinys – intsmann. Šis buvo savotiškas bendro bendras. Samdinys dirbo už atlygį ar sklypą, tačiau galėjo pasitraukti nuo šeimininko. Toks samdinys galėjo turėti savo kilnojamo turto. Bendrystės laiptų apačioje buvo samdinys, gyvenantis tik iš savo rankų darbo – roshpender-rechpellne-rochpender; latvių – rohkpelnis, lietuvių – rankpelnis – handarbeit, tagelohnes. XVII a. išplito sąvoka bowirp, t. y. valstietis.50 Atskirą klasę sudarė stambiose valdose buvę: eigenkther – trobelninkai arba kampininkai-kumečiai, gartner – daržininkai, diensboten – tarnai.51 Prie pastarųjų galima priskirti retai XVI a. vid. ūkiuose aptinkamus bernus bei mergas ir Klaipėdos valsčiuje neužfiksuotus padienius. Įsisavinant naujus plotus, Klaipėdos valsčiuje daugėjo ūkių: pvz. Verdainės paviete 1540 m. surašyti 28 ūkininkai su 108 bendrais; 1614 m. – 128 ūkininkai su 497 bendrais.52 XVI a. II p.–XVII a. pr. galima numanyti čia vykusį naujų žemių įsisavinimo ar ūkių smulkėjimo procesą. Įbaudžiavinimo procesai prie dykros buvusiose vietovėse užtruko. Pirmieji lažo atvejai Verdainės paviete minimi: 1555 m. Schusche, Werden, Auriten vietovėse, o 1561 m. Rusnėje – prie lašišų žūklės bei pievų šienavimo.53 Tačiau jau 1678–1680 m. Verdainės parapiją sudarė 77 kaimai su 554 kulmiškaisiais valstiečiais, t. y. kumečiais, 13 bernų, 12 mergų.54

XIII–XVI a. Prūsijoje valstybės viršūnėje galia buvo sutelkta Ordino bei vyskupų rankose. I331 m. Ordino valdomoje Sambijos dalyje buvo 8, o vyskupo – 5 kamerijos.55 XVI a. prie reformacijos prisidėjęs Sambijos vyskupas valdas bei valdžią išlaikė iki pat mirties.56 Ordino riteriai buvo šios valstybės valdytojai, profesionalai kariai.57 Tačiau būdami vienuoliais Ordino broliai disponavo turtu ir pareigybės teikiamomis pajamomis tik iki mirties. Broliai galėjo būti atšaukiami, perkeliami kitur.58 Įgulų išlaikymui, administravimui Ordinas kūrė valstybinus ūkinius-administracinius vienetus: valstybinius dvarus, gyvulių ūkius, avides, taip pat prižiūrinčių tarnautojų-prievaizdų (Pfleger), fogtų (Vogt), kranto prievaizdų (Strandvogt), žuvmeistrų (Fischmeister), girininkų (Waldmeister) buveines.59 XV a. antroje pusėje komtūrai, fogtai, valdytojai virto tarnyboms priklausančių pajamų naudotojais. 1486 m. toks valdytojas pfleger gyveno Ventėje (Windenburg). 1480–1498 m. jis įsikūrė Rusnėje. Valdytoją galima sieti su Klaipėdos ar Ventės pilies aprūpinimu šienu, žvėriena, žuvimi ir duoklių surinkimu.60 Greta pilių įkurti ūkiniai vienetai skirti jos įgulos aprūpinimui: reikėjo maisto, pašaro atsargų bei žirgų. XVI a. dažnas iš jų su priklausiniais virto valstybiniu ar nuomojamu hercogo dvaru. 1376 m. Klaipėdos pilies inventoriuje minimas galvijų ūkis (Viehhof, t. y. Vieh – galvijas ir Hof – aptvaras, kiemas, ūkis, dvaras) vėliau virtęs valstybiniu Sendvario dvaru. Netrukus jame imta derinti ūkinę ir administracinę veiklas. XIV a. čia buvo surenkama Karšuvoje gyvenusių duoklė. Galvijų ūkį administravęs valdytojas Christoph‘as (der Hoffmeister des Viehhofs Christoph) nebuvo Ordino brolis, bet – pasaulietis.61 XV a. kai kurios tarnybos ir pareigybės imtos pardavinėti. Pareigūnai už jiems įkeistas valdas ir dvarus, jų naudai vykdomą apdėjimą krašto mokesčiais Ordino magistrui suteikdavo kreditus.62 Tai skatino Ordino pareigūnų piktnaudžiavimus valdžia. XV–XVI a. Ordino valstybei nusilpus, administruojamose teritorijose beveik neribotą valdžią įgijo pavieniai komtūrai. 1472 m. Klaipėdos komtūrą, taikos metu rėmusį piratais tapusius Jacob‘o von Rode vadovaujamus kaperius, turėjo tramdyti Didžiojo magistro žygis ir apsiaustis.63 Paskutinis Klaipėdos komtūras kunigaikštis Erich‘as von Braunschweig‘as taip pat taikos metu bičiuliavosi su piratais virtusiais kaperiais. Vėliau jis pasipriešino ir sekuliarizacijai.64 Ordino valstybės visuomenė buvo karinio pobūdžio. 1506 m. Prūsijoje surašyti 17 873 „privalantys nešioti ginklus“ (Musterung). Jei šeimą sudarė 5 asmenys, tai čia gyveno apie 180 000.65 XV a. pradžioje Sambijoje iš 283 laisvųjų prūsų ūkių Ordino dalyje 4 valdyti Kulmo, 276 – prūsiškąja ir 3 Magdeburgo teise.66 Kita su karu bei valdomis susijusi sritis buvo tarnybos. Tarnybos už valdas buvo suteikiamos kilmingiesiems ar laisviesiems. Silpstant Ordinui, Sambijoje tarnybų mažėjo: 1437 m. jų buvo 425, o 1519 m. – 300.67 Didėjant samdytos kariuomenės reikšmei, buvo ieškoma būdų didinti pajamas, o valdų laikytojų karinė prievolė tapo nereikalinga. Todėl Ordinas siekė valdas susigrąžinti, o tarnybinius dvarus, palivarkus pertvarkyti į pajamas nešančius valstiečių ūkius. Tam bandyta riboti kilmingųjų paveldėjimo teises. Tai tapo viena vidaus konfliktų priežasčių.68 Būtina pažymėti, kad visa suteikiama žemė, valdos, ūkiai toliau likdavo Ordino ar Vyskupo. Valdos, dvarai, ūkiai buvo suteikiami už duokles ir prievoles su apribotomis disponavimo teisėmis. Išskirtinais atvejais maksimaliai sumažintas činšas vis tiek pabrėždavo šį santykį. Iš valdų gavėjo buvo tikimasi pagrindinių – karo tarnybos – prievolių vykdymo.69 Smulkiųjų laisvųjų (kleine Freien) valda dažnai neviršijo ar buvo nedaug didesnė nei valstiečių ūkio. Mokėdami nedideles duokles, jie privalėjo atsilyginti karo tarnyba – dažnai kavalerijoje lengvais ginklais.70 Prūsams valdos skirtos Prūsiškąja Kulmo teise, t. y. apribota Kulmo teise. Už valdą mokėta dešimtinė ir skirtos prievolės – tarnybos darbu. Karinė prievolė dažniausiai neapribota – buvo privaloma išvykti vos pašaukus. Paveldėjimas apribotas vyriškuoju palikuoniu. 1285 m. privilegijoje minimas „prūsiškas apsiginklavimas“: šarvai su šalmu, ietis ir skydas, įnagiai pilių sustiprinimui.71 Prūsiškos teisės atmaina galima laikyti skalviams suteikiamas privilegijas bei „lietuvišką tarnybą“.72 Su ja sietini „Turkų mokesčių“ užfiksuoti vadinamieji bajorai (bayoren): Tilžės valsčiuje – 2273, Ragainės – 474, Įsručio – 2.75 Smulkių vokiečių žemvaldžių karo prievolė šiek tiek skyrėsi. Vokiečiams už 40 ūbų – 3 karo tarnybos, o iš prūsų reikalauta tarnybos už 1 ūbą.76 Ryšys tarp karo tarnybos bei skiriamos valdos pasienio valsčiuose nenutrūko ir sekuliarizavus valstybę. Aulaukio (Adl. Charlottenhof) dvaro ištakos susijusios su pareigūnams suteiktomis valdomis Tauralaukio Kalotėje. 1552 m. Klaipėdos hausfogtas Heinrich‘as von Krösen‘as čia gavo 2 ūbų činšinį ūkį. Jam teko ir Kalotės kaime esantis 3 ūbų senojo Maczke Sprude činšinis ūkis su nevalytomis pievomis Kuršių miške bei laisva žvejyba jūroje. Hausfogtas už čia formuojamą bajoriškąją kulmiškąją valdą privalėjo karo atveju stoti tarnauti kariuomenėje.77 XVI a. Klaipėdos valsčiuje fiksuotos vokiečiams skirtos valdos Magdeburgo teise. Ši laikyta prastesne teise nei Kulmo. Jos nereiktų painioti su miesto teise. Tokia Magdeburgo teisė priminė už karo prievolę su apribojimais paveldėjime suteikiamą prūsų leno teisę. Iki 1487 m. tokią valdą paveldėdavo tik sūnus. Vėliau nesant sūnaus – ir duktė, bet ne giminės. Jai būdinga neribota karo prievolė.78 Tačiau Magdeburgo teisę suteikdavo ir didesnėms valdoms. 1418 m. už nuoširdžią tarnybą 6 ūbų kaimo dalį gavo Kaimen‘o kameramtas su didžiuoju bei mažuoju teismu. Už tai be privilegijoje nurodytų duoklių pareigūnas privalėjo dalyvauti karo žygiuose bei pilių statyboje. Ordinas pasiliko kelio teismą bei teisę, po pareigūno mirties, dar ir į šio įsigytus 3 ūbus kitoje vietoje.79

Kita valdų savininkų kategorija buvo didieji laisvieji (Grose Freien) ar garbieji žmonės – valdę didesnes valdas ar jų masyvus. Už jas buvo mokamos nedidelės duoklės ir tarnaujama sunkiojoje raitijoje. Didesnių valdų masyvų valdytojai išruošdavo karo tarnybai po kelis tokius raitelius. Iš kitų žemvaldžių jie išsiskyrė priskiriama teismo teise priklausančių valstiečių atžvilgiu. Ta grupė sudarė krašto diduomenės viršūnę. Kadangi jie neturėjo alodo ir lenų – jų negalima įvardinti tikrais kilmingaisiais. Tik XV a. pabaigoje jiems pripažintas kilmingųjų statusas.80 Prie garbiųjų žmonių tenka priskirti lokatorius – apgyvendinimo organizatorius, naujakurių verbuotojus. Šie dažnai naujakuriams suteikdavo ir pradinį kapitalą. Lokatorius išmatuodavo bei išdalindavo būsimo kaimo žemes. Už rūpestį lokatoriui buvo suteikiama 1/10 kaimo ploto. Dažnai tai siekdavo 4–6 ūbus ar 2–3 ūkius. Valdas lokatorius valdydavo laisvojo teisėmis už nedidelę duoklę ir karo prievolę. Įkūrus kaimą, lokatorius tapdavo Ordino ar Vyskupo atstovu – seniūnu bei atliko žemiausio lygio teisėjo funkcijas. Pastarosios buvusį lokatorių suartino su didžiaisiais laisvaisiais.81 1408 m. tokiu lokatoriumi perplanuojant Klaipėdos miestą tapo Dancigo pirklys Johann‘as Lankau (Lankow). 1409 m. dėl žemaičių puolimo jam teko išvykti. Vėliau lokatorius grįžo ir savo darbą baigė. 1410 m. kovėsi Žalgirio mūšyje ir apie 1413 m. mirė.82 1511–1520 m. į pietus nuo Klaipėdos, būsimos Gedminų dvarvietės žemėse, dirbo lokatorius, t. y. matininkas – Ratter. Čia suformuotas žemės valdų masyvas vadintas Rattersland.83 Gyvenviečių steigėjų – lokatorių – teisų bei funkcijų perėmėjais tapo žemieji administravimo bei teisėsaugos pareigūnai. XVI a. Klaipėdos valsčiuje „Turkų mokesčiuose“ minimi vageriai (Wager, Wagger), kurie atliko ir žemiausio teisėjo, laiduotojo bei mokesčių rinkėjo funkcijas. Šias funkcijas primena senojoje latvių kalboje naudotas žodis Waggare, Waggars. XVII a. šis žodis vartotas ir kaip prižiūrėtojo sinonimas: 1614 m. fiksuotos seniūnijos prižiūrėtojo Schulzenwagger ir dvaro prižiūrėtojo Hofwagger pareigybės.84 Tolimesni tyrimai padėtų pareigybės Wager, Wagger kilmę susieti su saikų, svorio, matų, smulkių sandorių priežiūra arba šią galimybę atmesti. 1540 m. Klaipėdos valsčiuje jais buvo Hans‘as Hoffeman‘as iš Nemirsetos (Nymersatt),85 Bartell‘is – Eketėje (zcw Yckyttenn),86 Brosyenn‘as – vietovėse Zcygelers seyte, Schlabesymmenn, Calnyn, Gutschenn,87 Bartell‘is – Smeltėje (Schmeltze),88 Peter‘is – Žardėje (zcw Sardenn),89 Matz‘as – Karvaičiuose (Zcw Crawaytenn),900 Lucas Prekoll‘is (nuo pavardės kilo miestelio pavadinimas Priekulė) – vff der Mynnyge,911 Hans‘as von Werdenn‘as – Verdainėje92. Matyt, jiems talkino raiti žygūnai – Vmmblauffer, Vmblewffer, Umblöffer, Umblauffer, Umlaufer: Šyšos ar Šušės kaime (Zcwsche das dorff) bei Žardėje (Sardenn) – Budwill‘as93, Pawll‘as94. Sąrašas leidžia kalbėti apie tolygų pareigūnų Wagger paskirstymo tinklą Klaipėdos valsčiuje. Tokiu pavadinimu pareigybė dar ilgai išliko Livonijos Ordinui pavaldžiame Kurše. Tačiau sąvokų Wagger ar Vmmblauffer, Vmblewffer, Umblöffer, Umblauffer, Umlaufer neaptinkame Įsručio, Ragainės, Prūsų Jurbarko, Želvos, Tilžės, Žuvininkų, Šakių, Neuhauzo, Labguvos valsčių „Turkų mokesčių“ surašymuose.95 Klaipėdos valsčiuje neminimi kituose valsčiuose užrašyti pareigūnai – seniūnai arba šaltišiai – Der schulz, scholcze ir jų raiti pagalbininkai, padėjėjai, žygūnai ir baudų išrinkėjai – Rattmann, Halb-Schultzen. Taip pat nepažymėti teisėsaugos ir policines funkcijas užtikrinantys valsčiaus pareigūnai – pakamorės Packmor. Todėl ateityje teks išsiaiškinti Wagger santykį su Schulz, Packmor ir Rattmann ar Halb-Schultzen su Umblöffer, Umblauffer, Umlaufer. Įdomu, kad šaltišių nebuvimas Klaipėdos valsčiuje atliepia į jų negausą Ragainės valsčiuje. Vos vienas Habstein kaime – vardu Peter.96 Tilžės valsčiuje pareigūnų Der schulz gausu.97 Nesunku įsitikinti, kad pastarųjų pareigybė dažnai buvo susieta su šeima. Įsručio valsčiuje 13 vietovių paminėtos seniūnijos sculzerey98 ir 11 vietovių šaltišiai.99 Galima numanyti, kad Ragainės valsčiuje žemiausios grandies teisėtvarkos pareigūnų – šaltišių trūkumą kompensavo atskiroms vietovėms priskirti pakamorės: pakamorei Butkus-Budrus priskirta 14100, Butkus – 17101, Jennis – 5 kaimai.102, Tuo tarpu Tilžės valsčiuje šie pareigūnai veikė greta: vietovėse Zu Schaken103, Zu Pawilken104, Zu Kükernesen105. Panašiai būta Įsručio valsčiaus vietovėse: Gerwischken pakamore buvo Henßke106, Samaytkiem – Stankus.107 Vėliau vykstant administraciniams pertvarkymams, lokalinės įvairovės mažėjo. 1684 m. lapkričio 27 d. Kilmingųjų ir Kulmo teise valdomų ūbų su privalančiais mokėti Lietuvių bažnyčiai, Klaipėdoje gyvenančiais valstiečiais ir daržininkais, sąraše minimos Bebrūnės (Im Bebebrunischen Schultzen Ambt) ir Prūsų Gargždų (Im Garsdischen Schultzen Ambt) seniūnijos.108 Tokių pareigūnų išlaikymui ar atlygiui skirtos valdos galėjo tapti dvarų užuomazgomis.

Žinoma, kad tarp didžiųjų laisvųjų pasitaikydavo asmenų, kilusių iš senųjų prūsų didžiūnų, žemaičių bei lietuvių didikų, lenkų bajorų ar Vokietijos kilmingųjų.109 Iki 1480 m. Prūsijoje buvo tik 96 kilmingųjų giminės. 1480–1525 m. dar prisidėjo 62. Albrechto laikais surašyta tik apie 200 giminių.110 XV a. antroje pusėje, Ordinui neišgalint sumokėti samdytos kariuomenės vadams, buvo įkeista dalis valdų ar suteikta valdyti ilgesniam laikui. Taip pradėjo formuotis stambioji žemėvalda.111 Samdytos kariuomenės būrių vadai papildė didžiųjų laisvųjų bei kilmingųjų sluoksnį. Didieji laisvieji paprastai naudojosi Kulmo teise. Kulmo teisė kilo iš Kulmo žemėje bei Torūnės mieste suteiktos teisės. Ji rėmėsi „magna charta“ ir buvo skirta valdas už miesto turintiems miestiečiams, tačiau netrukus pritaikyta žemvaldžiams.112 Tai suteikė sąlyginai mažas pareigas: 1. mokėti grūdais nuo 1 žagre įdirbamo ploto po 1 šefelį – pūrą kviečių ar 1 šefelį rugių; 2. mokėti sargybos mokestį; 3. mokėti rekognicinį arba vyriausybės pripažinimo mokestį (1 Kelno ar 1 Kulmo denarą ir 1 talentą arba 2 vaško svarus). Rekognicinis mokestis pabrėžė pripažinimą, kad valda gauta iš Ordino ir priklausomybę nuo jo teismo. Už nepilnateisį leną reikalauta prievolių: vokiečiams palengvintos karinės prievolės (pvz. ginti nurodytas sritis – gavusiems 11 ūbų „lengvesnė kilmingųjų tarnyba“); gavusiems mažiau nei 40 ūbų – „lengvai apsišarvavus ginti 6 sritis“ ir „su priemonėmis dalyvauti įtvirtinimo darbuose“113, o įgijusiems 40 ūbų ir daugiau – „pilnai kariškai apsiginklavus su šarvuotu arkliu ir 2 ginkluotais kovotojais“.114 Išimties tvarka atleistas nuo karo prievolės buvo apdedamas 6 svarų vaško ar 3 markių ūbiniu mokesčiu.115 Tačiau ir tokiu atveju kartais buvo privalu siųsti ginkluotą tarną.116 Visi pardavimo, pirkimo, užstatymo ar paveldėjimo sandoriai buvo tvirtinami valdovo, t. y. Ordino ar Vyskupo tik jam naudingais atvejais.117 Valdos paveldėjimas buvo nustatytas flamandiška teise: mirus sutuoktiniui – našlei skirta 0,5 ir vaikams kita 0,5 jos dalies. Nesant vaikų – 0,5 liko giminėms.118 Kulmo teisė suteikdavo valdytojui teisėsaugos vykdytojo įgaliojimus – galimybę jo priklausomiems valstiečiams taikyti mažąją ir didžiąją teisę. Bausti mirtimi bei luošinimu liko išskirtinėje tikrojo siuzereno – Ordino žinioje.119 Blėstant Ordino galiai, kilmingieji siekė įtvirtinti savo išskirtinumą. 1519 m. kariniame surašyme laisvieji atskirti nuo kilmingųjų. 1522–1539 m. jau privilegijuoti kilmingieji gaudavo net leną pagal Langobardų teisę.120 Daugumos dvarų ištakos Prūsijoje sietinos su pastarųjų valdomis ir valstybiniais ūkiniais administraciniais vienetais. Todėl aptardami „Turkų mokesčių“ informaciją, sutelksime dėmesį į kilmingųjų kiekį, vietovių, kuriose jie turi valdų, kiekį ir į kai kuriuos stambesnius valstybinius ūkinius vienetus. Neutralia geografinės vietovės sąvoka apibūdinsime apylinkę, su gyventojais saistomą vidaus ir administraciniais ryšiais. Ji leis išvengti tikslesnių įvardijimų: kaimas, bendruomenė ir pan. Tolesnis šių apibrėžčių tikslinimas kiekvienu atveju reikalauja atskiro tyrimo. Prie jų dar grįšime aptardami Klaipėdos valsčiaus padėtį.



