XI SEIMAS (2012–2016)

SEIMO DARBAS

KITOS NUORODOS

	Naujienos
	Apie Tarybą
	Struktūra ir kontaktai
	Teisinė informacija
	Veikla
	Paslaugos
	Bendradarbiavimas
	Leidiniai

	Skelbimai
	Nuorodos
	Galerija
	Klausimai

Elektroninis leidinys "Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai"

Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinis paveldas ir jo panaudojimas rekonstrukcijoje

ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

Dr. Birutė Salatkienė

Šiaulių universitetas

1 pav. Kurtuvėnų dvaro sodybos kultūrinio sluoksnio pjūvis. Fotografavo autorė
Straipsnio objektas – Kurtuvėnų dvaro archeologiniai tyrimai, dvaro sodybos archeologinio paveldo panaudojimas rekonstrukcijai. Straipsnio tikslas – apibrėžti Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūrą, aptarti jo tyrimų eigą bei rezultatus ir įvertinti jų įtaką rekonstrukcijos procesui. Naudoti metodai – tyrimų apžvalga ir jų panaudojimo rekonstrukcijai analizė. Išvados: Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologiniai tyrimai atliekami nuo 1995 metų; remiantis jais, rekonstruota oficina, sodininko namas, Pliaterių rūmų terasa su dviem įstiklintomis ekspozicijomis, parko takų struktūra, parterio ratas, dvaro sodybos tvora, miestelio turgaus aikštė.

Prasminiai žodžiai: dvaro sodyba, archeologiniai tyrimai, kultūrinis sluoksnis, pastatai, statiniai, rekonstrukcija.

Įvadas

Archeologinių tyrimų eiga

Archeologinio paveldo struktūra

Tyrinėti dvaro sodybos pastatai

Parkas ir parteris

Dvaro sodybos tvoros

Tvenkinys

Rekonstruoti Kurtuvėnų dvaro sodybos elementai

Išvados

The Archeological Heritage of Kuruvėnai Estate Homestead and it's Exploration in Reconstruction (Summary)

Įvadas

Pastaruoju metu Lietuvoje susidomėta bajorų kultūros paveldu kaip integralia Lietuvos kultūros paveldo dalimi. Dvarų sodybomis susidomėjo ne tik paveldosaugos institucijos, bet ir istorikai, archeologai, architektai, dailininkai, akademiniai sluoksniai, turizmo industrija ir verslo struktūros. Minėtų sferų interesai dvarų sodybų panaudojimo atžvilgiu yra gana skirtingi, tačiau beveik visada jie būna susiję su dvarų sodybų rekonstrukcija ir pritaikymu šiuolaikinėms visuomenės reikmėms – kultūros, turizmo ar verslo. Pradinė šios veiklos stadija būna tyrimai, kurių apimtys ir kryptys priklauso nuo numatomos rekonstrukcijos tikslo ir metodikos.

Kurtuvėnų dvaras, vienas seniausių Žemaitijos dvarų, istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1498 m. Išlikę dvaro archyvai saugomi Martyno Mažvydo bibliotekoje, „Aušros“ muziejuje, dalis jų dingusi. Pirmoji dvaro istoriją apžvelgė istorikė J. Valužytė^¹. Autorė trumpai nušvietė dvaro savininkų ir jų giminių bruožus, aptarė dvaro sodybą ir parką. Istorikų dėmesį ypač patraukė Nagurskių giminė, valdžiusi dvarą XVIII a. ir įkūrusi čia savo rezidenciją, pastačiusi naująją Kurtuvėnų bažnyčią. R. Trimonienė plačiai tyrinėjo dvaro kasdieninį gyvenimą^², R. Ragauskienė, panaudojusi iki tol nepublikuotus dvaro archyvo dokumentus, išanalizavo Kurtuvėnų dvaro kaip ūkinio vieneto raidą^³. Gamtininkas V. Lopeta detaliai ištyrė ir aprašė vieną iš svarbiausių Kurtuvėnų dvaro ypatybių, išskiriančių jį iš daugelio kitų dvarų – tvenkininę žuvininkystę^⁴. Istorikas A. Ragauskas ėmėsi visai netyrinėtos srities – dvarininko kultūrinių interesų, komunikacijos, ryšių su pasauliu tyrimų^⁵. Kurtuvėnų ir kiti Nagurskių dvarai paveldosaugos požiūriu taip pat įdomūs bei vertingi, kadangi atskiros jų sodybos statinių komplekso dalys išlikę skirtingai, jų panauda taip pat įvairi. Šią problemą savo darbuose nagrinėjo paveldosaugininkas S. Kulevičius^⁶. Architektė R. Smilgevičiūtė, visų Kurtuvėnų dvaro atkūrimo projektų autorė, paskelbė ir didžiausios Kurtuvėnų įžymybės – medinio XVIII a. dvaro svirno, sudeginto ir vėl atstatyto – tyrimų istoriją^⁷. Kurtuvėnų bažnyčios bei parapijos istorija po pastarųjų metų D. Mačiulio tyrimų taip pat yra gerokai nuskaidrėjusi^⁸. 2002 m. buvo atverti ir ištyrinėti pokario metais užmūryti bažnyčios požemiai, kur buvo įrengtos Nagurskių giminės kriptos. Tyrimų metu buvo surasti ir antropologo R. Jankausko identifikuoti bažnyčios fundatoriaus Jokūbo Nagurskio palaikai su turtingomis įkapėmis. Prie jų restauravimo daug prisidėjo muziejininkė restauratorė V. Andrulienė^⁹.

Archeologiniai Kurtuvėnų dvaro sodybos tyrinėjimai buvo pradėti paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai joje numatyta įkurti Kurtuvėnų regioninio parko centrą. Pagrindiniais parko darbuotojų veiklos uždaviniais tapo dvaro istorijos tyrimai, jo sodybos istorinės, kultūrinės, paveldosauginės vertės nustatymas, dalinė sodybos rekonstrukcija ir jos kultūrinės funkcijos atkūrimas bei pritaikymas turizmo reikmėms. Šiuo metu dvaro sodybos rekonstrukcija pasistūmėjusi gana smarkiai, todėl jau atsirado galimybė pažvelgti, kaip jos tyrimai buvo panaudoti rengiant rekonstrukcijos projektą ir kokiomis kryptimis turėtų būti tęsiami ateityje. Šio straipsnio tikslas yra apibrėžti Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūrą, aptarti jo tyrimų eigą bei rezultatus ir įvertinti jų įtaką rekonstrukcijos procesui.

Archeologinių tyrimų eiga

Kurtuvėnų dvaro archeologiniai tyrimai buvo pradėti 1995 metų pavasarį. Šių tyrimų objektas buvo sudegusi dvaro oficina, kurioje paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais veikė kultūros namai. Pastatas turėjo būti rekonstruotas ir pritaikytas Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai. Tyrimų metu buvo šurfuojami, o vėliau kasinėjami oficinos pamatai. Nustatyta, kad Pliaterių laikais, XIX a. pabaigoje, statyta oficina stovėjo ant suardyto senesnio pastato pamatų. Po oficinos pamatais aptiktoje duobėje surasta daugiau kaip 1000 radinių, puodų šukių, koklių ir kt^¹⁰. 1998 m. prieš tiesiant telefono ryšio ir kanalizacijos trasas buvo pratęsti centrinės dvaro sodybos dalies tyrimai. Buvo tyrinėjama oficinos ir rūmų aplinka, kur aptiktas gana storas kultūrinis sluoksnis, keleto pastatų pamatai, senoji ir naujoji dvaro sodybos tvoros, puodyninių koklių degimo krosnies likučiai, Pliaterių rūmų lietaus kanalizacijos kanalas ir surinkta 5541 radinys^¹¹. 2000 m. tyrinėta buvusios dvaro virtuvės aplinka, kur aptikta akmeninių pastatų pamatų liekanų^¹². Kur kas didesnį dvaro sodybos plotą apėmė 2005 metų tyrimai, kurių tikslas buvo lokalizuoti parko takus ir parterio ratą bei atidengti sodininko namo pamatus^¹³. Tyrimų metu iš dalies pavyko nustatyti sodo takų vietas ir tiksliai nurodyti parterio rato matmenis. Be to, ištirtas parko tvenkinio krantas ir sodininko namo liekanos, senasis kelias nuo dvaro vartų link svirno, surinkta apie 1000 įvairių radinių. 2006 m. buvo šurfuojama naujai suprojektuoto kelio, kuris turėjo juosti dvaro sodybą iš rytų, pietų ir vakarų, trasa.^¹⁴ Kelias turėjo eiti per ūkinę dvaro sodybos zoną, todėl pirmą kartą buvo atidengtas jos kultūrinis sluoksnis. Antras svarbus naujai identifikuotas objektas buvo antroji oficina, kurios liekanos aptiktos vakarinėje sodybos dalyje. 2007 metų tyrimų apimtis taip pat buvo gana didelė. Buvo kasinėjama rūmų terasa, lokalizuota ledainė, ratinė, tyrinėta kalvė ir jos aplinka. Tyrinėjant Pliaterių rūmų terasą aptikta dar keturių, senesnių, dvaro rūmų liekanos ir nustatyta, kad rūmai visą dvaro gyvavimo laikotarpį buvo toje pačioje vietoje. Tyrinėjimų metu surinkta daugiau kaip 4000 radinių. 2008 m. tyrinėta teritorija tarp buvusių Pliaterių rūmų ir parko, o taip pat buvusi Kurtuvėnų miestelio turgaus aikštė, buvusi tarp vakarinės dvaro sodybos tvoros ir bažnyčios^¹⁵. Šiaurrytinėje turgaus aikštės dalyje buvo aptikti medinio pastato su grįstu priebučiu pamatai.