„Turkų mokesčiai“ apie žemėvaldą Sambijos srities valsčiuose

Bendrų ir išskirtinių kiekvieno Sambijos valsčiaus žemėvaldos bruožų aptarimas vėliau leis paryškinti padėties Klaipėdos valsčiuje ypatumus. 1539–1542 m. sudaryti bei 1564 m. patikslinti „Turkų mokesčiai“ Sambijos srities valsčius apibūdino taip:

Žuvininkų, Žiokų ir Noihauzeno valsčiai

Žuvininkų (Fischhausen) valsčiuje buvo 177 gyvenamos vietovės. Kilmingųjų suregistruota 22 asmenys. Jų rankose buvo valdos 46 vietovėse. Kai kurios giminės turėjo valdų daugiau nei 1 vietovėje: Nickel‘io Niderpach/Niederbach‘o – šešiose; Talau/Thalau – keturiose, Hans‘o von der Alben‘o, Constantinus‘iaus Bonne, Gebruder‘io Meysel/Meyssel‘io, Hans‘o Paackmor/Packmohr‘es – trijose; Teuffel/Teufel‘ių šeima – dvejose.121

Žiokų (Schaaken) valsčiuje buvo 362 gyvenamos vietovės. Tai pats didžiausias tankis visoje srityje. Kilmingųjų surašyta – 80. Jų rankose buvo valdos 114 vietovėse. Iš jų giminės valdžiusios daugiau valdų: Berbandt‘ų, Weisel/Weyssel‘ių – septyniose, Sigmund‘ų, Siegeler/Sigter‘ų – šešiose, Gotze – penkiose, Wargell/Wargeler‘ių, von Hausen‘ų – keturiose, von der Trenck/Trengke – trijose. Pažymėtina, kad Asman‘as Weisel‘is (Weyssel) valdė valdas penkiose, Caspar‘as Siegler‘is, Anthonius von Hausen‘as, ponia Gotzin, Bastian‘as Berbandt‘as – keturiose vietovėse.122

Noihauzeno (Neuhausen) valsčiuje buvo 106 gyvenamos vietovės. Valsčius iš kitų išsiskyrė tuo, kad jame kilmingųjų neužrašyta. Tačiau čia užfiksuoti vietovardžiai sietini su dvarais: Hof Burckentin, Hof Duncker (das dorff Post Keden sampt dem Hoff Dunckers), Radmansshoffen (Das dorff Radmansshoffen). Iš jų nurodomi vertingieji (viertel) Bulittisch‘as, Mandlisch‘as, Bayttritsch‘as, Stantawisch‘as, Bowundisch‘as su 28 prūsų kaimais mokėję 82 markių 47 sidabro grašių 3 denarų činšą. Taip pat minimi prūsų laisvieji – prewsischen freyhen: Hans‘as von Sonickeim‘as, Greger‘is vonn Sonikaym‘as, der vonn Prautten‘as, Peter‘is vonn Plastwein‘as, der vonn Stantaw. Jų valdos – ūkiai nebuvo dideli nes iš viso mokėjo tik 5 markes 51 sidabro grašius. Tarp 1540 m. surašytų kitų 88 gyvenamų vietovių – 37 įvardijamos kaimais (das dorff). Tarp jų būta kulmiškų (mokėjo 54 markių 3 sidabro denarų činšą) ir prūsų kaimų. Kai kurių vietovių pavadinimai tiesiogiai sietini su kaimais – Knupelssdorf/Knoppelsdorf, Jungferdorf, Neuendorf, Titmansdorf, Wulffesssdorp. Šiame valsčiuje būta ir 3 malūnų (1564 m. jie mokėjo 5 markes).123

Labguvos ir Laukiškos valsčiai

Labguvos (Labiau) ir Laukiškos (Laukischken) valsčiai nebuvo dideli, todėl „Turkų mokesčiai“ juos mini kartu. Juose minimos 65 gyvenamos vietovės. Čia gyveno 8 kilmingieji, kurių valdos buvo net 29 vietovėse. Iš jų išsiskyrė tokios giminės: Parchkhe/Parcke turėjusios valdų – dvylikoje, Trencke/Trenckhe ir Reiman/Reyman – septyniose vietovėse. Paminėtini keliose kilmingieji: Gerger‘is von der Trencke, Bastian‘as Parcke ir pastarojo giminei priklausęs Albrecht‘as Parckhe, turėję valdas šešiose vietovėse; Tomke Reiman‘as – keturiose ir šio galima giminė Herman‘as Reyman‘as – trijose; Nickel‘io Vttenhofersche‘o našlė, dvaro valdytojas (Hofmeister)auf Zanderlacken Paul‘is Kamplacken‘as, Georg‘as Lang‘as – vienoje. Kiek vėliau Labguvoje minimi dar keli kilmingieji mokėję didelį činšą: 1563–1564 m. – 30 markių mokėjęs Fridrich‘as Götzen‘as, 11 markių 40 sidabro grašių – Cristoff‘as Reymman‘as; 1564–1565 m. – 12 markių mokėjęs Fridrich‘as Götzen‘as, 2 markes 25 sidabro grašių – Andreas von Petzchen‘as.124 Valdų koncentracija kelių giminių rankose, jų stambinimas, dvaro valdytojo paminėjimas, sumokami dideli mokesčiai galėjo būti ilgo proceso pasekmė: 1419 m. Labguvoje ir Laukiškoje buvo 121 tarnybų, o 1519 m. liko vos 54.125

Tilžės valsčius

Tilžė (Tilsit) ilgai išliko Ragainės traukoje, bet XVI a. viduryje ėmė sparčiai vystytis. XV a. šalia Tilžės (Tilsit) pilies veikė keli aptarnaujantys ūkiniai vienetai – palivarkai. 1411 m. vasario 8 d. žemaičiai įsiveržė į Tilžės ir Spitrės palivarkus. Nukentėjo 62 skalvių šeimynos. Buvo išsivaryta 215 arklių, 120 karvių, 90 kiaulių. Dauguma nukentėjusiųjų buvo skalviai.126 Skalvių statusą trumpai aptarsime kalbėdami apie Ragainę. „Turkų mokesčiai“ užfiksavo besikeičiančią padėtį. Tilžės valsčiuje surašytos 63 gyvenamos vietovės. Jose 889 sodybų šeimininkų, bendrų ir bendrų bendrų (Bender bender). Tarp jų: 1 kilmingasis, 22 bajorai (bayoren), 138 činšininkai, 38 pusiau činšininkai, 132 lažininkai (prūsų arba skalvių – 37, skalvių – 34), 4 nausėdžiai. Minėtų bajorų činšiniai ūkiai savo dydžiu neišsiskyrė iš kitų. Jų vardai Jothschis, Patzkus, Jancko Bayor, Micut Bayor, Jorda, Stanis leistų juos sieti su minėtais persikėlėliais iš Žemaitijos, LDK ar Palenkės. „Turkų mokesčiai“ nurodo šias bajorų sutelkimo vietas: Calmen/Colmen (8 bajorai), Crreween/Greween (10 bajorų). Įdomu, kad kituose valsčiuose kategorija bayoren, Bayor pažymėta vos kelis kartus.127 Žinoma, kad nuo XIV a. Ragainės ir Tilžės apylinkėse greta skalvių dėl įvairių aplinkybių apsigyveno ateiviai iš LDK bei Žemaitijos. 1406 m. Ordino valdomos Žemaitijos vietininkas rašė magistrui apie pas jį besikreipiančius žemaičius, norinčius persikelti į Prūsiją. Jis manąs leisti, bet su raštininko išduotu raštu. 1409 m. Vytautas skundėsi, kad Tilžėje jo pasiuntiniai matė pabėgusius kunigaikščio žmones. Jie nebuvo Vytautui grąžinti.128 1501 m. trys broliai Snaxt gavo žemės prie Šereiklaukio. Už ją privalėjo eiti tris lietuviškas tarnybas kaip ir kiti lietuviai.129 Atskiro tyrimo reikalauja patikslinimas, ar prie minėtų bajorų nebuvo priskirta dalis privilegijuotų skalvių. Tačiau bet kokiu atveju jų kilmė sietina su dar Ordino vykdyta žemių apgyvendinimo bei pasienio gynybinės funkcijos užtikrinimo politika. „Turkų mokesčiai“ mini ir vieną kilmingąjį: Moritzius von Peßkaw arba von PerschkauMauritzienhof ir Splitter. Buvusio Ordino valstybės administratoriaus iškilimo priežasčių galima ieškoti Prūsijos kunigaikščio siekiuose įtvirtinti savo įtaką jam nepalankiuose pasienio valsčiuose. Prie Tilžės 27 vietovėse (tarp jų – Clareit vietovėje buvusiame Claarhof) nuosavybės turintį kilmingąjį laikytume stambiausiu valsčiaus žemvaldžiu. Jis kildintinas iš 1486 m. Hans‘o Perschkau, kuriam buvo užrašytas Sentainių dvaras prie Tilžės.130 Su šiuo dvaru sietinas Moritzien Hof. Jame gyvenantis Moritz‘as von Perschkau laikė: 34 arklius, 37 jaučius, 41 karvę, 17 kiaulių, 22 avis, 22 ožkas. Dvaras buvo apmokestintas 24 markėmis 16 sidabro grašių činšu.131 Iš Ordino laikų Spitrės palivarko kildinamame Splitter, Moritz‘as von Perschkau turėjo 12 arklių, 10 jaučių, 6 karves.132 1563 m. minėtose valdose buvo trys šios giminės atstovai: Moritz‘as von Perschkaw iš Suntheim, Tonges‘as von Perschkaw iš Splitter, Hanߑas Perschkaw iš Schilnickenn. Suntheim įvardijamas kaip seinem hoffe. Moritz‘as von Perschkaw tuo metu mokėjo daugiausiai valsčiuje – net 500 markių.133 Pastebimos lažininkų telkimo tendencijos: Thilß vietovėje prie Tilžės užrašyti 37 skalviai ar prūsai, Splitter – 34 skalviai, Zu Barden – 8 kiti lažininkai. Sąraše minimi skalviai prilyginami prūsų lažininkams, tačiau yra išlaikę kažkokį išskirtinumą. Tokią skalvių degradaciją sietume su karinės funkcijos reikšmės sumenkėjimu. Į akis krenta ir tai, kad lažininkai surašyti vietovėse, kuriose yra pusiau činšininkų (Heiden – 2 pusiau činšininkai ir 14 lažininkų, zu Schaken – 1 ir 4, Pictupeen – 6 ir 2, Reussen – 5 ir 2) ir bajorų (Calmen/Colmen – 8 bajorai, 7 pusiau činšininkai, 17 lažininkų; Crreween/Greween – 10, 9, 5; Zu Lumpeen – 2, 1 činšininkas ir 8 lažininkai, Mellet – 2 bajorai ir 5 lažininkai, Widdigire – 1 bajoras su švogeriu, 1 pusiau činšininkas ir 6 lažininkai).

„Turkų mokesčiai“ aptaria ir Tilžės miesto realijas. Jame 67 namų savininkai turėjo ūkius (hofsteten). Tilžės mieste gyveno 16 samdinių ir 15 padienių (handwerksknechte), 6 karčiamų laikytojai. Nurodoma, kad be jų dar veikė 3 Brosius‘o karčemos. Jų skaičiaus augimą Tilžės valsčiuje patvirtina palyginimas: 1511–1525 m. surašytos 4, o 1540 m. birželio 8 d. – 12 karčiamų.134

Ragainės valsčius

Ragainės (Ragnit) komtūrijoje 1281–1283 m. Ragainės apylinkėse sudaryti 26 žemės užrašymai 37 skalviams.135 Juose minima 15 gyvenamų vietovių.136 1379 m. magistro privilegijoje Ragainės apylinkių gyventojai vadinami skalviais. Ja skalviams patvirtinama, kad jie laisvi nuo dešimtinės. Magistras leido palikti turtą dukterims ar našlei. Tik žirgas ir skydas turėjo likti Ordinui. Tačiau privilegija galiojo tol, kol skalviai gyvens prieš pilis ir padės jas saugoti. Ragainės komtūras buvo įpareigotas skalvių našlėms patarti ir padėti, kad žemės neapdirbtos neliktų bei joms tekusios karo prievolės būtų atliktos.137 Tai buvo išplėsta prūsų teisės atmaina. 1475 m. užrašyta valda Jorg‘as von Reistir‘as padėjo pagrindą Tusainių (Tussainen) dvarui.138 Tusainių tiesiogiai nemini 1539–1540 m. „Turkų mokesčiai“. Tačiau yra užuomina apie čia buvusią kunigo valdą – laisviesiems priskirtas kunigas Johannes‘as von Tusein, t. y. iš Tusein turėjo 2 valstiečius. Nurodyta, kad kunigo turtą sudarė 52 ūbai žemės, 8 arkliai, 2 vienmetiniai kumeliukai, 6 jaučiai, 4 melžiamos karvės, 4 dvimetės nesiveršiavusios karvės, 10 avių, 16 ožkų, 10 senų kiaulių (altt swein). Jam pavaldžių valstiečių ūkiai buvo 45,5 ūbo, už kuriuos buvo mokama 1,5 markės 1 sidabro grašis 3 dinarai139 Pats kunigo turtas pinigine išraiška nevertintas – nebuvo apmokestintas. Galima daryti prielaidą, kad dėl to – mokesčių sąrašuose vietovė liko nepaminėta. XV a. pabaigoje Ragainės komtūrijoje vokiškų valstiečių neužrašyta, o prūsų valstiečių – net 162. Iš jų – 121 prūsų laisvieji, o kulmiškių ir magdeburgiškių laisvųjų nebuvo.140 Įgulos aprūpinimui greta pilies kūrėsi ūkiniai vienetai: reikėjo maisto, pašaro atsargų bei žirgų. 1408 m. Ragainėje minimi prie Jaučių aptvaro apgyvendinti 11 tarnų, kuriems skirta 5,5 markės.141 1411 m. sausio 7 d. ir vasario 8 d. žemaičiai įsiveržė į Ragainės palivarką. Pirmuoju puolimu nukentėjo 67, o antruoju – 63 šeimynos (iš jų 30 pirmą kartą). Dauguma jų skalviai.142 Iš Ragainės palivarko buvo išvaryti 205 arkliai, 87 karvės, 75 kiaulės, 90 ožkų. 1437 m. Ragainės komtūrijoje buvo užrašyta 13 ponų – laisvųjų. Iš jų 7 turėjo po 3 arklius ir skydą.143 Greta skalvių Ragainės komtūrijoje kūrėsi lietuviai ir žemaičiai. 1281–1283 m. iš Ragainės apylinkių žemės užrašymų skalviams bent 3 priskiriami perbėgėliams iš Žemaitijos.144 1396 m. ir 1408 m. Ragainės komtūras nupirko 11 arklių apgyvendintiems lietuviams.145 1443 m. lietuvių pasiuntiniai skundėsi Ragainės komtūru, kuris negrąžina savininkams pabėgusių Lietuvos bajorų žmonių.146 1448 m. Ragainės komtūras pranešė apie lietuvių pasiuntinius, reikalavusius išduoti bėglius, kurie 5, 8, 10, 15 metų su žmonomis ir vaikais gyvena Prūsijoje.147 Tokios padėties tęstinumą patvirtina 1539–1540 m. „Turkų mokesčiuose“ surašyti 44 skalviai ir lietuviai prie Ragainės pilies (Schalmen vnd Littawenn vorm schlos Ragnith). Tarp jų yra nemažai įvairias tarnybas ėjusių asmenų: kameryrai, ratmanai, žūklės prižiūrėtojas-žuvmistras, tinklų meistras, miesto tvarkdario pareigas ėjęs pareigūnas, miesto raštininkas ir karčemnikas.148 P. Karge, remdamasis 1540 m. Ragainės valsčiaus „Turkų mokesčių“ sąrašu, nurodo 63 gyvenamose vietovėse buvus 1421 činšininką.149 Tarp šių turėjo būti skalvių ir nemažai lietuvių. „Turkų mokesčiai“ Ragainės valsčiuje mini 4 laisvuosius. Ragainės valsčiuje 4 laisvųjų (freyen) žemes sudarė 481 ūbas. Už jas mokėtas 16 markių 2 sidabro grašių 3 dinarų činšas, o už laisvojo statusą mokėtas ir 12,5 markės mokestis.150 Be asmeninės valdos jiems buvo priskirti 44 pavaldžių asmenų ūkiai: 10 laisvųjų valstiečių, 5 valstiečių, 1 valstiečio bendro, 4 neįvardintų, 24 vienišių padienių (ledigenger).151 Laisviesiems priskirto kunigo Johannes‘o von Tusein atvejį jau aptarėme. Didžiausios valdų Ragainės valsčiuje savininkas buvo Hans‘as von Dubingenn‘as arba Hans‘as von Tübingen‘as. Jos sudarė 215,5 ūbo ir nuo jų bei kito turto savininkas mokėjo 7 markių 11 sidabro grašių 3 dinarų činšą.152 Papildomai jis dar mokėjo 8,5 markės nuo ūbo ir namo.153 Pats Hans‘as von Dubingen‘as laikė: 17 arklių, 6 keturmečius kumeliukus, 6 trimečius kumeliukus, 7 vienmečius kumeliukus, 9 jaučius, 2 keturmečius bulius, 10 melžiamų karvių, 6 vienmetes telyčias, 40 kiaulių, 15 vienmečių paršelių, 7 avis, 11 ožkų. Hans‘ui von Dubingenn‘ui priklausė 10 laisvųjų valstiečių ūkių.154 Taip pat Hans‘ui von Dubingenn‘ui priklausė 11 vienišių padienių.155 Laisvajam Fritcz‘ui buvo priskirti 10 asmenų ūkiai: 2 valstiečių, vieno iš valstiečių bendro, 7 vienišių padienių. Pas patį Fritcz‘ą surašyta 60,5 ūbo ir 19 arklių, 3 trimečiai kumeliukai, 4 vienmečiai kumeliukai, 8 jaučiai, 3 trimečiai buliai, 8 melžiamos karvės, 9 vienmetės telyčios, 20 avių, 12 ožkų, 33 kiaulės. Viso valdą sudarė 129 ūbai ir buvo mokama 4 markės 18 sidabro grašių. Taip pat 2 markės už 4 freyen hofenn (laisvųjų dvarus ar ūkius).156 Laisvasis Antonius Segemundt‘as turėjo 90,5 ūbo. Iš jų pas patį buvo surašyta 49 ūbai ir 14 arklių, vienmetis kumeliukas, 8 jaučiai, 13 melžiamų karvių, 2 buliai, 3 metų telyčios, 12 avių, 7 ožkos, 20 kiaulių. Jam priklausė 11 asmenų ūkiai: 1 valstiečio, 4 neįvardintų, 6 vienišių padienių. Už 4 savo vienišius padienius Antonius Segemundt‘as mokėjo 6 markes 1 sidabro grašį 3 dinarus.157 Per metų ketvirtį jis turėjo sumokėti 3 markes 1 sidabro grašį 3 dinarus ir 2 markes už 4 ūbus.158

Želvos ir Prūsų Jurbarko valsčiai

Želva (Saalau) buvo Sambijos vyskupo valda. 1539–1563 m. „Turkų mokesčiai“ joje mini 11 gyvenamų vietovių. Iš jų 10 įvardijamos kaimais – das dorff. Smulkų administravimą užtikrino 3–4 šaltišiai-seniūnai (scholtze). Čia būta 7 karčiamų ir 3 malūnų. Be karčiamų laikytojų Želvoje surašyti 101–104 mokesčius mokėję ūkininkai. Kilmingųjų čia neužrašyta.159

Georgenburgo pilyje buvo viena svarbesnių vyskupo rezidencijų. Prūsų Jurbarke-Georgenburge (Georgenburg) minimi 1437 m. Kraupiškių bei Leipininkų dvarai.160 1515 m. minimos 14 gyvenamos vietovės, kuriose buvo apie 210 činšininkų.161 1535–1536 m. surašyta 290 kunigaikščio žmonių, o kilmingųjų ir laisvųjų nebuvo.162 1540 m. „Turkų mokesčiai“ Prūsų Jurbarke fiksavo 16 gyvenamų vietovių, 6 karčiamas ir 1 malūną. Šalia gyvenvietėse užrašytų ūkininkų šeimininkų ir smulkių pareigūnų pačiame Prūsų Jurbarke minimas kalvis, 4 daržininkai, 1 kailių išdirbėjas, 2 šienpjoviai (pottiker?).163 1663 m. surašyta tik 313 kunigaikščio žmonių.164

Įsručio valsčius

Didžiulėje giriomis apaugusioje Įsručio (Instenburg) komtūrijoje stambūs dvarai kūrėsi ankstėliau: 1376 m. užrašytas 50 varsų Viepininkų dvaras, 1420 m. – 25 varsų Kutkiemų dvaras, 1421 m. – Bubainių dvaras.165 1469 m. riteriui Georg‘ui von Schlieben‘ui užrašius dideles žemes ties Girdava, suformuotas didelis valdų masyvas.166 1510 m. ir 1523 m. minimi ribų tikslinimai tarp grafų von Schlieben‘ų ir Ordino. 1488 m. Įsručio pilies inventorius nurodo komtūrijai priklausiusius 45 ežerus. Įsručio valdytojas 18 jų išnuomavęs, o iš 40 kaimų surinkdavę 20 markių mokesčių.167 1504–1505 m. Įsrutis buvo sujungtas su Tepliava.168 Greta vietinių prūsų čia gyventa išeivių iš LDK. 1516 m. LDK didysis kunigaikštis Žygimantas reikalavo Ordino magistrą išduoti Įsručio apylinkėse esančius bajorų Ruseikovičiaus, Romantalevičiaus samdinius.169 Pasak O. Barkowski‘o, dykros kolonizacija suintensyvėjo po 1526 m., Įsručiui paskyrus pirmąjį hauptamtmoną Johann‘ą Peyn‘ą.170 1539 m. Įsručio valsčiuje buvo 145 gyvenamos vietos. Jose gyveno 1311 činšininkų. Dauguma jų prūsų kilmės, nors buvo ir lietuvių.171 1555 m. činšininkų skaičius sumažėjo iki 822, o 1565 m. išaugo iki 1074.172 1539–1542 m. dešimties Įsručio valsčiaus kilmingųjų (Adel) valdos driekėsi 30-yje vietovių: Andres‘as Flansse‘as turėjo 10, Hans‘as Gattenhafen‘as – 6, Jorg‘as ir Thonius Pfersfeder‘as, Johann‘as Peyn‘as, Hans‘as von Plauen‘as – 3, Crispinus Kwassel‘as – 2, Henrich‘o Kobershagen‘o našlė ponia Katharina Kobershagen, Anßelm‘as Hogendorf‘as, Gräben (gal čia minimas grafas iš Schlieben‘ų giminės, o gal tai tokia pavardė) – 1 vietovėje.173 „Turkų mokesčiuose“ hauptamtmonui Johann‘ui Peyn‘ui priskiriamos valdos 3 vietovėse: Carschaw kaime (5 asmenys), Wommen (7 asmenys) ir Plausten (5 asmenys). 17 asmenų mokėjo činšą po 4 markes, o už 2 kaimo bendruomenei priskirtus „apleistus ūbus“ – po 1 markę. Tarp jų vienas pareigūnas: Carschaw kaime Lorenczs‘as Rathman‘as, t. y. ratmanas. Šaltinyje patikslinama, kad hauptamtmonas turi 94 ūbus Carschau vietovėje, savo dvarą ir kaimą (Carschau der Hoff vnd dorf), už kurį moka 3 markes 29 sidabro grašius.174 Už savo Karschau dvare laikomą karčiamą Įsručio hauptamtmonas Johann‘as Peyn‘as privalėjo pateikti 81 statines alaus už 4 markes ir 3 sidabro grašius.175 1542 m. nuo Mykolinių už gėrimus kilmingas hauptamtmonas atsiskaitė nuo savo dvaro Karschaw pateikdamas 7 statines po 3 grašius už kiekvieną.176 Palyginę kaimo ir kaimo bei dvaro asmenų sąrašus, Carschau der Hoff randame 5 asmenis. Iš jų trys – 1–1,5 ūbo sklypus turėję gertner, t. y. daržininkai: Stankus, Stanis, Paul.177 Johann‘as Peyn‘as buvo vienas didžiausių mokesčių mokėtojų. Jis mokėjo valdovui įvairių rinkliavų: činšo 290 markių ir dar papildomai 29 markes. Vien už hauptamtmono tarnybą buvo sumokama 200 markių.178 O. Barkowski‘o ir V. Vileišio nuomone, Įsručio hauptamtmonas Johann‘as Peyn‘as nuolat gyveno savo dvare Kopershagen prie Alės (Alle) upės.179 Jį valdovo pavedimu 1527 m. Johann‘as Peyn‘as perėmė savo globon su bevaikės našlės Katharin‘os Kobershagen turtu. Už tai kunigaikštis pavedė Peyn‘ui mokėti papildomai po leno šilingą nuo 1090 markių. Taip iš Įsručio valsčiaus nuomos per metus susidarydavo papildomų 50 markių, kurios Koppershagen‘o našlei mokėtos iki gyvos galvos.180 Teigiama, kad 1531 m. Įsručio raštininkui H. Braun‘ui užrašyta karčiama prie Įsručio ir 20 varsnų Lorentz‘o Hermes‘o Romintos dvaras su teise žvejoti rankiniu tinklu Romintos ežere.181 Turbūt tai – 1540 m. tarp karčiamų laikytojų užrašytas Hanns‘as Braun‘as iš Įsručio, privalėjęs išpilstyti pardavimui po 0,5 markės 20 statinių savo išvirto alaus.182 Tačiau dėl pačio Lorentz‘o Hermes‘o Romintos dvaro priklausomybės raštininkui kyla abejonių. Daugiausia valdų Įsručio valsčiuje priklausė Andres‘ui Flansse‘ui iš Auklitten/Aucliten (Auklitten – 2, Ditmeden kaime – 8, Plauen – 7, Wonsdorff – 3, Annegaw – 8, Bammeln – 2, Cumerau kaime – 6, Herrendorf – 4, Schonbaum – 1, Schönwalt – 11 asmenų ūkiai ir Gondau kaimo bendruomenės pievos). Tarp nuo žemvaldžio priklausomų asmenų buvo 1 daržininkas183, Plauen vietovėje – prievaizdas (Pfleger) ir Thewes Gutknecht (ūkio tarnas?), Annegaw vietovėje – Bartelmes‘as Fischer (žvejas?), Schönwalt vietovėje – karčemnikas Peter‘is Rhonenfuhrer‘is, Greger‘is Scholcze (šaltišius). Be kitų mokesčių 19 asmenų mokėjo atleidimo nuo prievolių, t. y. „laisvės mokestį“ (freigelt): Cumerau kaime – 5, Herrendorf – visi 4, Schonbaum – 1, Schönwalt – 9.184 Vien pagrindinę Andres‘o Flanssen‘o buveinę – Auklitten sudarė 167 ūbai, už kuriuos mokėtas 5 markių 35 sidabro grašių činšas. 1539 m. žemvaldys be už viską paskirto 210 markių 22,5 sidabro grašio činšo privalėjo mokėti papildomai 21 markę 2 sidabro grašius 3 dinarus. Ten pat buvo prirašyta: „Pažymėtina, kad Andres‘as Flanse jokio midaus (honig – midus?) neperka, be to šis šiuose namuose verdamas“.185 Kitur nurodyta, kad 1542 m. nuo Mykolinių už gėrimus kilmingasis Andres‘as Flansse iš Auclitte už 2 statines turėjo atsiskaityti mokėdamas po 3 sidabro grašius už statinę.186 Gėrimai buvo realizuojami karčiamoje Schönwalt-Schonwalde.187 Žinoma, kad Schönwalt karčemnikas mokėjo 4 markių činšą ir 1 markės „laisvės mokestį“. Kito kilmingo Įsručio valsčiaus žemvaldžio Hans‘o Gattenhofen‘o valdos driekėsi 5 vietovėse su 32 priskirtais asmenimis/ūkiais: kaimuose Narkiten – 7 ūkininkai ir amatininkas bei žemvaldys, Swergerau – 8, Mangarben – 11, vietovėse Woynoten – 2 ir 1 palikimas ir Ranglaucken vnd Reiffschlegers – 3 palikimai. Jos įvardijamos kaip Hansen Gattenhofens gutter, t. y. ūkis-dvaras, iš kurio išrinkta 139 markės 20 sidabro grašių bei papildomai 13 markių 56 sidabro grašiai mokesčių. Pagrindinis šio centras buvo 171 ūbo Narkitten kaimas (das dorf), iš kurio išrinkta 6 markės 12 sidabro grašių činšo. Čia pats Hans‘as Gattenhofens‘as turėjo 72,5 ūbo.188 Įsručio valsčiaus kilmingasis Hanns‘as von Plauen‘as turėjo valdas trejose vietovėse. Hansen‘o von Plauen‘o ūkį-dvarą (gutter) sudarė valdos vietovėse: Schonbaum su 1 apgyventu ir 1 tuščiu ūkiu, Bertauern – su 1 apgyventu ūkiu, Plauen – su 1 apgyventu ūkiu. Už ūkį-dvarą buvo mokėtas 30 markių su 3 priedais činšas.189 Tačiau pagrindinėje 224,5 ūbo dirbamos žemės turėjusioje vietovėje Plauen būta 14 ūkių, iš kurių išrinktas 7 markių 29 sidabro grašių činšas. Žemvaldžiui Hanns‘ui von Plauen‘ui čia buvo priskirta 82,5 ūbo.190 Nors neminima, kad Hanns‘as von Plauen‘as būtų turėjęs karčiamą ar smuklę. Mokesčių struktūroje gėrimai užėmė svarią vietą: ūkis-dvaras 1 statinę midaus turėjo pirkti už 10 markių, o 1542 m. nuo Mykolinių už 2 statines gėrimų kilmingasis atsiskaitė po 3 grašius už statinę.191 Išskirtinėmis lengvatomis naudojosi kilmingieji Thonius ir Jorg‘as Pfersfelder‘is. Pastarasis nemokėjo Įsrutyje činšo bei įplaukų mokesčių, taip pat už midų, linus ir kitą.192 Altenhof vietovėje už 61 ūbą Jorg‘as Pfersfelder‘is mokėjo didžiausią dalį: 2 markes 2 sidabro grašius.193 Pats vietovardis Altenhof nurodytų į šio dvaro senumą. Alaus virimas savo poreikiams buvo aktualus ir šiai šeimai.194 1542 m. kilmingasis Jorg‘as Pfersfelder‘is nuo Mykolinių už gėrimus atsiskaitė 2 statinėmis.195 Dviejose vietovėse valdas turėjo Crispinus Kwessen‘as arba Kwossen‘as. Pagrindinę jų dalį sudarė ūkis-dvaras gut Plausten, susidėjęs iš 3 palikimų (erbe), apmokesdintų 12 markių ir dar 1 marke 12 sidabro grašių. Kitą dalį – kilmingasis Crispinus Kwessen/Kwossen‘as kartu su Senuoju Gröblischin‘u turėjo kaime Klossien, kuriame turto mokestį (gefelliger zinser) sudarė 15 markių ir dar 1,5 markės.196 Kilmingojo Heinrich‘o Kobershagen‘o valdas paveldėjo šio našlė ponia Catharine Kobershagen. 1539–1541 m. ji valdė Sedelsgut ader Kobershagen ir Wipanicken gut. Pirmąjame dvare jos tiesioginės valdos dydis siekė 70,5 ūbo. Likusieji 8 ūbai teko 3 daržininkams: Jorg, Jacob, Matheus. Už paveldėtą antrąjį dvarą mokėtas 37 sidabro grašių činšas.197 Ūkį-dvarą Wipanicken gut sudarė 6,5 ūbo, tekusio 4 asmenų ūkiams už 13 markių činšą.198 Už namie verdamą 1 lastą alaus našlė mokėjo 3 markes.199 Be to, ji turėjo pristatyti 2 statines medaus už 20 markių. Iš viso mokesčių Heinrich‘o Kobershagen‘o našlė ponia Katharina mokėjo 33 markes ir 3 markių 18 sidabro grašių priedą.200 Claussieyen kaimo činšininkas kilmingasis Anßhelms‘as von Hogendorff‘as mokėjo metinio malimo činšo 20 markių ir 2 markių priedą.201 Nors valdos dydis nenurodomas, nemaža mokesčių suma neleidžia abejoti šio asmens išskirtinumu minėtame kaime. Keli Įsručio valsčiaus dvarai (Hof) priklausė kilmingiesiems nepriskirtiems asmenims. Dėl jų valdų bei mokamų mokesčių dydžio tokius žemvaldžius, net neįvardintus, tenka priskirti laisviesiems ar didiesiems laisviesiems. 1531 m. karčiamos prie Įsručio ir 20 varsnų Lorentz‘o Hermes‘o Romintos dvaro dalies su teise žvejoti rankiniu tinklu Romintos ežere užrašymas raštininkui H. Braun‘ui patvirtina, kad anksčiau ši valda buvo didesnė.202 1539–1542 m. Lorenczas Herms hoff Rimitten arba Lorenczen‘o Hermissen‘o dvaras ir valstiečių ūkiai iš Romitten sudarė 260,5 ūbo. Jame gyvenęs Lorenczs Herms tiesiogiai valdė 80 ūbų. Iš viso dvaro už ūbus buvo surenkamas 260,5 ir papildomų 8 markių 41 sidabro grašio činšas. Iš jų žemvaldys Lorenczs‘as Herms‘as mokėjo – 2 markes 40 sidabro grašių, 20 markių 6 sidabro grašių žemės pajamų (gefelliger grund) činšą ir priedo dar 2 markes. Pačiame dvare surašyta 18 asmenų.203 Kartu pažymima, kad Laurencz‘as Herms‘as turi 10 valstiečių (pauer). Šie turėjo mokėti po 2 markes činšo už akrą (žagrę) ir taip surinkti 20 ir dar 2 markes.204 Pastaroji pastaba svarbi keliais aspektais: „Turkų mokesčiuose“ fiksuotas perėjimo iš mokesčių už akrą į mokesčius už ūbą procesas. Pirmoji sistema buvo taikoma vietiniams prūsams bei nedirbamos žemės įsisavinimo metu. Ji susijusi su žemės ploto matavimu pagal sugebėjimą jį aparti. Antroji – su pastovia skirto sklypo našumo, produktyvumo verte.

Kitas neįvardintas Įsručio valsčiaus laisvasis buvo 1533 m. už tarnybą žirgu ir skydu, kasmetinį 1 vaško pūdo mokestį ir 5 prūsų pfenigus činšo gavęs Hof Hagen (vėliau – Kumečių-Karalienės dvaras) žemvaldys Hans‘as Rickerling‘as.205 1539–1542 m. „Turkų mokesčiuose“ užrašytas šio 241 ūbo dvaro (Hansen Rickerlings hoff der Hagen gennant) vėlesnis perėmėjas – žemvaldžio našlė ponia Gertrud‘a. Jai tiesiogiai priskiriamą dalį sudarė 112 ūbų ir karvių banda, vertinami 3 markėmis 24 sidabro grašiais 3 denarais. Kita dalis teko 8 ūkiams.206 Be to dvaras ir valstiečiai turėjo atiduoti 48 šepelius natūrinių mokesčių. Didžiausia – 28 šepelių dalis teko žemvaldžiui, o kita dalis – po 6–1,5 šepelio teko valstiečiams.207 Hans‘o Rickerling‘o našlė Gertrud‘a privalėjo papildomai už 10 ir 1 markę nupirkti 1 statinę midaus. Likę 3 laisvieji susiję su žemvaldiška Kulmo teise. Vienas jų – Siman‘as arba Simon‘as Wipanick‘as, įvardijamas kulmiškuoju laisvuoju, bet prievolininku-lažininku (kolmischer freiher, so scharwerker). Jis privalėjo 3 kartus po pusę statinės savo surinkto medaus išpirkti už 25 markes ir dar sumokėti 2,5 markės.208 Jis minimas kaip pagrindinis Wipanick vietovės žemvaldys, tiesiogiai turėjęs 37,5 ūbo ir mokėjęs 1 markę 15 sidabro grašių.209 Galbūt šis Simon‘as Wipanick‘as gali būti siejamas ir su jau minėtos kilmingosios ponios Catharinen‘os Kobershagen nuosavybe Wipanicken gut.210 Tokiu atveju vietovė Wipanick galėjo kilti iš didesnės šiai vardą davusios giminės valdos. Prie smulkiųjų žemvaldžių galima priskirti 1540 m. Įsručio valsčiaus vietovėje Almanshausen užrašytus laisvuosius (Frede, freihe) August‘ą ir Jacob‘ą. Pirmasis turėjo 40,5 ūbo ir mokėjo 1 markę 21 sidabro grašį, o antras – 14,5 ūbo ir mokėjo 29 sidabro grašius.211 Kitoje vietoje „Turkų mokesčiai“ patikslino: Augustin‘as von Almanshausen‘as kulmiškas laisvasis, prievolininkas-lažininkas (colmischer frei, scharwerkt) privalėjo išpirkti 2 statines savo midaus po 10 markių ir dar sumokėti 2 markes. Kulmiškuoju laisvuoju dvaru-ūkiu vadinamas Kudekeym‘as, bet jis turėjo prievolę – lažą (kolmisch freigut, scharwerket). Jį valdė du broliai Merten‘as Kudekeim‘as ir Simon‘as Kedekeym‘as. Jie mokėjo 21 markę 15 sidabro grašių činšą ir 2 markių 7,5 sidabro grašio priedą. Merten‘as Kudekeim‘as turėjo patiekti 5 achtelius savo medaus už 6 markes 15 sidabro grašių, o Simon‘as – nupirkti pusę statinės brolio atsverto medaus už 5 markes .212

„Turkų mokesčiuose“ randamą informaciją papildo duomenys, gauti iš kitų šaltinių:

1419 m. Tepluvoje (Teplau) surašyta – 94 prūsiškos ir 13 kulmiškų, 1519 m. – 43 prūsiškos, 1535 m. 41 prūsiška ir 5 kulmiškos tarnybos.213 1535–1536 m. čia suregistruoti 606 laisvieji ir kunigaikščio žmonės, o kilmingųjų nebuvo. 1663 m. surašyta: 1492 kilmingieji, 1464 laisvieji, 290 kunigaikščio žmonių.214

1419 m. Tapiavoje (Tapiau) – 50 prūsiškų ir 2 kulmiškos, 1519 m. – 20 prūsiškų ir 3 kulmiškos tarnybos.215

Pateikti duomenys leidžia daryti preliminarias išvadas apie padėtį Sambijos srityje:

1. XVI a. 3–5 dešimtmečiais valsčių kilmingieji fiksuoti ir jų valdos koncentravosi atokesniuose nuo išorinių sienų valsčiuose (Žuvininkų, Žiokų, Labguvos, Laukiškos). Jų nefiksuota Noihauzeno, Tepluvos, Prūsų Jurbarko, t. y. Sambijos vyskupo įtakojamuose, valsčiuose. Ragainės, Įsručio, Tilžės valsčiuose kilmingųjų nebuvo daug, tačiau jų rankose buvo sutelkta daug žemių;

2. XVI a. 3–5 dešimtečiais Tilžėje, Ragainėje, Noihauzene, Įsrutyje minimi laisvieji prūsai, skalviai ir lietuvių kilmės bayoren sietini su karo tarnybomis Prūsijos–Žemaitijos pasienyje;

3. Dalis XVI a. 3–5 dešimtmečiais egzistavusių dvarų kilę iš Ordino laikais kilmingiesiems bei laisviesiems išdalintų valdų ir Ordino steigtų ūkinių vienetų – palivarkų, gyvulių ūkių ir pan. Taip pat iš kunigaikščio skirtų valdų buvusiems Ordino valstybės administratoriams. Galimai tokiu būdu buvo užtikrinama kunigaikščio įtaka ir vietos administratorių lojalumas.