Pirminiai Kurtuvėnų dvaro sodybos tyrinėjimų duomenys buvo publikuoti informaciniuose moksliniuose leidiniuose, o Kurtuvėnų regioninio parko leidžiamame metraštyje „Kurtuva“ skelbta ir detalesnė medžiaga^¹⁶.

Archeologinio paveldo struktūra

2 pav. Puodyninis koklis kryžmine anga, rastas 1998 metais. Fotografavo autorė

3 pav. Sidabrinio stalo peilio kotas, rastas 2007 metais. Fotografavo autorė
Dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūra yra sudėtinga, susidedanti iš daugelio labai skirtingų elementų. Visas jo sudėtines dalis apjungia sodybos teritorija, užėmusi tam tikrą vietos kraštovaizdžio dalį ir integravusi gamtinius (reljefą) bei kultūrinius (parkas, keliai, pastatai) jos elementus. Dvaro sodyboje esama daugiau ar mažiau išlikusių pastatų, statinių bei įrangos ir jau sunykusių jų liekanų. Pasitaiko dalinai sunykusių statinių, kurių vienos dalys matomos žemės paviršiuje ar net funkcionuoja, kitos jau sunykusios ar sunaikintos pertvarkymų ir perstatymų metu. Tokiais atvejais sunku atskirti archeologinį paveldą nuo architektūrinio, todėl šiame straipsnyje bus laikomasi nuostatos, kad archeologiniu paveldu laikomi vien sunykę dvaro sodybos elementai, kuriuos lokalizuoti, nustatyti jų matmenis bei funkcijas galima tik archeologiniais metodais.

Šiuo metu galima išskirti keletą Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūros grupių:

pastatai – gyvenamieji, ūkiniai, gamybiniai;

statiniai – tvoros, keliai ir takai, tvenkiniai;

gamybos vietos – koklių degimo krosnis, kalvė;

kultūrinis sluoksnis;

dirbiniai ir masinė medžiaga.

Pirmosios trys grupės leidžia nustatyti dvaro sodybos išdėstymą erdvėje, jos funkcines zonas (reprezentacinė, gamybinė), visos sodybos ir atskirų jos dalių raidą bei tarpusavio santykius. Jie vadintini archeologiniais objektais. Kitokio pobūdžio archeologinio paveldo elementai yra kultūrinis sluoksnis ir jo radiniai. Kultūrinio sluoksnio sudėtis ir stratigrafija įgalina pasekti funkcinių zonų ribas, jų slinktis sodybos erdvėje, datuoti daugelį objektų, tačiau dvaro sodyboje labai mažai vietų, kurių stratigrafija nebūtų pažeista perstatymų ir pertvarkymų metu. (1 pav.) Radiniai (dirbiniai ir masinė medžiaga) yra dar vienas svarbus paveldo elementas, suteikiantis daugiausiai duomenų apie dvaro buitį. (2, 3 pav.) Radinių tipologija ne tik padeda datuoti atskirus objektus, bet įgalina nustatyti dvaro ūkinės veiklos raidos etapus, ryšius su kitomis vietomis bei šalimis.

Tam tikra specifine dvaro sodybos archeologinio paveldo dalimi gali būti laikoma ir tyrimų dokumentacija bei publikacijos. Mokslinėse ataskaitose ir publikacijose ištirti archeologiniai objektai ir radiniai interpretuojami, susiejami prasminiais ryšiais, nušviečiami dvaro sodybos raidos etapai, konstruojamas bendras kintančios sodybos vaizdas. Nauji tyrimai papildo, o dažnai ir koreguoja ankstesnes interpretacijas, dėl to bendras vaizdas tampa detalesnis, jo bruožai ryškesni. Sukaupti ir apdoroti archeologinių kasinėjimų ir laboratorinių tyrimų duomenys išlieka kaip istorijos šaltiniai, atviri tolesniems tyrimams, taikant naujas metodikas.

Iki pastarojo laiko rekonstruoti tik pastatai ir statiniai. Kol kas nebuvo bandoma daryti archeologinių radinių rekonstrukcijų, todėl ši paveldo dalis straipsnyje toliau nebus nagrinėjama.

Tyrinėti dvaro sodybos pastatai

4 pav. Kurtuvėnų dvaro rūmų pamatai. XVI–XVIII a. Fotografavo autorė

5 pav. Visų dvaro rūmų pamatų planai. XVI–XIX a. Planą sudarė autorė

6 pav. Ledainės pamatai. Fotografavo autorė

7 pav. Dvaro magazino pamatai ir rekonstruota juos kertanti dvaro sodybos tvora. Fotografavo autorė
Kurtuvėnų dvaro sodyboje iš viso buvo tyrinėti įvairios paskirties pastatai. Tai dvaro rūmai, kiti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Mažiausiai buvo žinoma apie ankstesnius nei Pliaterių rūmus, todėl tyrimai 2007 m. suteikė daug naujų duomenų. Tyrinėjant Pliaterių rūmų terasą buvo rasti ankstesnių keturių rūmų liekanos ir pamatai. Ankstyviausio pastato liekanos buvo užfiksuotos visame tyrinėtame terasos plote 1,2–1,4 m gylyje. Tai buvo 20–30 cm storio pilkos, maišytos žemės sluoksnelis ir jo paviršiuje užfiksuotas 5–7 cm storio degėsių sluoksnelis. Degėsiai liko po čia stovėjusio medinio pastato gaisro. Numanomo pastato viduje aptikta molinės krosnies su puodyninių koklių sienomis liekanos ir „žalio“ molio sankaupa su puodyninių koklių duženomis – atlikęs nuo krosnies mūrijimo molis. Pastatas galėjo būti mažiausiai 13x9 m dydžio, medinis be akmeninių pamatų. Jame buvo sumūryta puodyninių koklių krosnis. Gaisravietės vietoje pastatytas antrasis rūmų pastatas buvo jau su akmeniniais pamatais, sukrautais iš stambių – 70x65x50 cm, 60x60x50 cm, 50x40x30 cm, ir kiek mažesnių akmenų, nesurištų skiediniu. Tyrinėtas pietinės išorinės sienos ir vienos iš vidinių sienų pamatas. Šio pamato akmenys yra suskilę, apdegę, su juodų degėsių žymėmis, išsidėsčiusiomis tiesia linija. Visi šie požymiai rodo, kad žemutinis pamatas buvo paklotas mediniam pastatui, kuris taip pat sudegė gaisro metu. Tretieji dvaro rūmai vėl buvo atstatyti senojoje vietoje, net ant tų pačių pamatų, tik juos gerokai paaukštinus. Išlikusios pamatų dalies aukštis svyravo nuo 30 iki 80 cm. Jų akmenys kur kas smulkesni nei ankstesnieji, be to – surišti trapiu, rusvu kalkių skiediniu, kuriame daug molio ir smėlio priemaišų, o kalkių mažiau.

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad visi iki Pliaterių laikų Kurtuvėnų rūmų pastatai buvo mediniai^¹⁷. Tą patvirtina trečiųjų rūmų pamato matmenys, konstrukcija ir akmenų surišimas, tinkamas tik mediniam pastatui, apie kurio matmenis ir planą galima pasakyti tik tiek, kad tikėtinas jo ilgis galėjo būti apie 30 m. Šiam pastatui priklausė akmeninis 2,8 m pločio ir apie 3 m ilgio krosnies pamatas. Tikėtina, kad tai vienos iš krosnių, Kurtuvėnų dvaro inventoriuose minimų nuo XVI a^¹⁸, pamatas.

Sprendžiant pagal stratigrafiją ir abiejų akmeninių pamatų lygyje rastas monetas, šie du pastatai čia stovėjo XVII a.–XVIII a. pradžioje. Koks likimas ištiko trečiuosius dvaro rūmus, nebuvo nustatyta. Šaltiniuose minima, kad Kurtuvėnų dvaras labai nukentėjo Šiaurės karo metais ir 1710–1711 metų maro laikotarpiu. Minima, kad karo metu dvaras buvo visai suniokotas ir iš jo sodybos liko tik vienas pastatas be langų, prie vartų.^¹⁹ Gali būti, kad minimas pastatas buvo sugriautas būtent šios suirutės metu. Pamato lygyje nepastebėta gaisro požymių, todėl toks jo sunykimo būdas atpuola.