Klaipėdos valsčiaus socialinė struktūra

Tikėtina, kad Klaipėdos valsčiuje turėjo reikštis tendencijos artimos Tilžės, Ragainės, Įsručio ir iš dalies Noihauzeno valsčiams. Tačiau čia nesunku įžvelgti ir savitumų. Aptarkime 1500–1520 m. Klaipėdos komtūrijos pašauktinių sąrašo216 duomenis ir juos palyginkime su 1540 m., 1542 m. 1563 m. „Turkų mokesčių“ informacija.217 Tai padės įžvelgti Klaipėdos valsčiaus XVI a. pirmos pusės socialinės struktūros bruožus ir raidos tendencijas, o kitų šaltinių kontekstas leis patikslinti dvarų vietą joje. Pradedant nagrinėti 1511–1520 m. Klaipėdos komtūrijos pašauktinių sąrašą, reikia pažymėti vieną su juo sietiną aplinkybę: 1507 m. Didysis magistras Klaipėdoje svarstė Ordino reikalus ir paskelbė Krašto nuostatus Landesordnung, kuriuose duoti tikslūs nurodymai karo atveju. Juose numatytas pilių įgulų dydis: Klaipėdos ir Tilžės – 60, Ragainės – 200, Tepluvos – 100 vyrų.218 Šie skaičiai vaizdžiai parodo ne tik pilies dydį, potencialą, svarbą, bet ir užnugario, t. y. Sambijos pasienio komtūrijų galimybes. 1500–1520 m. Klaipėdos komtūrijos pašauktinių sąraše paminėti 372 asmenys (pagal Hans‘ą Paul‘ą Karallus‘ą – 365) – ūkininkai. 284 – reikalui esant privalėjo prisistatyti pas komtūrą į tarnybą su didžiosiomis ietimis. Kitame sąraše esantys 88 asmenys (pagal Hans‘a Paul‘a Karallus‘ą – 87) įvardinti kaip činšininkai, kurie privalėjo laikyti parengtą keliavimui žirgą. Nurodoma, kad pastarieji susiję su 4 mr. 15 mrgk., 255 mrg. (274 markės?). Žirgų laikytojai mokėjo nuo 2 iki 6 markių činšą. Pastariesiems galėjo būti patikėtos telkimo gynybai, žvalgybos bei skubaus pranešinėjimo apie artėjantį priešą funkcijos. Šauktinių sąraše minimos tik 42 pasienio su Žemaitija pusėje gyvenamos komtūrijos vietovės. 32-se iš jų būta asmenų, turėjusių prievolę laikyti parengtą žirgą. Dalį šauktinių siejo giminystės ryšiai: užrašyti 4 seserų vyrai scwoger (Georg Rewnaudes schwoger, Grittze Saukant scwoger, Michel Kunlen scwoger, Mattis Spruden swoger), 1 brolis bruder (Grische Nicles bruder), 1 sūnus son (Peter Andryn und Toden son). Sunkiau apibrėžti – „Woitkus kyn Pecher Borner“ ir „Reynes entlauffin“. Ūkiai, kurių šauktiniai atliko prievoles, turėjo tęstinumą: paminėti 5 palikimai – erbe, nurodant kieno jie buvo anksčiau: „Maties uff Jan Zaucken erbe“, „Math uff Jan Sutkiß erbe“, „Mattes uff Strols erbe“, „Paul uf Butkus erbe“, „Jorge Rube ufs Buttels erbe“.219 Bachmano žemėje tarp 1500–1520 m. ir 1540 m. nutrūkęs tęstinumas leidžia numanyti, kad šioje vietovėje būta sukrėtimų. Tačiau Bachmano žemėje pasikeitus gyventojams, jų skaičius mažai pakito: 1500–1520 m. jų buvo 13, o 1540 m. – 14. Tai patvirtintų ūkių, valdų nedalomo perdavimo prielaidą. Palyginus šauktinių sąrašus su „Turkų mokesčiais“ paaiškėjo, kad išnyko skirtingo dydžio apgyventos vietovės – Pressaw daß dorff/Presaw su 16, Gurssaw/Grissaw su 7, Bartholt uff Nutzenn su 3, Mengeslauckenn/Mergeßlawken su 3 ūkininkais ir dar 1 asmeniu. Pagal bendrą pašauktinių skaičių tankiau gyvenamos vietovės buvo šios: Arytten, Cratingen – po 20, Aglonn – 18, Menighe 17, Pressaw daß dorff – 16, Sarden, Thczuse, Yckyttenn – po 15, Messitenn, Rubisenn, Bagmanslandt – po 14, Werdenn, Callathen daß dorff – po 12, Garsdenn, Hinder Thchuse das dorff – po 11, Uff der Wewerße, Abelsadt daß dorff, Hinter Yckyttenn an der Beynote – po 10 asmenų. Laikančių parengtus žirgus skaičius gyvenvietėse pasiskirsto taip: Hinter Yckyttenn an der Beynote – po 7, Cratingen, Yckyttenn, Abelsadt daß dorff, Tawrlackenn – po 6, Arytten, Alde Beyeth – po 5, Messitenn, Ayße, Hynder Werden daß dorff – po 4 asmenis.220

Deja, dokumentas apima tik tas vietoves, kurios buvo išsidėsčiusios palei rytinę Klaipėdos komtūrijos sieną ir siejosi tik su ūkininkais. Nėra žvejų kaimų, Kuršių nerijos ar vietovių greta Klaipėdos vakarinio–šiaurinio pakraščio (Pajūrio ir Pamario). Tokį sąrašo sudarytojų pasirinkimą galėjo lemti dėmesio sutelkimas į išpuolių iš Žemaitijos alinamus rajonus ir potencialios grėsmės Klaipėdos piliai kryptis.

Palyginimui – gyvenamos vietovės „Turkų mokesčiuose“ atrodo taip:

  • Messitenn, Messitenn, Hinder Messitenn (Misyčiai): 14, 10 mrgk. 4 asmenys. Myssyten 1540 m., Missyten 1542 m., Myssittenn 1563 m.

  • Gurssaw, Grissaw: 7.

  • Karschauchen Heyde (Karšuvos giria): 7.

  • Aglonn (Agluonėnai): 18. Agolon das dorff 1540 m., Agalon 1542 m., Agalon 1563 m.

  • Dythwe, Dittwe (Dytuva): 8; 3 mrg. 1 asmuo. Dyttwe 1540 m., Dyttwe 1542 m., 1563 m. Dittwenen.

  • Garsdenn (Gargždai): 11, karčema; 2 mrg. 1 asmuo. Garßden 1540 m., Garszden 1542 m., Garsden 1563 m.

  • Hinder Garsdenn, Hindere Garsden: 3; 4 mr. 2 asmenys, 2 mrg. 1 asmuo.

  • Languppe, Lauxuppe (Lankupiai, Lašupėnai t. y. Dovilai): 4. Laschupen 1540 m, auch Laxupe und Laxups 1540 m., Laxupe 1542 m., 1563 m. Laxupen.

  • Ayße, daß dorff in Wiltnisse, Ayse, Aysze (į PR nuo Agluonėnų): 4; 24 mrg. 4 asmenys. Ayße das dorf 1540 m., auch Ayß 1540 m., Ays 1542 m., Aysse 1563 m.

  • Alde Beyeth, Alde Beger, Alde Begeth (Senieji Begėdžiai, Beggeden prie Priekulės ar Bejehden prie Saugų): 6–7; 3 mrgk. 1 asmuo, 13 mrg. 4 asmenys t. y. iš viso 5. Alt Begeten das dorf 1540 m., Alt Begetten 1542 m., Begetten 1563 m.

  • Thczuse, Czuse, Tschuse (Schiess, Šyšiai): 15, 7 mrg. 2 asmenys. Zcyße 1540 m., Zcyes 1542 m., Zceese 1563 m.

  • Hinder Thchuse das dorff (Pašyšiai): 11. Zcwsche das dorf 1540 m., auch Zcusch, Zcwsch und Zcwschs 1540 m., Zcwschs 1542 m., Zuesche 1563 m.

  • Werdenn (Werden, Verdainė): 12, 6 mrg. 2 asmenys. Werden das dorf 1540 m., Werden 1542 m., Werden 1563 m.

  • Hynder Werden daß dorff, Hinder Werden (Paverdainė): 9, karčiama; 2 mrgk. 1 asmuo, 11 mrg. 3 asmenys, iš viso 4. Hynder Werden das dorf 1540 m., auch Hynderwerden und Hinderwerden 1540 m., Hinderwerden 1542 m., Hinderwerden 1563 m.

  • Arytten, Arittenn (Aurithen, Vorytė): 20, 15 mrg. 5 asmenys. Aurryten 1540 m., auch Auritten 1540 m., Aurytten 1542 m., Auritten 1563 m.

  • Schusth, Ufir Schust, Schusch (Schust į Tenne upę prie Šilutės įtekėjusi upelė): 5, 8 mrg. 2 asmenys. Sust 1540 m.

  • Ruyle, Rugle (Rugul, Ruguliai prie Kintų): 4. Rugle das dorf 1540 m., Rwgele 1542 m., Rugele 1563 m.

  • Wylkes (Wilkieten, Vilkyčiai): 3. Wylkyßs das dorf 1540 m., auch Wylkyß 1540 m., Wylckys 1542 m.

  • Wyseckenn (Vyžeikiai): 8. Wyßeken das dorf 1540 m., auch Wyßennken 1540 m., Wyseicken 1542 m., Wyeseicken 1563 m.

  • Mengeslauckenn, Mergeßlawken (Menklaukiai 3 km į PV nuo Pašyšių): 3, 3 mrg. 1 asmuo.

  • Uff der Wewerße, Ufir Wewirse (Kyckutt-Barsden oder Wewerischken, Wewerischken, Veivirža): 10, Jan Rymsch Kruger uff der Werweße, 4 mrg. 1 asmuo. Wewersche das dorf 1540 m., Wewersch 1542 m., Wewerse 1563 m.

  • Sylincke (Silleniken, Schillenincken, Schilleninken prie Priekulės, Kammeramt Kreuzburg): 5. Syllenyck das dorf 1540 m., auch Syllenick, Syllenick 1542 m., Sillenick 1563 m.

  • Menighe (Mingė – Priekulė): 17, karčiama. Mynnge vor der 1540 m., Mynnuge 1542 m., Minnge 1563 m., t. p. Mynnyge uff der 1540 m. (Mineicken).

  • Cratingen (Deutsch Krottingen, Kretingalė): 20, 36 mrg. 6 asmenys. Crattyngen das dorf 1540 m., auch Krattingen und Cratingen 1540 m., Cratyngen 1542 m., Crettinngen 1563 m.

  • Hinter Crathyngen neben der Darge, Ufnn Teuski, Ufm Tenskl: 3, 6 mrg. 2 asmenys.

  • Bebrun Grensath, Ufnn Teuski, Bebrun Greusath (Bebruhne): 1, 4 mrg. 1 asmuo. Bebrun das dorf 1540 m., Bebrwn 1542 m., Bebrunen 1563 m.

  • Uff Cratinger Wege, Uf Cratinger Wege: 4–5 nes Darguse Swreboll, Jorgenn und Dargusse Swirbool, 3 mrg. 1 asmuo.

  • Yckyttenn, Irkitenn, Ickitenn (Eckitten, Ekitten, Eketė): 15, 9 mrg. 6 asmenys. Yckytten das dorf 1540 m., Ickytten 1542 m., Eckitten 1563 m.

  • Hinter Yckyttenn an der Beynote, Hinder Irkitenn, Hinder Ickitenn (upė Bahne prie Kretingalės): 8–10, 16 mrg. 7 asmenys.

  • Hinter Icktenn, Am Samatischenn Gansden, Am Samaitschenn Garsden: 2; 6 mrg. 2 asmenys.

  • Callathen daß dorff, Callaten (Callathen, Kollatten, Kalotė): 12, 2 mrg. 1 asmuo. Callaten das dorf 1540 m., Callaten 1542 m., Calatten 1563 m.

  • Abelsadt daß dorff, Abelsatt (Abelsetė): 10, 17 mrg. 6 asmenys. Abelsatt das dorf 1540 m., auch Abelßatt 1540 m., Abelsath 1542 m., Abelsat 1563 m.

  • Meskarkel, Mesekarkel (Meškerkelis): 8, 2 mrg. 1 asmuo. Meschekerkel das dorf 1540 m., Mesekerkel 1542 m., Mesekerkeln 1563 m.

  • Rubisenn, Rubissenn (Rubežiai): 14, 11 mrg. 3 asmenys. Rubeschen das dorf 1540 m., auch Rubeßen 1540 m., Rwbesen 1542 m., Ruebesen 1563 m.

  • Pressaw daß dorff, Presaw: 16, Bartholt uff Nutzenn, 10 mrg. 3 asmenys.

  • Tawrlackenn, Thawerlackenn, Thawerlaucke (Thauerlauken, Thauerlagken, Tauralaukis): 7, 16 mrg. 6 asmenys. Tauerlaken 1540 m., auch Tauerlacken 1540 m., Tawerlacken 1542 m., Tauerlagken 1563 m.

  • Bagmanslandt, Backmanslandt (Bachmanas): 13–14, 5 mrg. 2 asmenys. Backmanßlandt 1540 m., auch Backßmanßland 1540 m., Backmaslandt 1542 m., Backmasland 1562 m.

  • Iutchen daß dorff, Jutschen: 5. Gutschen 1540 m., Jwtschen 1542 m., Guetzschen 1563 m.

  • Ratterslandt (Žardininkai – Burdrikai): 4, 4 mrg. 2 asmenys. Ratterslanndt 1540 m., Ratterßlandt und Ratterlandt 1540 m., Ratterslandt 1542 m., Rattersland 1563 m.

  • Callin (Kalėnai): 7, 3 mrg. 1 asmuo. Calnyn 1540 m., Calmyn 1542 m., Calwienen 1563 m.

  • Sarden (Zarten, Žardė): 15, 6 mrg. 2 asmenys. Sarden 1540 m., Sarden 1542 m., Sarden 1563 m.

  • Buttelsdorf, Puttelsdorf (Budelkiemis): 4, 3 mrg. 1 asmuo. Bottelßdorf 1540 m., auch Böttelsdorf und Böttelßdorf 1540 m., Botteldorf 1542 m., Bottelsdorf 1563 m.221

Šauktinių sąraše matome išskirtas teritorijas, kuriose kūrėsi kaimai, buvo dalijamos valdos, steigiami dvarai. Tai – Karšuvos giria (Karschauchen Heyde), Tauralaukis (Tawrlackenn), Budelkiemis (Buttelsdorf), Ratterslandt, Bachmanas (Bagmanslandt). J. Sembritzki pastebėjo, kad Tauralaukis (Tawrlackenn), Ratterslandt, Bachmanas (Bagmanslandt) driekėsi didelėse teritorijose prie Klaipėdos ir apėmė ištisus valdų kompleksus.222 Į didesnę teritoriją nurodo ir šių vietovardžių antrasis dėmuo Landt – šalis, kraštas, žemė bei lacken – laukas. Jie supo Klaipėdą ir per juos ėjo svarbiausi strateginiai keliai.

Bachmanslandt pirmasis dėmuo siejamas su konkrečiu asmeniu. 1432 m. Klaipėdos komtūras, pranešdamas apie žemaičių antpuolį, mini į jų nelaisvę išvarytą „eynem borger Bachman“. Taip pat ir Ordino magistro Hinrich‘o rūpestį atgauti žemaičių išsivarytus belaisvius.223 1434 m. Bachmann‘as mokėjo net 25 markes činšo. Daugiau – 30 markių mokėjo tik Vitės smuklė.224

Kelis Tauralaukio teritorijoje atsiradusius Land Gut ir Ratter kilmę jau aptarėme. Sąraše paminėti 7 kaimai (daß dorff): Ayße/Ayse su 4 šauktiniais, Hinder Thchuse (Pašyšiai) – su 11, Hynder Werden/Hinder Werden (Paverdainė) – su 9, Callathen/Callaten (Kalotė) – su 12, Abelsadt/Abelsatt (Abelsetė) – su 10, Pressaw/Presaw – su 16, Iutchen – su 5. Gyventojų skaičius daß dorff statusui neturi įtakos. Šio tipo kaimuose užfiksuota nuo 4 iki 16 gyventojų. Dviem atvejais buvo nurodyta, kad kaimas yra prieš vietovę ir vienu – dykroje. Prie valdų kompleksų priskirtiną Buttelsdorf galima atsargiai sieti su tarnautoju Boettel, t. y. budelio pareigybe ar asmenvardžiu.225 Tuo labiau, kad ten užrašytas Buttels erbe.

1500–1520 m. Klaipėdos valsčiaus vietovėje Cratingenn paminėtas vos vienas Darge Bayor arba Baior. Šauktinių sąraše jis priskirtas prie tų, kurie privalėjo laikyti parengtą žirgą.226

XVI–XVII a. į Žemaitiją įsiterpęs palei pagrindinį kelią nutįsęs lopinys už tuometinės Prūsų arba Vokiečių Kretingos (dab. Kretingalė) Žemaitijos arba Lietuvos Kretingos link, vadinamas Bajorais. J. Zembrickis Bajorų vardą sieja su lietuviška bajoro sąvoka. Šio vietovardžio kilmę istorikas siejo su 1253 m. balandžio mėnesio privilegija 4 Pilsoto kuršių didikams, kuria jiems buvo užrašyta Cretyn (Kretingos) pilies apygardos dalis.227 Bet kokiu atveju čia nuo seno veikė pasienio punktas, o vėliau muitinė. Todėl neatmestina vietovardžio sąsaja su gyvenviete, kurioje būta pasienio tarnybą ėjusių bajorų. Panašių ryšių galima ieškoti Įsručio valsčiaus vietovės Baiorgallen kilmėje.228

XIV a. Prūsiją su Livonija jungė pajūriu ėjęs kelias Karaliaučius–Rasytė–Klaipėda–Šventoji–Ryga. Nuo jo sukusi karo kelio šaka vedė į Ventės pilį ir šakojosi į Klaipėdą, Žemaitiją per Švėkšną ir Ragainę. XV a. Ragainę su Klaipėda jungė kelias Tilžė–Katyčiai–Naumiestis–Klaipėda–Nemirseta–Palanga–Šventoji. 1341 m. Ordinas nutiesė į Lietuvą tris vieškelius. Žinoma, kad XV–XVI a. sandūroje Klaipėdą su Plateliais jungė du keliai – ėję per Kretingą (Crottingen) ir Gargždus (Garsten, Garsden).229 1500–1520 m. Klaipėdos komtūrijos šauktinių surašyti 5 asmenys Uff Cratinger Wege, t. y. prie Kretingos kelio ar tako, turėję su ilgosiomis ietimis ir vienas su parengtu arkliu prisistatyti Klaipėdos komtūrui.230 Šiame šaltinyje minimos tik prie Žemaitijos sienos buvusios karčiamos ir jų laikytojai (Kruger): Merten Kewenn Kruger uff Menighe, Jan Rymsch Kruger uff der Werweße, Jorge Dorge Kruger uff Czysse, Jan Danskorn Kruger zw Garsden. Nesunku pastebėti – visos išvardintos karčiamos – prie upių (Minijos, Veiviržo, Šyšos, Prūsų Gargžduose)231. Tai jas susieja su svarbiomis kariniu požiūriu kelto ar brastos, kelių funkcijomis. Su keltais ar brastomis sietinos čia neminimos Smeltės, Šilo karčiamos ir jų laikytojai. Akivaizdu, kad į sąrašą nepateko Pajūrio, Pamario, Kuršių nerijos bei Klaipėdos apylinkių karčiamos. Pradžioje jos steigtos palei pajūrio kelią, vedusį iš Prūsų į Livoniją: 1434 m. činšo mokėtojų sąraše minima Nemirsetos (Nimersatt) karčiama ir neįvardintos karčiamos laikytojas Große‘as Fritcze‘as, 1437 m. – karčiamos Vitėje (in Vitte), Nidoje (in Nidden), 1447 m. – Nagliuose (Negeln),232 1499 m. – Kuncuose (Kunzen),233 1509 m. – Karvaičiuose.234 Po to karčiamos steigtos pamaryje ir giliau žemyne: 1448 m. – Rusnėje235, 1480–1490 m. – Smeltėje (Schmelz)236, 1511 m. – Stankaiten (Wewersche), prie Šilo (Heide t. y. Šilokarčema), prie Mingės (Minijos t. y. Priekulės)237, 1515 m. – prie Šyšos (Schusche), 1524 m. – Vyžeikiuose (Wiszeiken)238, Svencelėje (Schwenzeln).239 „Turkų mokesčiai“ mini 14 karčiamų ir dar 2 karčiamų laikytojus. Tai didelis, beveik visą Klaipėdos valsčių uždengęs tinklas. Tarp karčiamų yra ir užrašytų 1500–1520 m., tačiau kelios jų pakeitė pavadinimus: Der zur Zeusch cruger (Šyša, Pašyšiai); Der kruger im Hedenkrug (Šilokarčema); Der cruger zcur Sust (Hinter Werden, Paverdainė); Der cruger zcu Stenicko (Veivirža); Der kruger zcu Wisecken (Vyžeikių?); Der kruger zcu Garsden (dabartinėse Kūlių apylinkėse prie Gargždų); Der alte und jung kruger zcum Precoll (Priekulė prie Minijos); Der alte und jung kruger zcw Crottingen (Prūsų Kretinga); Cruger zcum Schwenzell (Svencelė); Der kruger uff der Schmeltz (Smeltė); Der kruger zcu Negeln (Nagliai), Der kruger zcu Crabayten (Karvaičiai); Der kruger zcu Nyden (Nida); Der kruger zcu Nimersat (Nemirsetoje pirmasis ir antrasis kruger Pawl); Cruger in der Rosse (Rusnė); dar minimas karčiamininkas – kruger Tauralaukyje.240 Karčiamų tinklo augimą įtakojo spartėjantis valsčiaus apgyvendinimas ir keliaujančių keliais, vedusiais į Žemaitiją, Kuršą, Prūsijos gilumą, daugėjimas. Tai lėmė pasienio sienų nusistovėjimas bei karo faktoriaus mažėjimas. XVII–XVIII a. kai kurioms privilegijuotų karčiamų valdoms buvo pakeistas teisinis statusas ir jos tapo dvarais.