Ketvirtuosius iš eilės dvaro rūmus toje pačioje vietoje pasistatė Nagurskiai XVIII a. pirmoje pusėje, nusipirkę Kurtuvėnų dvarą. Vėliau jie buvo perstatomi^²⁰. Tyrimų metu ištirti rūmų pamatai, nustatyti pastato planas, matmenys, iš dalies vidaus struktūra. Pirminiai Nagurskių rūmai buvo apie 28 m ilgio (ŠV jų galas suardytas), 11 m pločio. Kiek vėliau jo pietrytiniame gale pristatytas 5 m priestatas, pailginęs pastatą iki 33 m. Rūmų pietvakarinėje pusėje buvo priebutis su akmenų mūro pamatu. Pastate būta bent vienos išilginės ir trijų skersinių vidinių sienų. Pastato viduryje būta mūrinio kamino ir keleto krosnių pamatų.

Penktuosius Kurtuvėnų dvaro rūmus XIX a. pabaigoje pastatė Pliateriai. Naujieji rūmai buvo pastatyti šalia nugriautų Nagurskių rūmų, o pastarųjų vietoje įrengta atvira 36 m ilgio ir 10,2 m pločio terasa. Vakariniame terasos gale prie rūmų sienos buvo laipteliai, o rytinis galas buvo atviras, nuožulnia plokštuma besijungiantis su oficinos kiemu. Pliaterių rūmų pamatai ir po pastatu buvęs rūsys kol kas netyrinėti. Taigi paaiškėjo, kad Kurtuvėnų dvaro rūmai nuo pat jo sodybos susiformavimo buvo statomi toje pačioje vietoje, išlaikant reprezentacinės zonos erdves toje pačioje vietoje. Greičiausiai tokį pasirinkimą lėmė vietos reljefas. (4, 5 pav.)

Kitas tyrinėtas pastatas buvo XIX a. Pliaterių laikais statyta mūrinė oficina, buvusi prie rytinio rūmų fasado. Ji tyrinėta 1995 m., ir nustatyta, kad tai 21,5 m ilgio ir 8,6 m pločio mūrinis pastatas su dviem kaminais. Jame buvo įrengti keturi butai. Oficinos vietoje stovėta dar dviejų ankstesnių pastatų, kurių suardytų akmeninių pamatų likučiai parodė, kad pastarųjų dydis ir planas nesutapo su oficina^²¹. Kol kas nenustatyta minėtų pastatų paskirtis, tačiau gali būti, kad oficinos kaip ir rūmai Kurtuvėnų dvare tradiciškai būdavo statomos toje pačioje vietoje.

Trečiojo gyvenamo namo pamatai buvo ištirti 1998 m. Tai buvo pienininko namelis, stovėjęs prie pat minėtosios oficinos iš rytų pusės, atsuktas į ją galu. Pastatas buvęs 8x5,8 m dydžio, keturkampio plano, medinis. Jo akmeniniai pamatai sumūryti iš akmenų, surištų kalkių skiediniu^²².

Sodininko namo tyrimų tikslas buvo atidengti pamatus, nustatyti jų matmenis, surasti vidinių pertvarų vietas.

Ketvirtasis gyvenamasis pastatas – sodininko namas, tyrinėtas 2005 m. Kaip manoma, jis buvo pastatytas XIX a. ir išstovėjo iki 1944 metų. Jis stovėjo vakariniame dvaro sodybos pakraštyje, už sodo, prie tvenkinio. Tai buvo medinis keturkampio plano pastatas. Yra išlikę keletas jo fotografijų, tačiau jose nematyti pamatų. Einant frontui 1944 metais namas sudegė. Jo vieta buvo apleista, po gaisro niekada netvarkyta. Griuvėsiai apaugo žole ir medžiais, ir namo vietoje liko nedidelis kauburys. Tyrinėjant buvo nustatyta, kad namo ilgis – 14 m, plotis – 8 m. Jo pamatai sumūryti iš įvairaus dydžio akmenų, tarp stambesnių sudedant smulkesnius ir surišant kalkių skiediniu. Pietvakarinėje namo pusėje surastos iš raudonų plytų sumūryto kamino liekanos. Sodininko namo fasadinė pusė buvo atsukta į rytų pusę^²³.

Kiti tyrinėti Kurtuvėnų dvaro sodybos pastatai buvo ūkinės ir gamybinės paskirties. Vienas iš jų –dvaro ledainė, tyrinėta 2007 metais. Tyrinėjimų tikslas buvo nustatyti tikslią jos vietą, atkasti ir išpreparuoti pamatus, nustatyti jų matmenis. Konservuotų pamatų viduje numatyta įrengti gėlyną. Nustatyta, kad ledainės dydis – 10x10 m, sienų plotis – 70–90 cm, jie mūryti iš stambių akmenų kalkių skiediniu. Sprendžiant iš rusvo kalkių skiedinio su moliu ir mūrijimo būdo, galima daryti prielaidą, kad ledainė statyta Nagurskių laikais arba XIX a. pirmoje pusėje. (6 pav.)