1540 m., 1542 m., 1563 m. „Turkų mokesčiai“ fiksuoja Klaipėdos valsčiaus padėtį nusistovėjus taikaus gyvenimo ritmui ir karo epochai grimztant į praeitį. Galima numanyti, kad Klaipėdos komtūro ir pasaulietiniu valdovu tapusio buvusio magistro konfliktas buvo gilesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Naujos idėjos Klaipėdos valsčiuje ilgai nesulaukė šalininkų ir dėl tradicinės pasaulėžiūros gyvybingumo. Ją palaikė ir įtvirtino nuolatinis karas su už sienos esančiais „svetimaisiais ar pagonimis“. Dalis nepatenkintųjų išvyko į Livoniją, Šv. Romos imperiją, o kiti buvo priversti pripažinti pasikeitusią tvarką.241 Nuo 1525 m. bandymo pasipriešinti sekuliarizacijai praėjo tik 15 metų. Čia dar gyveno Ordino laikus menančių veiklių žmonių. Sekuliarizuotos valstybės įtaka galėjo sustiprėti trisdešimtmečių ir jaunesnei kartai. Todėl šiuo laikotarpiu Klaipėdos valsčiuje vengta didesnių vidinių pokyčių, reformų, galėjusių sukelti visuomenės sukrėtimus. 1525–1530 m. visoje Mažosios Lietuvos teritorijoje neįsteigta nei vienos naujos bažnyčios. Apie naujas lietuviškas pamaldas Klaipėdoje šaltiniai prabyla tik 1538 m., o lietuvių parapinę bažnyčią – 1557 m.242 „Turkų mokesčiai“ įamžino Klaipėdos valsčių visuomenės integravimosi į sekuliarizuotos valstybės struktūras metu. Čia dar atpažįstama Ordino laikmečio socialinė struktūra, bet jau pastebimos ir naujos tendencijos.

„Turkų mokesčių“ sąrašuose minimos 67 vietovės. Pagrindiniame sąraše jų keliomis mažiau – 62. Iš jų išskiriamos 27 žvejų gyvenvietės ir Klaipėdos miestas. 36 gyvenvietės minimos 1500–1520 m. šauktinių sąraše. „Turkų mokesčiai“ fiksuoja 22 kaimus – „daß dorff“: Werdenn das dorff, Hynder Werdenn das dorff, Zcwsche das dorff, Rugle das dorff, Wewersche das dorff, Alt Begetenn das dorff, Ayße das dorff, Wylkyßs das dorff, Aglon das dorff, Syllenyck das dorff, Wyßekenn das dorff, uff der Mynnyge, Callatenn das dorff, Abelsatt das dorff, Meschekerkell das dorff, Rubeschenn das dorff, Bebrun das dorff, Crattyngen das dorff, Das dorff Yckyttenn uff Bartels sytenn, uff Peters seytenn Syllegall das dorf, Bottelßdorff, Tattendorff.243 Iš jų 20 kaimų minimi tarp 1500–1520 m. Klaipėdos komtūrijos šauktinių sąrašo vietovių. Iš 7 kaimų, 1500–1520 m. sąraše įvardintų das dorff, minimi tie patys 5. Kaimas Pressaw/Presaw su 16 ūkininkų „Turkų mokesčiuose“ nepaminėtas visai. Kitas kaimas su 5 ūkininkais – Iutchen – „Turkų mokesčiuose“ nepriskiriamas kategorijai das dorff.

Greta vietovardžių vartoti papildomi įvardinimai padeda patikslinti jų lokalizaciją ar priklausomybės ryšius: Zcygelers seyte, Schlabesymmenn, Das dorff Yckyttenn uff Bartels sytenn, uff Peters seytenn Syllegall das dorf, vff der Minnige, vff Crattinger Wege, vff der Grosse Vitt, vff der Katteldang, vff der Clein Vyt, vff der Schmeltz, vff der Ledergasse, vff der Draffen, vffem Wintein oder Kergkel, vor der Mynnige, in der Rosse, in der Alten Rosse, in der Schirwig, in dar Aigau. Vietovardžių su įvardijamu „... seyte“, „uff .. sytenn“, „uff ... seytenn“ – iš zaite, reiškiančio kieno nors dalį ar pusę, buvo trys. Ties aštuoniais vietovardžiais su nukreipimais „vff der ...“, „vffem ...“ patikslinta, kad tai priskyrimas krantui, pakrantei, pakraščiui. Penkiais atvejais nukreipimu „in der“, „vor der“ buvo pažymėtas jų buvimas šalia (priklausomybė) ar objekte.

1540–1563 m. „Turkų mokesčiai“ Klaipėdos mieste mini 89 namų savininkus ir 4 besistatančius namus. Iš jų 1 turėjo dar po vieną ir 1 dar 2 namus. Keli asmenys buvo išsinuomavę namo dalį. Viso mieste surašyti 93 namai. Taip pat mieste gyveno 27 samdiniai, 3 bernai, 7 gizeliai.244 Mieste pažymėti keli asmenys, išsinuomavę namo dalį. Būtina pažymėti, kad Klaipėdos miestu vadintas Senamiestis (Altstadt) be priemiesčių. XVI a. jį sudarė buvusios kelios salos tarp Dangės šakų. Tai atitiktų dabartinio Klaipėdos senamiesčio dalį tarp Dangės upės, buvusio miesto gynybinio įtvirtinimo griovio, Didžiosios Vandens gatvės ir piliavietės. Svarbu ir tai, kad „Turkų mokesčių“ pateikti duomenys atspindi padėtį iki 1540 m. žiemą įvykusio Klaipėdos gaisro. Po jo liko vos 6 namai ir miestui teko atsikurti iš naujo.245 Klaipėdos valsčiaus kaimo vietovėse „Turkų mokesčių“ surašytojai užrašė 824 ūkininkus, 499 bendrus (pender), 236 samdinius (instleuth).246 Tačiau yra ir kitaip skaičiuojančių: Heinrich‘as Schweister‘is Klaipėdos valsčiuje 1560 m. nurodo 595 činšinius valstiečius, o Paul‘is Karge – 1540 m. priskaičiuoja 1559 činšininkus.247 „Turkų mokesčiuose“ Klaipėdos valsčiuje neužrašytas nei vienas lažininkas. Bendrystės santykiai išliko panašūs: tarp bendrų nemažai giminių – svainių, brolių, sūnų. Tačiau fiksuoti patėviai, pamotės, posūniai, podukros. Retais atvejais užrašytos moterys: našlės ar paveldėjusios ūkį neištekėjusios merginos be globėjo.

Tarp 62 kaimo vietovių gyventojai pasiskirstė taip: Werdenn das dorff (Verdainė) – 11 ūkininkų, 16 gyvenančių bendrų, 3 samdytiniai (instleuth); Hynder Werdenn das dorff (Paverdainė) – 8 ūkininkai, 9 bendrai; Auryttenn – 22 ūkininkai, 44 gyvenantys bendrai; Zcwsche das dorff-Zcüsch – 18 ūkininkų, 29 bendrai, 1 samdinys; Rugle das dorff – 3 ūkininkai, 5 bendrai, 3 padieniai; Wewersche das dorff – 6 ūkininkai, 7 bendrai, 1 samdinys; Alt Begetenn das dorff – 4 ūkininkai, 2 bendrai; Ayße das dorff – 4 ūkininkai, 3 bendrai, 1 samdinys; Wylkyßs das dorff – 6 ūkininkai, 12 bendrų; Aglon das dorff (Agluonėnai) – 18 ūkininkų, 21 bendras, 6 padieniai; Syllenyck das dorff – 5 ūkininkai, 8 bendrai, 3 padieniai; Wyßekenn das dorff-Wisecken sein (Vyžeikiai) – 11 ūkininkų, 16 bendrų, 2 padieniai; uff der Mynnyge (Priekulė) – 17 ūkininkų, 18 bendrų, 6 padieniai; Callatenn das dorffzcu (Kalotė) – 9 ūkininkai, 6 bendrai, 5 padieniai; zcu Rubeshen sein – 14 ūkininkų, 20 bendrų, 5 padieniai; Abelsatt das dorff – 9 ūkininkai, 16 bendrų, 13 padienių; Meschekerkell das dorff – 9 ūkininkai, 20 bendrų, 11 padienių; Rubeschenn das dorff (Rubežiai) – 14 ūkininkų, 20 bendrų, 5 padieniai; Bebrun das dorff (Bebrūnė) – 9 ūkininkai, 17 bendrų, 6 instleut; Crattyngen das dorff (Kretingalė) – 17 ūkininkų, 26 bendrai, 11 padienių; Crattyngenn Wege – 4 ūkininkai, 8 bendrai, 2 padieniai; Das dorff Yckyttenn uff Bartels sytenn – 31 ūkininkas, 25 bendrai, 11 padienių; Tauerlakenn (Tauralaukis) ir 4 hofen bey Tauerlaken: a) zcü Taurlagken sein – 10 ūkininkų, 10 bendrų, 3 padieniai, b) in Dorothea von Melen hoff – 1 dvaro prievaizdas (hoffman) ūkininkas, 1 bendras, c) in Schütners hoff, der Dorothea von Melen – kartu su 1 gyvenančiu ir ūkininkaujančiu dvaro prievaizdu, d) in Weys Jocobs hoff, priklausančiame Prūsijos valdovui – 1 dvaro prievaizdas, 1 ūkininkas, 2 bendrai, 1 samdinys; uff Peters seytenn Syllegall das dorf (Šilgaliai) – 9 ūkininkai, 17 bendrų, 8 padieniai; Dyttwe (Dituva) – 8 ūkininkai, 16 bendrų, 9 padieniai; Sardenn (Žardė) – 13 ūkininkų, 18 bendrų, 8 padieniai (tarp jų – Urbanus hoff bei Sarden); Ratterslanndt – 4 ūkininkai, 8 bendrai, 3 padieniai; Bottelßdorff – 6 ūkininkai, 12 bendrų, 4 padieniai; Myssytten (Kūliai) – 8 ūkininkai, 7 bendrai, 2 padieniai; Garßdenn – 9 ūkininkai, 11 bendrų, 2 padieniai; Laschupenn-Laxupe (Dovilai) – 5 ūkininkai, 9 bendrai; Zcygelers seyte, Schlabesymmenn, zcu Schiabessen, zcu Kalnin, zcu Jutschen kartu trijuose kaimuose – 24 ūkininkai, 34 bendrai, 15 padieniai; Calnyn-Kalnin; Gutschen-Jutschen; Bachmanßlandt (Bachmanas) – 13 ūkininkų, 6 bendrai, 9 padieniai; Under den Fischerin zcw Nageln (Nagliai) – 11 ūkininkų; Zcw Crawaytenn (Karvaičiai) – 11 ūkininkų, 1 samdinys; Zcw Nyddenn (Nida) – 18 ūkininkų; Nymersatt (Nemirseta) – 16 ūkininkų, 1 karčemnikas, 1 bendras; Kerkelbeck-Kergkelbeck (Karkelbėkis, Karklininkai) – 58 ūkininkai, 8 padieniai; Schwarztort-Schwarzcerorth (Juodkrantė) – 11 ūkininkų, 3 padieniai; Große Fytte (Didžioji Vitė) – 19 ūkininkų, 3 padieniai; Katteldange – 8 ūkininkai, 1 samdinys; Kleyne Fytte (Mažoji Vitė) – 20 ūkininkų, 5 padieniai; Börnsteynbroch (Gintarpelkė) – 30 ūkininkų, 7 padieniai; Schmeltze-vff der Schmeltz (Smeltė) – 31 ūkininkas, 1 bendras, 13 padienių; Leddergassenn vff der-Ledergasse (Odų gatvelė, Odų priemiestis) – 11 ūkininkų, 11 padienių; Trafene vff der Draffen (Dreverna) – 7 ūkininkai, 3 padieniai; Schwentzell (Svencelė)– 5 ūkininkai, 1 samdinys; Wyntburgk Winthbürg (Ventė) – 34 ūkininkai, 4 padieniai; Vor der Mynnyge (Mingė) – 11 ūkininkų; Zcyße (Šyša) – 14 ūkininkų; Dy Röse in der Rosse (Rusnė) – 52 ūkininkai, 3 padieniai, 1 siuvėjas, 1 karčemnikas Andres Hoffemann kruger; Alte Russe in der Alten Rosse (Vorusnė) – 8 ūkininkai; Schyrwyck in der Schirwig (Skirvytė?) – 24 ūkininkai, 6 padieniai; Ibenhorst – 8 ūkininkai; Tattendorff-Tatten – 8 ūkininkai, 1 bendras, 1 samdinys; Barßdenn – 6 ūkininkai; Schackaunenn (Šakūnai) – 22 ūkininkai, 4 bendrai, 2 padieniai; Algaw in dar Aigau – 13 ūkininkų, 8 bendrai, 4 padieniai; Wylckßdagenn-Wilcksdagen 5 ūkininkai, 3 bendrai; in der Karkell vffem Wintein oder Kergkel (Karklė Nemuno deltoje) – 16 ūkininkų, 2 bendrai, 6 padieniai. Prie išvardintų 62 vietovių tektų pridėti dar 6. Tarp jų – Memel, t. y. Klaipėdos miestą arba Senamiestį (Altstadt), vietovę Pekyske, karčiamas: in Hedencrugk (1 karčiamos laikytojas), zcum Precoll (jos laikytojas Kurshellas (Kurschell) ir šio sūnus Jacobas (Jacob), zcu Stenicko (1 karčiamos laikytojas), zcur Sust (karčiamos laikytojas Peterus (zcw Sust zcw Hynder Werden) ir 1 bendras). Tokiu būdu konstatuojame, kad Klaipėdos valsčiuje „Turkų mokesčiai“ iš viso fiksuoja 68 vietoves. 248



Klaipėdos valsčiaus dvarai

Klaipėdos valsčiuje surašyti 5 dvarai (Hof). 4 iš jų buvo į šiaurę nuo Klaipėdos miesto – Tauralaukyje (Tauerlakenn) ir vienas į pietus – prie Žardės (Urbanus hoff bei Sarden). Greta abiejų ėjo svarbūs keliai. Pro Tauralaukį ėjo kelias iš Žemaitijos, o pro Žardę buvo susisiekiama su pamario gyvenvietėmis. Tauralaukio dvarai buvo įsikūrę Dangės slėnyje, o Urbanus dvaras Žardėje buvo greta Smeltalės. Šalia būta brastų, veikė perkėlos, o vėliau įrengti tiltai. Abejos vietovės sietinos su Ordino laikotarpio Klaipėdos gynybine sistema: 1500–1520 m. Tauralaukyje dominavo karo tarnybai parengtus žirgus laikę ūkininkai – 6 iš 8; Žardės apylinkėse ties Marienburger Urbans vietove (Sudmantai) yra išlikęs numanomas mažesnis249 ir kitas didelis – Žardės piliakalnis, vadinamas Usarų kalnu. Žardės apylinkėse esantis dvaras vadinamas ir „Vurbanns hoeflein bey Sarden“. Kadangi naudojamas įvardinimas hoflein, gali būti, kad tai būta nedidelio dvarelio. Jis turi sąšaukų su sąvoka Gütlein. Pastarąją sąvoką aptinkame pavartotą XVI a. sandoriuose bei užrašymuose: 1543 m. birželio 28 d. sandoryje dėl Tauralaukyje esančios valdos įsigijimo Kulmo teise,250 1598 m. lapkričio 3 d. Gütlein von Johann Schmidt trečdalio užrašyme.251 XV–XVI a. Šiaurės Vokietijos šaltiniuose Gütlein sąvoka vartojama smulkesniam vienetui už Hof įvardinti, t. y. nusakyti būtent dvareliui. „Turkų mokesčių“ surašinėtojas pažymi Urbanus hoff mokamus nedidelius mokesčius, t. y. vos 42 sidabro šilingai 3 denarai.252 Tai leistų galvoti apie išskirtinį jo valdytojo statusą. Maži mokesčiai ar dalinis atleidimas nuo jų buvo taikomas už tarnybas valdovui. Inventoriaus aprašyme į akis krenta didelis arklių ir kitų gyvulių kiekis: 7 išauginti arkliai, 4 jaučiai, 7 karvės, 7 avys, 14 kiaulių.253 Galima daryti prielaidą, kad lengvatos susijusios su „išaugintais arkliais“, t. y. žirgais ar kiaulėmis. Palyginus su Žardės apylinkių činšiniais ūkiais, tai daug. Tik Urban‘o Marienburger‘io ūkis su 7 ir Mertenn‘o Gybisch‘o su 6 arkliais ir panašiu kiekiu gyvulių buvo pajėgus su juo lygintis.254 Užrašinėtojas nepažymėjo jokio kito nuo šio dvarelio priklausomo asmens. Tai rodytų, kad savininkas galėjo ūkyje verstis vien su savo šeima. Tuo tarpu greta ūkininkų minimi 1–4 su jais susiję bendrai, samdiniai ir padieniai. Ribos tarp dvarelio ir stambaus ūkio paieškos kryptų ne į ūkio pajėgumų, o suteikiamų teisių ir skiriamų prievolių skirtumus.

Apie dvarus Tauralaukyje žinome šiek tiek daugiau. Visi kartu jie mokėjo 5 markes 9 sidabro šilingus. Palyginimui Tauralaukio kaimas mokėjo 9 markes 43 sidabro šilingus.255 Du dvarus valdė Dorothea von Melen. Ji buvo kilusi iš senos Prūsų kilmingųjų Myhlen-Moelen-Mielen-Melen‘ų giminės. Ši apsigyveno Prūsijoje dar iki 1480 m.256 1504 m. ketvirtadienį prieš šv. Margaritą jos tėvas Wilhem‘as von Melen‘as (Mielen, Moehlen) iš komtūro Michael‘io von Swaben‘o gavo namą prie Dangės su sklypu pirčiai prie kūdros bei kopūstų daržą Holm salelėje.257 Taip pat gavo karčiamą Nemirsetoje su teise žvejoti jūroje bei sklypą žvejams tarp Kateldangės ir Vitės. Kulmo teise jam buvo užrašyta ir valda tarp Miestiečių laukų ir būsimų Hermann‘o von Bommel‘io žemių su šalia įsikūrusiais Michel Admin, Graudusch ir Pidda valstiečių činšininkų ūkiais.258 Jau iki tol Wilhem‘as von Melen‘as turėjo dvarą Tauralaukyje. Žemių, pastatų, karčiamos užrašymai ir vėliau gimusi duktė nurodo, kad jis nebuvo Ordino narys. Užrašymai mieste esančių namų ar greta esančių daržų patvirtina šį kilmingąjį buvus miesto gyventoją. Nežinoma už ką ir kodėl Wilhelm‘ą von Mehlen‘ą taip gerbė Klaipėdos komtūras Michael‘is von Swaben‘as bei kokie buvo jo santykiai su paskutiniuoju komtūru Erich‘u von Braunschweig‘u. Neaiškus Mielen‘ų šeimos vaidmuo po 1525 m. Gal ši nusipelnė greitai pripažindama hercogo Albrechto valdžią? Ypatingus santykius su valdovu patvirtintų ir tai, kad Wilhelm‘o von Mielen‘o duktė Dorothea tapo hercogo dvariške.259 1540 m. „Turkų mokesčiuose“ ji užrašyta kaip neištekėjusi dvarų savininkė. Tai patvirtina, kad Wilhelm‘as von Mielen‘as su žmona jau buvo mirę neturėdami vyriškos lyties palikuonių ir turtą valdė paveldėjusi duktė. Netrukus Dorothea von Mielen ištekėjo už Wilhelm‘o von Wolfframsdorff‘o. Pastarasis taip pat kilęs iš kilmingos iki 1480 m. Prūsijoje minimos giminės.260 1562 m. balandžio 18 d. Prūsijos valdovas jų sūnums Wilhelm‘ui ir Hans‘ui bajoriškąja Magdeburgo teise suteikė: namą prie turgaus kampe su arimais, sklypą sandėliui prie pylimo, salelę su daržu prie Mažosios Vitės (Holm?), teisę prekiauti ir pilstyti stiprius gėrimus, t. y. laikyti karčiamą.261 Taip pat, suteiktos minėtos valdos Magdeburgo teisėmis.262 Tikėtina, kad broliai turtą pasidalino. 1608 m. rugpjūčio 5 d. jų paveldėtojas Caspar‘as von Wolfframsdorff‘as namą prie turgaus pardavė teismo tarėjui Gerdt‘ui Johannsen‘ui,263 o 1608 m. balandžio 20 d. – už 3300 prūsiškų markių dvarą su visu inventoriumi ir privilegijomis (Nemirsetos smuklė, laisva žvejyba jūroje su eršketų bei lašišų tinklais ir menkių gaudyklėmis, laisvas sklypas žvejams tarp Kateldangės ir Vitės) Hermann‘ui von Bomeln‘ui.264 1636 m., 1642 m. užfiksuotas Klaipėdoje gyvenęs majoras Joachim‘as von Moehlen‘as. Jo penki sūnūs 1636 m. kartu buvo imatrikuliuoti Karaliaučiaus universitete. Tačiau pulkininko sąsajos su Tauralaukio dvarininkais nenustatytos.265

„Turkų mokesčiai“ padeda patikslinti Dorothea‘os von Melen valdytą turtą. Pagrindiniame jos dvare Tauerlaken Dorothea von Melen hoff surašyta: 4 arkliai, 2 metų kumeliukai, metų kumeliukas, jautis, 7 karvės, 2 metų bulius, metų veršis, 15 avių, 4 ožkos, 5 kiaulės.266 Šį dvarą prižiūrėjo vienas, o vėliau du valdytojai (hofmann).267 Pirmasis prievaizdas Jack‘as laikė arklį ir kiaulę. Jack‘as turėjo savo bendrą Scheputt‘ą. Pastarasis laikė daugiau gyvulių: arklį, karvę, kiaulę. Kito valdytojo iš Tauralaukio bendruomenės (yhr hoffemann von gemeynenen zcw Tauerlacken) – Lenhardt‘o turėtas gyvulių skaičius lygiavosi į dvaro bandą: 4 arkliai, 4 karvės, 2 veršiai, 2 dviejų metų buliai, 4 jaučiai, trijų metų jautis, 9 avys, 6 ožkos ir kiaulė. Dorothea‘os von Melen dvaras buvo apmokestintas 41,5 sidabro šilingo, pirmojo prievaizdo turtas – 2 sidabro šilingais, jo bendro turtas – 4,5 sidabro šilingo, o prievaizdo iš Tauralaukio bendruomenės – 37 sidabro šilingais. Kitą dvarą, vadinamą Tauerlaken Schutners hoff, Dorothea von Melen nuomavo kartu su valdytoju Lenhardt‘u Eler‘u.268 „Turkų mokesčiai“ pažymi, kad už jo nuomą hercogui buvo išmokėta 100 markių ir dar 14 markių činšo.269 Schutners hoff surašyta: 3 arkliai, 4 jaučiai, 5 karvės, trijų metų veršis, dviejų metų bulius, 6 avys, 5 ožkos, 2 kiaulės. Dvaras buvo apmokestintas 33 sidabro šilingais. Abu Dorothea‘os von Melen dvarai ir jiems pavaldūs asmenys mokėjo 1 markę 10 sidabro šilingų.270 Aptariant karčiamoms uždėtas prievoles „Turkų mokesčiuose“ nurodoma, kad karčiamą von Nimersat valdo Dorothea von Melen. Čia buvo privalu už 18 šilingų išparduoti 10 statinių išvirto alaus ir net 2 statinėmis daugiau.271 Tačiau tai nebuvo vieninteliai mokesčiai susiję su karčiama. „Turkų mokesčiuose“ pažymima – kaip ir visi, karčemnikas zcw Nymmerßatt mokėjo 18 sidabro šilingų 3 denarus už: 3 arklius, 6 karves, metų veršį, 8 avis, 2 ožkas, 2 kiaules. Pawll – kitas karčemnikas zcw Nymmerßatt mokėjo daugiau: net 23 sidabro šilingus 3 denarus, nes laikė: 2 arklius, 4 karves, 2 metų veršius, 10 avių, 4 ožkas, 7 kiaules.272 Istoriografijoje Dorothea‘os von Melen dvarai siejami su vėlesniu Didžiuoju Tauralaukiu. Pagrindinį dvarą nesunku sutapatinti su 1462 m. vasario 19 d. privilegija Andreas‘ui Schorppen‘ui suteikta valda.273 Tai patvirtina privilegijoje užfiksuota laisvos žvejybos teisė „valtimi sūrioje jūroje su visais jai priklausančiais tinklais ir būdais, kurie yra ar gali būti paminėti“.274 Panašu, kad „Turkų mokesčius“ rašęs valdininkas padarė nežymią klaidą ir nuomojamo dvaro pavadinimą Schutners hoff užrašė praleisdamas vieną raidę. Jį galima sieti su 1509 m. Georg‘o Schultner‘io Kulmo teise įsigytu ein Land Gut.275 Abi valdos buvo greta. 1462 m. ir 1509 m. privilegijose aptinkame vieną bendrą ribą. Įdomu, kad iki 2002 m. buvo išlikęs vienas seniausių šių dvarų lokalizacijos paliudijimų – 1462 m. privilegijoje aprašomas riboženklinis akmuo su 2 kryžiais.276 Nagrinėjant pačius 1462 m. ir 1509 m. privilegijų tekstus, į akis krenta jose apibūdinamos valdos teisinis tęstinumas – nurodomi pirmtakai ar jos sudarymo aplinkybės. 1509 m. privilegijos tekste nurodomas pirmtakas: „über ein Land Gut von Meister Peter Schulte zur Memel recht und redlich erkauft eine Handveste nach Inhalt des vorigen Brief zu verneuwen zugesagt habe.“277 1462 m. privilegijos tekste pažymėtos ankstesnės aplinkybės: „Buvo atvejų, kad čia keletas raštų dėl minėtų valdų dingo, vėliau jie buvo rasti ir prieš akis atnešti, todėl Mes norime, kad šie raštai mūsų gerbiamo Didžiojo magistro bei mūsų valia ir šio rašto galia būtų negaliojančiais ir neveiksniais pripažinti, po to kai šios vertybės nesąžiningai nuslėptos buvo ir pagal visas teises Mūsų Ordinui atitenka nuo šio rašto datos“.278 Panašūs perimamumą akcentuojantys faktai būdingi daugeliui privilegijų: 1483 m. Klaipėdos komtūro Hans‘o Scherffgen‘o von Mohrenhoff išduotame Kalotės ar Tauralaukio apylinkių užrašyme Paul‘ui Buchsenschützen‘ui ir jo žmonai Barbara‘i taip pat nurodomas pirmtakas: „ein solch Stück Landes in eine Geleide hinnen solchen Grenzen, im massen als solch Stück Landes der alte Hans Neuborger zuvor gebrauchet hat, mit allen Zuchörungen und Genüssen frei“.279 Tokiu būdu teisės ir prievolės siejamos ne kiek su pačiu valdos gavėjo asmeniu, o su apibrėžta valda. 1562 m. privilegija Dorothea‘os von Melen sūnums galėjo įteisinti atleidimą nuo nuomos ir abiejų Tauralaukio dvarų valdų suliejimą. Be jokios abejonės, abu XVI a. Melen‘ų giminės dvarai – vieni seniausių Klaipėdos valsčiuje išaugę iš privilegijuotų valdų.

Kitus du dvarus Tauralaukyje nominaliai valdė Prūsijos valdovas. Abu jie pavadinti iki tol valdžiusių asmenų vardais – Tauerlaken Weyß Jacubs hoff ir Tauerlaken Jorge Weyssels hoff. Abu turėjo didesnes bandas nei von Melen‘ų dvarai ir mokėjo didesnius mokesčius. Pirmasis buvo išnuomotas, o antrasis – turbūt tik administruojamas. Tauerlaken Weyß Jacubs hoff nuomavo Prūsijos valdovo valdytojas (hoffmann) Jorge‘as Wenagk‘as arba Wenogk‘as. Apmokestintiną 56 sidabro šilingų šio dvaro bandą sudarė: 10 arklių, 6 jaučiai, 7 karvės, trejų metų veršis, 15 avių, 2 ožkos. Pats prievaizdas Jorg‘es Wenagk‘as laikė 2 arklius, 2 karves, 2 avis. Šiam buvo pavaldūs du bendrai ir vienas samdinys. Pas bendrą Andreas‘ą Saycke‘są surašyta: 2 arkliai, 2 karvės, 4 avys, 5 ožkos, 4 kiaulės. Antrasis bendras Jetzk‘as Krauleidis laikė kiek mažiau: eržilą, metų kumeliuką, 2 karves, 4 avis, 2 ožkas, 2 kiaules. Valdytojo Jorg‘o Wenagk‘o samdinio Jacob‘o apmokestinamą turtą sudarė: 2 arkliai ir 5 ožkos. Atatinkamai skyrėsi surenkamų mokesčių sumos: prievaizdo Jorg‘o Wenagk‘o – 9,5, bendro Andreas Saycke‘o – 14,5, bendro Jetzk‘o Krauleidis – 11, samdinio Jacob‘o – 6,5 sidabro šilingų.280 Valdytojo (hoffmann) Lenhardt‘o Eler‘o administruojama Tauerlaken Jorge Weyssels hoff banda įvertinta gerokai daugiau – 1,5 markės 3 sidabro šilingais.281 Apie dvarui vardą palikusį Jorge‘ą Weyssels‘ą kol kas nieko nežinome. Tai galėjo būti kilmingas asmuo, nes dar 1467 m. minimas Torūnėje sutartį pasirašęs kilmingasis Waissel‘as. „Turkų mokesčiai“ mini tūlą Asman‘ą Weisel‘ą (Weyssel), valdžiusį valdas penkiose Žiokų valsčiaus vietose. Greta jo, pietvakarinėje Sambijoje dar užrašyti Albryht Weysel, Albrecht Weyssel, Asman Weyssel, Dittrich Weyssel.282 Taip pat Ditterich‘as Weissel‘as iš Ekritten ir Kirchnehnen, Heinrich‘as Weissel‘as, Albrecht‘as Weissel‘as, Asman‘as Weissel‘as.283 Gausią dvaro bandą sudarė: 9 arkliai, 3 trimečiai kumeliukai, 5 dvimečiai kumeliukai, vienmetis kumeliukas, 9 jaučiai, trimetis jautis, 2 dvimečiai buliai, 6 metiniai veršiai, 7 pieningos karvės, 4 parduodamos karvės, 16 avių, 6 ožkos, 16 kiaulių. „Turkų mokesčiuose“ be valdytojo neužrašyta jokio kito su šiuo dvaru sietino asmens.284 Įdomu, kad 1540 m. gegužės mėnesį sudarytame mokesčių mokėtojų statistikos apibendrinime pastarasis dvaras visai neminimas.285 Valdytoją Leonhardt‘ą Eler‘ą iš Klaipėdos jau buvome sutikę von Melen Tauerlaken Schutners hoff kaip bendranuomininką.286 1539 m. klaipėdiečių mokesčių sąraše jis nurodomas kaip turintis 2 namus. Vienas jo namas įvertintas didele 300 markių suma. Palyginimui kiti namai ir namų statybvietės vertintos: 400, 300, 250, 200, 150, 50 markių. Iš jų daugiausia buvo įvertintų 200–50 markių. Prie šio Leonhardt‘o Eler‘o namo buvo priskirti 3 arkliai, 7 karvės, 6 kiaulės.287 Tačiau valdytojas Klaipėdoje turėjo dar vieną 200 markėmis įvertintą namą. Jame gyveno tris arklius turėjęs Hermann‘as Bombel‘is.288

Pastaroji aplinkybė gali padėti suprasti tolesnę Tauralaukio dvarų raidą. Apie Hermann‘ą Bombel‘į arba Bommell‘į duomenys prieštaringi. Teigiama, kad Hermann‘as Bommell‘is iškilo iš samdinių ir net vėliau pavyduolių pravardžiuotas (Hermann Bombell ist eyn Instamann).289 Į Klaipėdą atvyko su olandu Jochann‘u Harckson‘u von Harlem‘u.290 1539 m. balandžio 15 d. Hermann‘as Bombel‘is arba Bommell‘is įsigijo namą mieste.291 Tačiau namų savininkų sąraše jis minimas tik kaip nuomininkas.292 Jo partneris taip pat įsigijęs Klaipėdoje namą. Tačiau minėtame sąraše minimas tik trečiame Bortchardt‘o Lütgen‘o name bevardis olandas: „dorinne wont eyn Hollender“.293 Hermann‘as von Bommell‘is su Jochann‘u Harckson‘u von Harlem užsiėmė prekyba.294 1543 m. birželio 28 d. Hermann‘as von Bommell‘is Kulmo teise įsigijo iš hercogo pavaldinio Claus‘o Turlack‘o išpirktą dvarelį (Gütlein) Tauralaukyje dešinėje Dangės upės pusėje.295 1540 m. „Turkų mokesčiai“ Claus‘o von Tauerlakenn‘o turtą įvertino 1 marke 19 šilingų 3 denarais. Jį sudarė: 8 arkliai, 6 dvimečiai ir trimečiai kumeliukai, 2 jaučiai, 11 karvių, 2 dvimečiai buliai, 5 metiniai veršiai, 30 avių, 3 ožkos, 21 kiaulė.296 Šeimininkas siejamas su 1500–1520 m. minimu karo prievolininku Nicklus‘u.297 Kadangi Claus ir Nicklus yra vardo Nicolaus vediniai, tikėtina, kad šaltiniuose Tauralaukyje fiksuojamas tas pats asmuo. 1544 m. Hermann‘as von Bommell‘is nusipirko Klaipėdoje 4 statybvietes.298 Vėliau jis tęsė veiklą Dancige, kur ir mirė 1550 m. būdamas šio miesto teisėju. Giminės minėtą dvarelį prarado, tačiau šio anūkas Hermann‘as von Bommell‘is jį atpirko. 1606 m. balandžio 20 d. už 3300 markių jis nusipirko dar ir du Caspar‘o von Wolfframsdorff‘o dvarus Tauralaukyje. Vėliau apjungus Mielen‘ų ir Claus‘o Turlack‘o valdas, suformuota tolimesnė Didžiojo Tauralaukio dvaro tradicija.299

Tauralaukyje būta ūkių, kurie netrukus virto dvarais. „Turkų mokesčiuose“ aptinkame Tauralaukyje buvusios karčiamos ūkį „Jorge Schmidt vffs krugers gutt“. Šis mokėjo 26,5 šilingo už: 2 arklius, 2 jaučius, 4 dvimetes–trimetes karves, 3 metinius veršius, 11 avių, 7 kiaules. Jo bendras Peter‘is Syrgyt‘as už 13 sidabro šilingų laikė: arklį, jautį, 2 karves, metų veršį, 5 avis, 3 ožkas, 1 kiaulę.300 Šio ūkio šeimininką galima sieti su 1500–1520 m. prievolininkų sąraše Tauralaukyje minimu ietimi ginkluotu Jacob‘u Schmidt‘u 301 ar laikiusiu parengtą žirgą ir mokėjusiu 5 markes Hans‘u Schmidt‘u.302 1598 m. lapkričio 3 d. hausfogtas Martin‘as Siller‘is gavo trečdalį Johann‘o Schmidt‘o dvarelio (Gütlein). 1612 m. lapkričio 5 d. jam buvo suteikti dar 7 ūbai 5 margai. Visai 10 ūbų 25 margų Martin‘o Siller‘io valdai suteikta Kulmo teisė, jei tuose 7 jos ūbuose įsikūrę asmenys išsikraustytų kitur.303 Kitas su šia tradicija siejamas dvaras formavosi Michell‘io Jocksch‘o valdos pagrindu. Ordino laikais ši giminė buvo pasklidusi Klaipėdos komtūrijos šiaurės rytuose. 1500–1520 m. šauktinių sąrašuose aptinkame: Messitten vietovėje Jackuschs‘ą Bertolt‘ą, Peter‘į Jackusths‘ą; Yckyttenn – Hans‘ą Jacuschs‘ą, Peter‘į Jockusch‘ą; Hinter Yckytten an der Beynote – Juckuschs‘ą; Am Samatischenn Garsden – Georg‘ą Jackuschs‘ą.304 1539 m. liepos 1 d. hercogas užrašė 6,5 ūbo činšinį ūkį Galvijų ūkio (Viehof) valdytojui (hofmann) Michell‘ui Jackusch‘ui ar Jakischen‘ui.305 „Turkų mokesčiai“ patvirtina, kad šiam priklausantis turtas nebuvo mažas. Ūkininkas iš Tauralaukio Michell‘is Jocksch‘as apmokestintas 1,5 markės 2 šilingais. Jis turėjo: 7 arklius, 7 trimečius kumeliukus, dvimetį kumeliuką, 10 jaučių, 10 pieninių karvių, 5 dvimečius bulius, 4 metinius veršius, 19 avių, 5 ožkas, 20 kiaulių. Jis turėjo bendrą Michel‘į Naußede‘ą turėjusį 17,5 šilingo apmokestintą turtą: arklį, metų kumeliuką, 4 karves, metų veršį, 6 avis, 2 ožkas, 4 kiaules. Taip pat 2 samdinius: Janell‘ą Dimigk‘ą iš Tauralaukio ir Janell‘ą Tzaydys‘ą. Pirmojo – arklys, 2 ožkos, kiaulė buvo apmokestintos 3,5 šilingo. Antrasis mokėjo vos 2 šilingus už laikomą karvę. Michell Jocksch vietovės valdytojas (hofmann) vardu Michell‘is iš Tauralaukio mokėjo 5,5 šilingo už karvę, dvimetį bulių, 2 avis, ožką, 2 kiaules.306 1547 m. balandžio 20 d. už Pilies tarnybą hercogas suteikė jam šį dvarą Kulmo teise. 1574 m. spalio 4 d. paveldėtojas Sebastian‘as Jackisch‘as nupirko iš sesers dalį.307 Vėliau kilmingąjį kulmiškąjį dvarą perėmė Hektor‘as von Oelsen‘as.308 Abu aptarti ūkiai siejami su Mažojo Tauralaukio dvaro tradicija kairiajame Dangės krante.309 Likę 7 ūkininkai su 6 bendrais ir 2 samdiniais savo bandomis neišsiskyrė. Laikė po 2–4 arklius.310

Galima teigti, kad ūkio virsmas į dvarelį ar dvarą dažnai buvo įtakojamas ir jo gamybinio pajėgumo. „Turkų mokesčiai“ padeda nustatyti Klaipėdos valsčiuje vyravusį mišraus ūkininkavimo pobūdį, tačiau pastebimi ir specializavimosi atskirose šakose bandymai: pvz. Michell Jocksch, Claus‘o von Tauerlakenn ūkiuose – kiaulininkystėje, galvijininkystėje bei avininkystėje; Tauerlaken Jorge Weyssels dvare – arklininkystėje. Tačiau XVI a. ūkinės sąrangos apibendrinimas reikalauja atskiro tyrimo.