Kitas ūkinės paskirties pastatas – ratinė. Ji taip pat tyrinėta 2007 m. Jos pamatus numatyta preparuoti ir eksponuoti. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad čia stovėjusio pastato istorija sudėtinga. Nagurskių laikais čia stovėjo barokinis medinių arklidžių pastatas (projekto autorės architektės R. Smilgevičiūtės informacija). Pliaterių laikais pastatas buvo pertvarkytas, šalia arklidės įrengus ratinę, XX a. pradžioje prie pietinio galo buvo pristatytas priestatas, statmenas išilginei pastato ašiai, ir ten įrengtas garažas (Pliaterių vairuotojo T. Starodomskio informacija). Nustačius ratinės vietą ir ištyrus pamatus paaiškėjo, kad pastatas buvo keturkampio plano, 27 m ilgio ir 9 m pločio. Galima įžvelgti mažiausiai tris pastato statybos etapus. Ankstyviausias etapas priskirtinas Nagurskių laikų arklidės pastatui, kadangi skiedinys ir mūrijimo būdas analogiškas Nagurskių laikotarpio rūmų ir ledainės pamatams. Antrasis etapas – tai Pliaterių laikų rekonstrukcijoms priskirtinas akmenų grindinys, padarytas arklidę pritaikant ratinei. Trečiasis etapas buvo priestato šiaurinėje pusėje statybos, įrengiant ten gyvenamas patalpas.

Dar vienas gamybinės paskirties pastatas, tyrinėtas 2007 m., buvo dvaro kalvė pietinėje dvaro sodybos dalyje, ant tvenkinio kranto. Numačius rekonstruoti kalvės pastatą, nutiesti vandentiekio ir kanalizacijos trasas, buvo būtina atlikti archeologinius tyrimus pastato aplinkoje. Nustatyta, kad Kurtuvėnų dvaro kalvė buvo bent vieną kartą perstatyta. Yra išlikusi informacija, kad ši kalvė statyta 1910 m. (architektės R. Smilgevičiūtės informacija). 2007 m. tyrimai parodė, kad kalvės čia būta ir anksčiau. Degėsių ir kalvės žaizdro sankaupa kalvės kampe rodo, kad greičiausia čia būta senosios kalvės žaizdro. Viršutinės kalvės šiaurinis pamatas taip pat pastatytas ant degėsių sluoksnio, kuris traktuotinas kaip ankstesnės kalvės liekana. Apatinės kalvės griuvenose rasta plokščių ir olandiškų čerpių nuolaužų, todėl gali būti, kad ji buvo su čerpių stogu. Beje, plokščiosios čerpės datuojamos XVI–XVII a, o olandiškosios naudotos nuo XVIII a.^²⁴, todėl gali būti, kad kalvės čia būta ilgą laiką ir ji perstatyta daugiau nei du kartus.

2008 m. buvo ištirtas dar vienas pastatas, buvęs vakariniame dvaro sodybos pakraštyje, prie buvusios Kurtuvėnų miestelio turgaus aikštės priešais bažnyčią. Pastatas buvęs stačiakampio plano, 20 m ilgio ir 10 m pločio. Pastato pamatai žemi, rusvu kalkių skiediniu sumūryti iš įvairaus dydžio akmenų. Išilgai vakarinio pastato fasado ėjo akmenimis grįstas 3 m pločio priebutis, kurio grindinys sudėtas iš įvairaus dydžio akmenų. Maždaug ties pastato viduriu, greičiausiai priešais duris, dar prijungtas 4x1,5 m dydžio pusapvalis grindinėlis, grįstas iš 20x15x30 cm ir pan. dydžio akmenų. Išlikę vidinių sienų pamatai parodė, kad pastatas buvo 4 patalpų, su medinėmis grindimis, kurių balkiai rėmėsi į iš akmenų sumūrytas atramas. Sprendžiant iš pamatų matmenų tai būta medinio pastato. Jo viduje neaptikta jokių krosnies pėdsakų, todėl tai negalėjo būti gyvenamasis namas ar smuklė. Tikėtina, kad pastato paskirtis buvusi ūkinė arba prekybinė. Išilgai šio pastato, virš grindinio ir pamato akmenų buvo nutiesta mūrinė Nagurskių laiko dvaro sodybos tvora, sumūryta tokios pat sudėties skiediniu kaip ir to paties laikotarpio rūmai, o XIX a. – ir Pliaterių laikų tvora, sudaryta iš mūrinių stulpų ir statinių. Taigi, pastatas turėjo būti sunykęs apie XVIII a. vidurį ar antroje pusėje. (7 pav.)