Aptarus žemvaldžius, derėtų apibūdinti jiems pavaldžius valdytojus (hofmann). „Turkų mokesčiuose“ Klaipėdos valsčiuje tokie paminimi keturi. Du iš jų tiesiogiai susiję su dvarais. Šios tarnybos ištakos glūdi jau Ordino laikotarpyje. 1503 m. spalio 14 d. Klaipėdos komtūro Michael‘io von Schwaben‘o išduotame Smeltės karčiamos užrašyme Nickel‘ui Bachsen‘ui nurodoma, kad „wie ih Christoph, der alte Hofmeister zuvor besessen“.311 Čia turimas omenyje asmuo valdęs jau 1376 m. Klaipėdoje žinomą valstybinį galvijų kiemą – Viehhof.312 1540 m. Viehhof valdytojas Michell‘is Jackusch‘as jau įvardijamas kaip Hofmann.313 Šiam artimi Prūsijos valdovo dvarų valdytojai (hoffmann) Jorge Wenagk‘as314 ir Leonhardt‘as Eler‘as.315 Klaipėdos valsčiuje valdytojais tapdavo skirtingo statuso ir turtingumo asmenys. Leonhard‘as Eler‘as buvo pasiturintis miestietis, Michell‘is Jackusch‘as – administratorius-ūkininkas, o Jorge Wenagk‘as tenkinosi beveik vien administravimu. Kaip bendranuomininkas Leonhard‘as Eler‘as su Dorothea von Melen valdė vieną valstybinį dvarą. Panašius valdytojus sutinkame ne tik dvaruose. Prie Klaipėdos buvusio valstybinio Viehhof valdytojo Michell‘io Jackusch‘o asmeniniame ūkyje užrašytas valdytojas Michell‘is. Šilo karčemos (Heyde Kruge) laikytojui Jorge‘ui Hynckamans‘ui buvo pavaldūs 2 samdiniai ir Verdainėje gyvenęs valdytojas Narmutt‘as Klyst‘as. Šeimininko paveldėtoje ištuštėjusioje valdoje prie Grobenn jis laikė: 4 išaugintus arklius, 8 jaučius, 7 melžiamas karves, 5 karves, 6 metinius veršius, 5 avis, 10 ožkų, 10 kiaulių. Jam talkino bendras Peter‘is Ygdar‘as laikęs: 2 arklius, 8 jaučius, 8 pieningas karves, 4 metinius veršius, 2 avis, 5 ožkas.316

Hoffmann sąvoka pažįstama bei vartota Sambijos valsčiuose – Žuvininkų (Fischhausen), Šakių-Žiokų (Schaaken).317 Greta jos Labguvos ir Laukiškos valsčiuose vartotas žodis Hofmeister.318 XVI–XVII a. kaip termino Hofmann sinonimas galėjo būti vartojamas nuo Ordino laikų pažįstamas bendresnis prievaizdo – Pfleger terminas. Tai patvirtintų išimtiniai Įsručio ir Želvos valsčių „Turkų mokesčiuose“ užfiksuoti atvejai, kuriuose Hofmann sąvoka nevartojama. Tačiau 1539 m. Andres‘o Flansse‘o valdoje Plauen vietovėje užrašytas 14 ūbų turėjęs prievaizdas (Pfleger).319 Tuo pačiu metu Hansen‘o von Plauen‘o ūkio-dvaro (gutter) pagrindinėje vietovėje – Plauen būta prievaizdo (Pfleger) Hans‘o.320 Kaip rodytų analogija su Klaipėdos dvarų valdytojais, tai gali būti tas pats asmuo. Tam tikrą Hofmann ir Pfleger terminų sinonimiškumą patvirtina 1542–1543 m. Salau valsčiaus karčemniko Jost‘o Awernicken‘o bandoje minimi neįvardinto prievaizdo – Pfleger galvijai.321



Išvados

„Turkų mokesčių“ duomenų analizė atskleidė socialinio gyvenimo tendencijas Klaipėdos valsčiuje. Tuo metu jo visuomenėje tik pradėjo reikštis taikos, o ne karo gyvenimo ritmas. Perėjimą iš karo į taikos būvį stabdė sienos su Žemaitija pereinamumas, lėtas dykros teritorijų įsisavinimas ir apgyvendinimas. Klaipėdos valsčiuje vėlavo už karo prievoles suteikiamų valdų perorientavimas į didesnius mokesčius teikiančius ūkinius vienetus. Tai patvirtina lėtai vykusi privilegijuotų valdų kaita į dvarus. Kartu užtruko valstiečių įbaudžiavinimo procesas, lažinio ūkio plitimas. Panašūs procesai vyko kituose Prūsijos pasienio valsčiuose: Ragainės, Įsručio, Tilžės. Tolstant nuo išorinės sienos – Tilžės, Labguvos, Žiokų ir kt. valsčiuose – jie gilėjo, darėsi intensyvesni. Klaipėdos valsčiuje dvarų steigimo, valdų stambinimo tendencijos įsibėgėjo nuo XVI a. vidurio. XVII a. 3–4 dešimtmečiais Klaipėdos valsčiuje jau buvo 21-erios privilegijuotos valdos, dvareliai, dvarai. Jie apėmė 109 ūbus 14 margų. Privilegijuotas valdas, dvarelius, dvarus valdė 14 asmenų: 3 – Martin‘as Heinz‘as, po 2 – Herman‘as von Bomeln‘as, Heinrich‘as Krösten‘as, Wilhelm‘as Raschke. Žemėvaldos koncentracija išsiskyrė Tauralaukis, Backmesland (t. y. Bachmanas) – po 5; Kalotė, Rattesland, Jutschen – po 2.322 „Turkų mokesčiuose“ užfiksuotoje Klaipėdos valsčiaus ekonominėje socialinėje situacijoje atsispindėjo dar iš Ordino valdymo laikmečio paveldėti gyvensenos bruožai, bet ryškėjo ir naujų tendencijų užuomazgos. Trūkstant XIV–XVI a. prūsiškos Žemaitijos pasienio visuomenės tyrimų, liko daug neatsakytų klausimų. Tikimės, kad ši studija paskatins jų imtis.


Nuorodos

  • 1 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer im Herzogtum Preussen 1540. Fischhausen–Schaaken–Neuhaussen–Labiau. Bd. 1, Hamburg, 1988; DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer im Herzogtum Preussen 1540. Memel– Tilsit. Bd. 2, Hamburg, 2006; DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540. Ragnit– Insterburg– Saalau– Georgenburg. Bd. 3, Hamburg, 2008.
  • 2 XIII–XVI a. istoriniuose šaltiniuose vartojamas oficialus Klaipėdos pavadinimas – Memel, Mymel, Mümel. Siekdami neapsunkinti skaitytojo, toliau vartosime jo lietuvišką atitikmenį. Didžiuosius miestus ir vietoves vadinsime lietuviškai, greta nurodydami oficialų vokišką pavadinimą. Smulkiuosius vietovardžius paliksime taip, kaip jie rašomi šaltinyje.
  • 3 Apie „Viehof“ arba Sendvarį in: ELERTAS D. Sendvaris (Viehof, Althof, Adl. Althof, Ritergutt Alhof). Iš: Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005, p. 5–18.
  • 4 Šis asmuo kaip Benedict Tock paminėtas 1539 m. tarp mieste turėjusių namo statybvietę: DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ..., Bd. 2, 2006, p. 158.
  • 5 Bachmanslandas buvo didelis valdų telkinys greta Klaipėdos. Dabar apimtų Bachmaną ir Klaipėdos žemės ūkio technikumo apylinkes. Minėtas asmuo yra garsaus baroko epochos poeto Simono Dacho protėvis. WILOWET G. Die Wirschaftsgeschichte des Memelsgebiets. Bd. 1, Marburg/Lahn, 1969, p. 103.
  • 6 Johann Sembritzki nenaudojo aptariamo šaltinio senesniuose savo darbuose, skirtuose Klaipėdos miesto bei Klaipėdos apskrities istorijai. Galima numanyti, kad šaltinis į istoriko apyvartą buvo įtrauktas ne anksčiau 1916–1918 m. Galbūt jo panaudojimas susijęs su Arthur‘u Bittens‘u, kuris užbaigė J. Semritzki‘o veikalą po istoriko mirties. Žr. SEMBRTTZKI J., BITENS A. Geschichte des Kreises Heydekrug. Memel, 1920.
  • 7 KARGE P. Die Litauerfrage in Altpreussen in geschichlicher Beleuchtung. Koengsberg, 1925.
  • 8 MORTENSEN H., MORTENSEN G. Die Besiedlung des nordöstlischen Ostpreussens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Leipzig, Bd. 1, 1937; MORTENSEN H., MORTENSEN G. Die Besiedlung des nordöstlischen Ostpreussens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Bd. 2, Leipzig, 1938.
  • 9 F. Mager panaudojo Žiokų valsčiaus, Rasytės mokesčių mokėtojų sąrašus rašydamas apie padėtį Kuršių nerijoje: MAGER F. Die Landschaftsenwicklung der Kurischen Nehrung. Koengsberg, 1938.
  • 10 Klaipėdos valsčiaus asmenų 1540 m. sąrašą iš „Turkų mokesčių“ paskelbė BISMARCK A. E., Die Einwohnerschaft des Hauptamtes Memeli m Jahre 1540. Iš: Der Grenzgarten, No. 7, 1933; KWAUKA P. Alte Steurerliste aus „Mummel von der Landtschift“. Iš: Memellande Kalender. Oldenburg, 1960.
  • 11 KARGE P. Die Litauerfrage ..., 1925; MORTENSEN H., MORTENSEN G. Die Besiedlung ..., Bd. 1, 1937; MORTENSEN H., MORTENSEN G. Die Besiedlung ..., Bd.2, 1938; VILEIŠIS V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. Kaunas, 1935.
  • 12 WANDYCZ P. S. Laisvės kaina. Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. Vilnius, 1997, p. 68.
  • 13 БОГАДИН А. Тевтонские рицари. Санкт-Петерсбург, 2002, p. 237.
  • 14 WANDYCZ P. S. Laisvės ..., p. 68.
  • 15 ЕГЕР О. Новая история. Москва, 2000, p. 80–81.
  • 16 Ten pat, p. 92; KINDER H., HILGEMANN W. Pasaulio istorijos atlasas. T. 2, Vilnius, 2001, p. 209.
  • 17 БОГАДИН А. Тевтонские ..., p. 237.
  • 18 ЕГЕР О. Новая ..., p. 92–93.
  • 19 Ten pat, p. 102.
  • 20 Ten pat, p. 93.
  • 21 Ten pat, p. 102–103.
  • 22 Ten pat, p. 103, 107–122.
  • 23 БОГАДИН А. Тевтонские ..., p. 237–244.
  • 24 Šie įvykiai smulkiai aptarti tam skirtoje monografijoje: MALLEK J. Ustawa o Rządzie (Regimentsnottel) Prus ksiąžęcych z Roku 1542. Torun, 1967.
  • 25 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ..., Bd. 2, 2006, p. 7.
  • 26 MALLEK J. Ustawa ..., p. 133–134.
  • 27 ZIESEMER W. Das Grosse Amterbuch des Deutschen Ordens. 1921; ZIESEMER W. Das Marienburger Ämterbuch. 1916 ir kt.
  • 28 KARALLUS H. P. Komturei Memel Steuerliste Anno 1500. Quelle Breifarchiv des Deutschen Ordens Regesta 27670. Köln (mašinraštis); A list (or two lists) of villagers from the Klaipėda (Memel) District with a record of taxes they have paid. Iš: ROWELL S. C. Aspects of settlement in the Klaipėda district (Memelland) in the late fifteenth and early sixteenth centuaries. Iš: Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros, Acta Historica univeristatis Klaipedensis, Klaipėda. T. XI, Klaipėda, 2005, p. 28–33.
  • 29 JOACHIM E. Das Marienburger Tresslerbuch. Koenigsberg, 1896.
  • 30 THIELEN P. G. Das Grosse Zinsbuch des Deutschen Ritterordens (1414–1438). Marburg, 1958.
  • 31 TYLA A. XVI a. pirmosios pusės Žemaitijos valstiečių ir miestelėnų prievolių surašymas. Iš: Konstantinas Jablonskis ir istorija. Vilnius, 2005, p. 215.
  • 32 Перапiс войска Вялiкага княства Лiтоускага 1528 года. Метрыка Вялiкага княства Лiтоускага. Кн.523. Кн. Публiчных спрау 1. Минск, 2003; Lietuvos metrika. Knyga Nr.523 (1528). Viešųjų reikalų knyga 1. Vilnius, 2006.
  • 33 TYLA A. XVI a. ..., p. 231.
  • 34 MACKAVIČIUS A. Žemaitijos valsčių surašymas 1537–1538 m. Vilnius, 2003.
  • 35 MALLEK J. Ustawa ..., p. 18.
  • 36 Plačiau apie dykrą žr: ELERTAS D. Prūsiškųjų Gargždų mįslė. Iš: Gargždų istorija LDK laikotarpiu. Klaipėda, 2009, p. 74–89; ELERTAS D. Pasienio prekyba – Gargždų miestelio kūrimosi prielaida. Iš: Gargždų istorija LDK laikotarpiu. Klaipėda, 2009, p. 90–103; ROWELL S. C. Aspects ..., p. 22–28; HERMANN A. Mažosios Lietuvos lietuviai: autochtonai ar ateiviai? Istoriografinė-bibliografinė apžvalga. Iš: Lituanistica. Nr. 2, 1990, p. 12–16; JABLONSKIS K. Ar Mažosios Lietuvos lietuviai autochtonai? Iš: Istorija ir jos šaltiniai. Vilnius, 1979, p. 131–139; MAGER F. Der Wald in Altpreussen als Wirtschaftsraum. Köln, Bd. 1–2, 1960.
  • 37 Įvairių duomenų bei šaltinių šiais klausimais: MORTENSEN H., MORTENSEN G. Die Besiedlung des nordöstlischen Ostpreussens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Leipzig, Bd. 2, 1938, p. 111–183; ROWELL S. C. Smulkios žinios iš XV amžiaus Klaipėdos (apie 1400–1525 m.). Iš: Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros, Acta Historica univeristatis Klaipedensis, Klaipėda. T. XI, Klaipėda, 2005, p. 55–56, 58, 66.
  • 38 KARALLUS H. P. Komturei ...; A list (or two lists) of villagers from the Klaipėda (Memel) District with a record of taxes they have paid. Iš: ROWELL S. C. Aspects ..., p. 29–32. Abiejų autorių interpretacijos dėl kai kurių vietovardžių lokalizacijos bei vardų perskaitymo šiek tiek skiriasi.
  • 39 TOTORAITIS J. Sūduvos Suvalkijos istorija. T. 1, Marijampolė, 2003, p. 114–116.
  • 40 PAKARKLIS P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas, 1948, p. 147.
  • 41 Vert.: „paėmė nelaisvėn dvare vieną tarną, jo mergą, berną, 3 vaikus, miestietį Bachman‘ą“. ROWELL S. Smulkios žinios iš XV amžiaus Klaipėdos (apie 1400–1525 m.). Iš: Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros, Acta Historica univeristatis Klaipedensis. T. XI, Klaipėda, 2005, p. 54.
  • 42 Vert.: „suteikiame valdą ir valdos ūkį (dvarą?)“, „taip pat pastatus, kuriems ši žemė nuo seno priklauso“. SEMBRITZKI J. Geschichte der Königlich Preussischen See – und Handelsstadt Memel. Memel, 1900, p. 43.
  • 43 Ten pat, p. 50–51.
  • 44 WILLOWEIT G. Die Wirtschaftsgeschichte des Memelsgebiets. Bd. 1, 1969, p. 27; SEMBRITZKI J. Geschichte der Königlich Preussischen See – und Handelsstadt Memel. Marburg/Lahn, 1900, p. 69.
  • 45 Vert.: „ištikimam Paul‘ui Buchsenschützen‘ui ir jo namų šeimininkei Barbarai, jų teisėtiems paveldėtojams ir palikuonims daviau“ suteikia „šios valdos dalį (vienetą) [...] tokiu kiekiu kaip šios valdos dalį senasis Hans‘as Neunborger‘is prieš tai naudojo, su visais padargais ir naudmenimis laisvai, paveldimai ir amžinai pagal Kulmo teisę valdyti“. SEMBRITZKI J. Geschichte ..., p. 46–47.
  • 46 MALLEK J. Ustawa ..., p. 53.
  • 47 Prūsų teisės klausimai plačiau aptarti žr: ПАШУТО В. Помезания Помезанская правда как исторический источник изучения общественого и политическоо строя Помезании XIII – XIV вв. Москва, 1955; PAKARKLIS P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas, 1948; ANDRIULIS V. Pamedės teisyno (1340) baudžiamoji teisė ir procesas. Iš: Socialistinė teisė. Nr. 1, 1978; GELUMBAISKIENĖ R. Paveldėjimo institutas baltų paprotinės teisės šaltiniuose (XII–XIV a.). Iš: Jurisprudencija. Nr. 11(89), 2006, p. 78–82.
  • 48 PAKARKLIS P. Kryžiuočių ..., p. 154–155.
  • 49 BOOCKMANN H. Vokiečių ordinas. XII jo istorijos skyrių. Vilnius, 2003, p. 100–102.
  • 50 SEMBRITZKI J., BITTENS A. Geschichte des Kreises Heydekrug. Memel, 1920, p. 21–23.
  • 51 SEMBRITZKI J., Geschichre des Kreises Memel. Memel, 1918, p. 21.
  • 52 SEMBRITZKI J., BITTENS A. Geschichte ..., p. 25.
  • 53 Ten pat, p. 88
  • 54 Ten pat, p. 27.
  • 55 PAKARKLIS P. Kryžiuočių ..., p. 137.
  • 56 BOOCKMANN H. Vokiečių ..., p. 154–156.
  • 57 Ten pat, p. 159.
  • 58 Ten pat, p. 161
  • 59 Ten pat, p. 160.
  • 60 JAKŠTAS P. Senoji Rusnė. Iš: Rusnė. Vilnius, 1992, p. 12–13; SEMBRITZKI J., BITTENS A. Geschichte ..., p. 10.
  • 61 ELERTAS D. Sendvaris (Viehhof,Althof, Adl. Althof, Ritergutt Althof). Iš: Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005, p. 5–18.
  • 62 BOOCKMANN H. Vokiečių ..., p. 163–164, 169–171, 178–179.
  • 63 ŽUKAS J. Jūrinių laivų statyba viduramžių Klaipėdoje (1252–1525 m.): prielaidos ir faktai. Iš: Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros, Acta Historica univeristatis Klaipedensis, Klaipėda. T. XI, Klaipėda, 2005, p. 72–73.
  • 64 Plačiausiai nušviečiantis veikalas apie šį asmenį: WIESE J. Erich von Brauschweig der letzte Komtur des Deutscheorden zu Memel. Koenigsberg, 1908.
  • 65 MALLEK J. Ustawa ..., p. 15.
  • 66 PAKARKLIS P. Kryžiuočių ..., p. 84.
  • 67 MALLEK J. Ustawa ..., p. 55.
  • 68 BOOCKMANN H. Vokiečių ..., p. 169.
  • 69 Ten pat, p. 103.
  • 70 Ten pat, p. 102.
  • 71 PAKARKLIS P. Kryžiuočių ..., p. 87.
  • 72 VILEIŠIS V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. Kaunas, 1935, p. 4, 8.
  • 73 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 181–275.
  • 74 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 171, 187, 198, 226, 237.
  • 75 Ten pat, p. 189, 226, 227.
  • 76 PAKARKLIS P. Kryžiuočių ..., p. 87–89, 120, 142.
  • 77 ELERTAS D. Aulaukio dvaras. Adl. Charlottenhof. Iš: Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005, p. 64.
  • 78 PAKARKLIS P. Kryžiuočių ..., p. 144–145.
  • 79 Восточная Пруссия. Kалининград, 1996, p. 116–117.
  • 80 BOOCKMANN H. Vokiečių ..., p. 102–103.
  • 81 Ten pat, p. 112–113.
  • 82 SEMRAU A. Johannes Lankau, der Neugründer von Memel, als Diener zweier Hochmeister. Iš: Mittelungen des Copernicus – Vereins für Wissenschaft und Kunst zu Thorn, H. 39, Thorn, 1931, p. 177–183; ANDRZEJEWSKI M., JÄHNIG B. Danzig vom 15. Bis 20. Jahrhundert (Papers from the Jahrestagung 2005 of the Historische Kommission für Ost– und Westpreussische Landesforschung). N. G. Elwert, 2006, p. 63, 87.
  • 83 ELERTAS D. Bajoriškieji Gedminai (Adl. Götzhofen). Iš: Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005, p. 103.
  • 84 SEMBRITZKI J., BITTENS A. Geschichte ..., p. 23.
  • 85 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd.2, 2006, p. 115.
  • 86 Ten pat, p. 82.
  • 87 Ten pat, p. 106.
  • 88 Ten pat, p. 130.
  • 89 Ten pat, p. 92.
  • 90 Ten pat, p. 113.
  • 91 Ten pat, p. 51.
  • 92 Ten pat, p. 24.
  • 93 Ten pat, p. 33.
  • 94 Ten pat, p. 95.
  • 95 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008; DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006; DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 1, 1988.
  • 96 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 75.
  • 97 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 194, 196, 197, 201.
  • 98 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 247.
  • 99 Ten pat, p. 222, 223, 224. 225, 244, 245.
  • 100 Ten pat, p. 15–49.
  • 101 Ten pat, p. 49–78.
  • 102 Ten pat, p. 78–94.
  • 103 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 191, 232.
  • 104 Ten pat, p. 204, 244.
  • 105 Ten pat, p. 211, 251.
  • 106 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 170.
  • 107 Ten pat, p. 179, 206.
  • 108 LUKŠAITĖ I., DREVELLO S. Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai. Klaipėda, 2009, p. 91.
  • 109 BOOCKMANN H. Vokiečių ..., p. 103–104.
  • 110 MALLEK J. Ustawa ..., p. 46–47.
  • 111 BOOCKMANN H. Vokiečių ..., p. 178.
  • 112 Ten pat, p. 112; PAKARKLIS P. Kryžiuočių ..., p. 63–64.
  • 113 PAKARKLIS P. Kryžiuočių ..., p. 64.
  • 114 Ten pat, p. 65–66.
  • 115 Ten pat, p. 67.
  • 116 Ten pat, p. 68.
  • 117 Ten pat, p. 69.
  • 118 Ten pat, p. 70.
  • 119 Ten pat, p. 70–73.
  • 120 MALLEK J. Ustawa ..., p. 54.
  • 121 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 1, 1988, p. 5–89.
  • 122 Ten pat, p. 93–315.
  • 123 Ten pat, p. 319–353.
  • 124 Ten pat, p. 357–432.
  • 125 MALLEK J. Ustawa ..., p. 55.
  • 126 VILEIŠIS V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. Kaunas, 1935, p. 4, 93.
  • 127 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 181–275.
  • 128 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 12.
  • 129 Ten pat, p. 8.
  • 130 Ten pat, p. 68.
  • 131 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 222, 263.
  • 132 Ten pat, p. 225, 266.
  • 133 Ten pat, p. 275.
  • 134 Ten pat, p. 181–275.
  • 135 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 3–4.
  • 136 Ten pat, p. 92.
  • 137 Ten pat, p. 4.
  • 138 Ten pat, p. 68.
  • 139 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 114, 129.
  • 140 PAKARKLIS P. Kryžiuočių ..., p. 147.
  • 141 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 92.
  • 142 Ten pat, p. 4.
  • 143 Ten pat, p. 93.
  • 144 Ten pat, p. 3–4.
  • 145 Ten pat, p. 14, 92.
  • 146 Ten pat, p. 12.
  • 147 Ten pat, p. 67.
  • 148 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 114–117.
  • 149 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 55.
  • 150 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 129.
  • 151 Ten pat, p. 110–114, 129.
  • 152 Ten pat, p. 111–112.
  • 153 Ten pat, p. 129.
  • 154 Ten pat, p. 110.
  • 155 Ten pat, p. 111–112.
  • 156 Ten pat, p. 113–114.
  • 157 Ten pat, p. 112–113.
  • 158 Ten pat, p. 129.
  • 159 Ten pat, p. 268 – 301.
  • 160 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 9.
  • 161 Ten pat, p. 10.
  • 162 MALLEK J. Ustawa ..., p. 25.
  • 163 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 259–267.
  • 164 MALLEK J. Ustawa ..., p. 25.
  • 165 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 97.
  • 166 Ten pat, p. 94.
  • 167 Ten pat, p. 95–96.
  • 168 Ten pat, p. 10–11.
  • 169 Ten pat, p. 14.
  • 170 Ten pat, p. 98.
  • 171 Ten pat, p. 10–11.
  • 172 Ten pat, p. 56.
  • 173 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 157.
  • 174 Ten pat, p. 161, 208–209, 215–216.
  • 175 Ten pat, p. 208.
  • 176 Ten pat, p. 161.
  • 177 Ten pat, p. 182.
  • 178 Ten pat, p. 161, 208–209, 215–216.
  • 179 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 98.
  • 180 KIEWNING H., LUKAT M. Urkunden ..., p.35
  • 181 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 10–11.
  • 182 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 208.
  • 183 Ten pat, p. 183.
  • 184 Ten pat, p. 209–210, 216–217.
  • 185 Ten pat, p. 183.
  • 186 Ten pat, p. 161.
  • 187 Ten pat, p. 208.
  • 188 Ten pat, p. 212, 218–219.
  • 189 Ten pat, p. 210–211, 217–218.
  • 190 Ten pat, p. 185.
  • 191 Ten pat, p. 161.
  • 192 Ten pat, p. 211, 218.
  • 193 Ten pat, p. 184.
  • 194 Ten pat, p. 163, 181.
  • 195 Ten pat, p. 161.
  • 196 Ten pat, p. 211, 218.
  • 197 Ten pat, p. 185.
  • 198 Ten pat, p. 211, 218.
  • 199 Ten pat, p. 163, 181.
  • 200 Ten pat, p. 211, 218.
  • 201 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 211, 218.
  • 202 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 10–11.
  • 203 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 189.
  • 204 Ten pat, p. 213, 219.
  • 205 VILEIŠIS V. Tautiniai ..., p. 10–11.
  • 206 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 197–198.
  • 207 Ten pat, p. 163–164.
  • 208 Ten pat, p. 212, 213, 219.
  • 209 Ten pat, p. 225.
  • 210 Ten pat, p. 211, 218.
  • 211 Ten pat, p. 234.
  • 212 Ten pat, p. 212, 219.
  • 213 MALLEK J. Ustawa ..., p. 55.
  • 214 Ten pat, p. 25.
  • 215 Ten pat, p. 55.
  • 216 Kadangi naudojamės informacija, išgauta apdorojus visą šaltinį, nurodome tik pačias publikacijas, kuriomis rėmėmės: KARALLUS H. P. Komturei ...; A list (or two lists) of villagers from the Klaipėda (Memel) District with a record of taxes they have paid. Iš: ROWELL S. C. Aspects ..., p. 29–32.
  • 217 Kadangi naudojamės informacija, išgauta apdorojus visą šaltinį, nurodome tik publikacijos fragmentą, kuris buvo nagrinėtas: DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 11–177.
  • 218 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija. Klaipėda, 2002, p. 64.
  • 219 Kadangi naudojamės informacija, išgauta apdorojus visą šaltinį, nurodome tik pačias publikacijas, kuriomis rėmėmės: KARALLUS H. P. Komturei ...; A list (or two lists) of villagers from the Klaipėda (Memel) District with a record of taxes they have paid. Iš: ROWELL S. C. Aspects ..., p. 29–32.
  • 220 Paaiškinimas: skaičius nurodo šauktinių skaičių; pasvirimas žymi vietoves, kuriose žirgų laikytojai dominuoja; storas šriftas – vietoves, kuriose žirgų augintojų mažiau nei pusė.
  • 221 Paaiškinimas: pirma nurodome vietovardžio formą 1500–1520 m. Klaipėdos komtūrijos šauktinių sąraše, skliaustuose – XX a. II p. vietovardžio forma. Su data nurodomos vėlesnės vietovardžių formos „Turkų mokesčiuose“. Pirmas skaičius nurodo šauktinių, o antras – laikančių parengtus žirgus skaičių. Šauktinių sąraše žirgų laikytojai siejami su „mrg.“ kiekiu. Tyrinėtojai santrauką „mrg.“ sieja su piniginiu vienetu – marke arba žemės matavimo vienetu – margu. Pasvirimas žymi vietoves, kuriose žirgų laikytojai dominuoja; storas šriftas – vietoves, kuriose žirgų augintojų mažiau nei pusė; brūkšnys po apačia – vietoves, kuriose yra ietininkų ir žirgų laikytojų.
  • 222 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 79.
  • 223 ROWEII S. Smulkios ..., p. 54.
  • 224 WILLOWEIT G. Die Wirtschaftsgechichte des Memelgebiets. Bd. 1, Marburg/Lahn, 1969, p. 103, 115.
  • 225 ELERTAS D. Budelkiemio dvaras. Boettelsdorf, Buddelkehmen. Iš: Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005, p. 145.
  • 226 ROWELL S. C. Aspects ..., p. 31, 33.
  • 227 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 37–38.
  • 228 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 203.
  • 229 IVINSKIS Z. Lietuvos prekyba su Prūsais. Iki XVI amžiaus. Kaunas, 1934, p. 123.
  • 230 ROWELL S. C. Aspects ..., p. 31.
  • 231 Apie pastarąją plačiau: ELERTAS D. Prūsiškųjų Gargždų mįslė. Iš: Gargždų istorija LDK laikotarpiu. Klaipėda, 2009, p. 80–81, 88.
  • 232 WILLOWEIT G. Die Wirtschaftsgechichte ..., p. 115.
  • 233 Ten pat, p. 133.
  • 234 Ten pat, p. 102.
  • 235 Ten pat, p. 101.
  • 236 Ten pat, p. 100.
  • 237 Ten pat, p. 102.
  • 238 Ten pat, p. 103.
  • 239 Ten pat, p. 104.
  • 240 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 156–157.
  • 241 Tenka apgailestauti, kad iki šiol nesulaukėme tyrimų apie priešinimąsi Prūsijos reformacijai ir sekuliarizacijai. Dažniau tenkinamasi reformacijos šalininkų veiksmų aprašymu ir vertinimu. Šiek tiek sutelktą opoziciją sekuliarizacijai Klaipėdoje aptaria: LUKŠAITĖ I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis. Vilnius, 1999, p. 88–89; WIESE J. Erich von Brauschweig der letzte Komtur des Deutscheorden zu Memel. Koenigsberg, 1908.
  • 242 LUKŠAITĖ I. Reformacija ..., p. 167–169.
  • 243 Paaiškinimas: paryškintu šriftu pažymėtos vietovės minimos kaip kaimai 1500–1520 m; pasvirimas žymi kaimus, kurie minimi kaip vietovės 1500–1520 m.; tiesus šriftas žymi kaimus, kurių 1500–1520 m. šauktinių sąraše nėra.
  • 244 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 176.
  • 245 VILEIŠIS V. Tautiniai..., p. 55.
  • 246 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 158–168.
  • 247 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos..., p. 78–79.
  • 248 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 174–177.
  • 249 Tai žymi trikampio formos plano kalva. Neseniai rytinis kalvos šlaitas buvo savavališkai nukastas. Pati kalva yra dviejų kelių susikirtime. Vienas kelias vedė link Žardės piliakalnio, o antrasis suka link tilto per Semeltalę. XVIII–XIX a. piliakalnyje pradėta laidoti, todėl šiuo metu jis siejamas su vienomis iš Žardės kaimo kapinių. Pats kapinaičių įkurdinimas ant piliakalnio neturėtų stebinti – nedidelės Buntinų giminės kapinaitės buvo ir ant Žardės piliakalnio vadinamo Usarų kalno.
  • 250 SEMBRITZKI J., Geschichre ..., p. 91.
  • 251 Ten pat, p. 95.
  • 252 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 96.
  • 253 Ten pat, p. 96.
  • 254 Ten pat, p. 93.
  • 255 Ten pat, p. 171.
  • 256 MALLEK J. Ustawa ..., p. 46.
  • 257 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 77.
  • 258 Ten pat, p. 79; SEMBRITZKI J., Geschichre ..., p. 91.
  • 259 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 77; SEMBRITZKI J., Geschichre ..., p. 91.
  • 260 MALLEK J. Ustawa ..., p. 46.
  • 261 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 77.
  • 262 Ten pat, p. 79; SEMBRITZKI J., Geschichre ..., p. 91.
  • 263 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 109.
  • 264 Ten pat, p. 79.
  • 265 SEMBRITZKI J., Geschichre ..., p. 91.
  • 266 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 85,
  • 267 Ten pat, p. 85, 175.
  • 268 Ten pat, p. 85.
  • 269 Ten pat, p. 156, 270.
  • 270 Ten pat, p. 85.
  • 271 Ten pat, p. 157.
  • 272 Ten pat, p. 116.
  • 273 SEMBRITZKI J. Geschichte der Königlich ..., p. 43.
  • 274 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 58.
  • 275 SEMBRITZKI J. Geschichte ..., p. 50–51.
  • 276 Plačiau apie riboženklį: DEMERECKAS K. 1462 m. Tauralaukio dvaro riboženklis. Iš: Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros, Acta Historica univeristatis Klaipedensis. T. XI, Klaipėda, 2005, p. 127–130.
  • 27777 Vert.: “dėl teisėtai Klaipėdoje ir sąžiningai nusipirkto meistro Peter‘io Schlte‘o valdos ūkio, privilegiją pagal ankstesnio rašto turinį pažadėta atnaujinti.“ SEMBRITZKI J. Geschichte ..., p. 50.
  • 278 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 58.
  • 279 Vert.: „šios valdos dalį tokiose pat šios ribose, tokiu kiekiu kaip šios valdos dalį senasis Hans‘as Neunborger‘is prieš tai naudojo, su visais padargais ir naudmenimis laisvai“. SEMBRITZKI J. Geschichte ..., p. 41.
  • 280 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 85, 154.
  • 281 Ten pat, p. 86.
  • 282 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 1, 1988, p. 125, 175, 179, 186, 187, 216, 218, 220, 225, 226, 230, 240, 306.
  • 283 Ten pat, p.125, 160, 170, 172, 173, 186, 210, 212, 216, 224, 306, 307.
  • 284 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 86.
  • 285 Ten pat, p. 174–176.
  • 286 Ten pat, p. 85.
  • 287 Ten pat, p. 161.
  • 288 Ten pat, p. 159.
  • 289 SEMBRITZKI J., BITTENS A. Geschichte ..., p. 22.
  • 290 WILLOWEIT G. Die Wirtschaftsgeschichte..., p. 167.
  • 291 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 77.
  • 292 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 159.
  • 293 Ten pat, p.163
  • 294 WILLOWEIT G. Die Wirtschaftsgeschichte ... Bd. 1, 1969, p. 167.
  • 295 SEMBRITZKI J., Geschichre des Kreises ... p. 91.
  • 296 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 83.
  • 297 ELERTAS D. Didysis Tauralaukis (Adl. Gross–Tauerlauken). Iš: Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005, p. 38.
  • 298 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 77.
  • 299 ELERTAS D. Didysis ..., p. 38.
  • 300 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 84–85.
  • 301 ROWELL S. C. Aspects ..., p. 31.
  • 302 Ten pat, p. 33.
  • 303 SEMBRITZKI J., Geschichre ..., p. 95.
  • 304 KARALLUS H. P. Komturei ...; A list (or two lists) of villagers from the Klaipėda (Memel) District with a record of taxes they have paid. Iš: ROWELL S. C. Aspects ..., p. 29–32.
  • 305 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 46; SEMBRITZKI J., Geschichre ..., p. 95.
  • 306 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 84.
  • 307 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 46; SEMBRITZKI J., Geschichre ..., p. 95.
  • 308 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 79; SEMBRITZKI J., Geschichre ..., p. 95.
  • 309 ELERTAS D. Mažasis Tauralaukis (Adl. Klein – Tauerlauken). Iš: Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005, p. 47.
  • 310 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 83–85.
  • 311 Vert.: „kaip ją Christoph‘as. senasis valdytojas prieš tai vadė“ SEMBRITZKI J. Geschichte der Königlich ..., p. 47.
  • 312 ELERTAS D. Sendvaris (Viehhof, Althof, Adl. Althof, Ritergutt Althof). Iš: Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005, p. 4–7.
  • 313 ZEMBRICKIS J. Klaipėdos ..., p. 46; SEMBRITZKI J., Geschichre des Kreises ..., p. 95.
  • 314 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 2, 2006, p. 85, 154.
  • 315 Ten pat, p. 86.
  • 316 Ten pat, p. 86.
  • 317 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 1, 1988, p. 33, 50, 149, 152, 153, 158, 172, 240, 241, 269, 288, 299, 303, 305.
  • 318 Ten pat, p. 402, 429, 430.
  • 319 DIEHLMANN H. H. Die Türkensteuer ... Bd. 3, 2008, p. 185, 209–210; 216–217, 223.
  • 320 Ten pat, p. 185.
  • 321 Ten pat, p. 276, 286, 296, 299.
  • 322 BöHME K. R. Das Amt Memel in schwedischer Sequestratur November 1629 – Juli 1638. Iš: Zeitschrift fur Ostforschung. Lander und Volker im ostlichen Miteleuropa. Marburg/Lahn, 1969, p. 227.


ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

The Estates of Memel (Klaipėda) Amt in the Social Structure context of the Samland district in the first half of sixteenth century


By Dainius Elertas


An object of an article is estates of Memel (Klaipėda) Amt in the first half of sixteenth century and their place in the social structure. This is disclosed in the analysis of Memel komendoria conscripts’ 1500–1520 , “Türkensteuer” 1539–1563 lists and other sources. They are compared with the context of all the Samland district. There are 5 estates (Hof) listed in Memel Amt. 4 of them were in the north of the Memel town Tauerlakenn and one to the south – Urbanus hoff bei und Sarden. Two of them were property of ruler. Without them, there were state economical units and holdings of officials which later became manors. Memel Amt economic social status recorded in “Türkensteuer” reflected inherited lifestyle features and new trends in early stage of the State of the Teutonic Order management. In Memel Amt was delayed for military service granted holdings conversion to the larger revenue making household items. It was also delayed the change of privileged holdings to estates. It was protracted process of villeinage and spread of bondage economy. Similar tendency is noticed in other Preussen border Amts: Ragnit, Instenburg, Tilsit. Moving further away from the external border – Tilsit, Labiau-Laukischken, Schaaken and other Amts these processes deepened, became more intensive. The trends of establishing estates and consolidation of holdings in Memel Amt, increased since the middle of sixteenth century.


Naujausi pakeitimai - 2010-02-03


© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7131&p_d=94566&p_k=1