Be minėtųjų pastatų sodybos teritorijoje buvo aptikta keletas akmeninių pamatų fragmentų, kurie buvo tiek sunykę, kad nebuvo nustatyti nei pastatų matmenys, nei planas, nei paskirtis, todėl jie šiame straipsnyje neaptariami.

Parkas ir parteris

8 pav. Rekonstruotas parterio ratas tarp buvusių rūmų ir svirno. Fotografavo Kurtuvėnų regioninio parko kultūrologas Rytis Budrys
Kurtuvėnų dvaro parkas buvo tvarkomas ir prižiūrimas iki I pasaulinio karo. Po karo Pliateriai nebuvo pajėgūs atstatyti sudegusių rūmų ir tvarkyti parko. Jis pamažu laukėjo, priaugo savaiminių medžių, krūmų ir žolės, užaugo takai. Tik parko kalvelės viršūnėje buvo žaidimų aikštelė be jokios įrangos. Iš išlikusio 1886 m. plano žinoma, kad parko takai buvo sujungti į vieningą sistemą, sudarė tarsi vieną taką, tačiau mūsų dienomis jokių jų pėdsakų žemės paviršiuje nebuvo matyti. Tiriant parko teritoriją takai rasti 20–40 cm gylyje. Visi jie buvo žvyruoti, o jiems nutiesti buvo iškasti 10–30 cm gylio grioveliai. Žvyro storis atskirais atvejais skirtingas, nuo 15 cm iki 35 cm, tačiau toks takų žvyro sluoksnio storio skirtumas greičiau yra ne takų įrangos, o kai kurių iš jų suardymo pasekmė. Tas pats pasakytina apie takų plotį. 13P perkasoje vidurinysis takas buvo labai suardytas, todėl jo plotis – 0,7 m – negali būti laikomas tikru. Kitais atvejais takų plotis buvo 3–5 m. Taigi parke buvo nutiesti tik žvyruoti takai, nerasta nei akmenimis grįstų, nei kokios kitokios jų dangos. Neaptikta ir kokio nors jų kraštų sutvirtinimo. Visų takų žvyro spalva buvo panaši, pilkšvai gelsva, o stambumas skyrėsi. Dažniausiai tai buvo vidutinio stambumo žvyras. Visų takų, pažymėtų 1886 m. plane, tyrinėjimų metu lokalizuoti nepavyko. Visgi iš takų fragmentų išsidėstymo galima padaryti kai kurias išvadas ir apytikriai lokalizuoti (tikėtina) Pliaterių laikų takus. Ties įėjimu į parką nuo rūmų pusės buvo takų išsišakojimas, sudaręs tarsi aikštelę pietrytinėje parko kalvelės pašlaitėje. Vakarinis takas ėjo kalvelės šiaurės vakarų šlaitu ir sukosi į šiaurės rytų pusę. Rytinis takas buvo nutiestas tiesiai per kalvelės viršūnę, kur vėl šakojosi. Vidurinė šaka ėjo per kalvelės viršūnę ir jos šlaitu leidosi link parko tvoros ir sukosi į šiaurės vakarų pusę, o rytinė šaka apsuko klombą parko kalvelės pietrytiniame pakraštyje. Parke nebuvo aptikta jokių statinių pėdsakų.

Svarbiausias parterio tyrimo uždavinys buvo lokalizuoti vadinamąjį parterio ratą – apskritą taką, iš vakarų, pietų ir rytų juosusį apskritą (ar kiek ovalią) veją. Įvažiavimas į parterio ratą, kaip buvo žinoma iš plano, ėjo pro rūmų pietvakarinį kampą. Pietinėje rato pusėje į jį buvo įvažiavimas nuo pietrytinio svirno kampo. Parterio rato takas, skirtingai nuo parko, buvo išlaikytas ir prižiūrimas iki pat 1941 metų pirmosios sovietinės okupacijos ir S. Pliaterio suėmimo. Tik sovietmečiu įstrižai parterio buvo nutiestas asfaltuotas kelias, šalia jo – vandentiekio trasa. Kelio sankasa buvo formuojama iš aplinkinio grunto, pats kelias buvo apsodintas gyvatvore, pasodinta medžių ir abejose jo pusėse. Taip buvo suardytas buvęs reljefas ir neatpažįstamai pasikeitė parterio vaizdas.

Tyrimų metu parterio tako fragmentai aptikti negiliai – 10–25 cm gylyje. Parterio rato plotis buvo 3,5–3,8 m. Žvyro sluoksnio storis siekė 10–15 cm. Pažymėtina, kad parterio ratas buvo supiltas ne ant įžemio kaip parko takai, o ant maišyto sluoksnio, kuris čia, reprezentacinėje zonoje, kaupėsi nuo dvaro sodybos pradžios. Taigi galima daryti išvadą, kad Pliaterių laikų parterio rato plotis buvo 3,5–3,8 m. Rato forma nebuvo taisyklingas apskritimas, o tarsi lašas, „krintantis“ nuo rūmų pietvakarių kampo „ant svirno“, beveik tiksliai iš šiaurės į pietus. Jo vidinis skersmuo 50 m. Buvo lokalizuotas ir takelis, nutiestas pro rūmų vakarinio fasado portiką. Yra išlikę žinių ir fotografijų, iš kurių žinoma, kad jis suko pro rūmų kampą ir vedė prie terasos laiptų. Šis takelis buvo 0,7 m pločio ir aptiktas už 1,3 m į vakarų pusę nuo portiko. Parteryje buvo rasta ir senesnės parterio struktūros fragmentų. 18P perkasoje, priešais vakarinį rūmų fasadą, rastas storas, 30 cm storio, žvyro sluoksnis, kuris gali būti Nagurskių laikų (XVIII a. I pusės) parteris^²⁵. (8 pav.)

Dvaro sodybos tvoros

Iki šių dienų yra išlikusios Pliaterių laikų Kurtuvėnų dvaro sodybos ir parko tvoros. Parką iš šiaurės ir rytų pusės juosia gerokai sunykusi akmenų mūro tvora, o nuo turgaus aikštės dvaro sodybą skiria mūrinių stulpų ir medinių statinių tvora, beveik visai sunaikinta sovietiniu laikotarpiu. Buvo išlikę tik keletas šios tvoros stulpų, kitų – tik menkos liekanos. Senesnė už šią tvora buvo aptikta 1998 m., tiriant telefono ryšio trasą. Vakarinėje dvaro sodybos dalyje, už 92 m į vakarus nuo oficinos buvo aptikta mūro akmenų tvora. Jos stambūs akmenys surišti kalkių skiediniu. Ištirtas tvoros fragmentas buvo 60 cm pločio ir ėjo iš pietvakarių šiaurės rytų kryptimi ir tilpo tarp dviejų mūrinių vėlesnės tvoros stulpų^²⁶. 2008 m. tyrimų metu paaiškėjo, kad šių dviejų tvorų vieta visiškai sutampa – tarp visų Pliaterių tvoros stulpų yra išlikę senesnės ištisinės mūrinės tvoros fragmentai. Išlikusio mūro aukštis siekia iki 50–60 cm, todėl atrodo, kad statant naująją, senosios viršutinė dalis buvo nuardyta, o vėliau užsinešė žemėmis ir užžėlė žole.

Seniausios dvaro sodybos tvoros fragmentas atrastas 1998 m. Jis buvo už 53 m į vakarus nuo oficinos. Tai buvo įvairaus dydžio akmenų tvora, kiek sutvirtinta kalkių skiediniu. Tarp akmenų įmūryta ir plytų. Ištirtas 4,3 m ilgio tvoros fragmentas buvo 60–70 cm pločio ir 25–90 cm aukščio. Tvora ėjo pietryčių– šiaurės vakarų kryptimi. Jos vakarinėje pusėje kultūrinis sluoksnis neužfiksuotas, o rytinėje jis siekė 80 cm storį, todėl atrodo, kad tvora juosė dvaro sodybos kiemą. Sprendžiant iš to, kad ši tvora aptikta 40 cm gylyje, o taip pat iš rusvo, trapaus skiedinio ir mažo jo kiekio mūre galima daryti prielaidą, kad ji gali būti vienalaikė su seniausiais skiediniu surištais rūmų pamatais ir datuotina XVII a. II puse.

Tvenkinys

Parko tvenkinys buvo parko rytiniame pakraštyje prie pat mūrinės parko tvoros, beveik pačioje tos kalvos, ant kurios pastatyta dvaro sodyba, papėdėje, užakęs ir nusekęs. Kasinėjimų metu tvenkinio krantai buvo apaugę medžiais ir krūmais, apžėlę žole. Dugne buvo apie 30 cm gylio vandens, augo ajerai. Tvenkinio dydis buvo žinomas, todėl vakarinis tvenkinio krantas buvo tiriamas tam, kad būtų galima nustatyti pirminį tvenkinio kranto aukštį ir nuolydį. Tiriant paaiškėjo, kad tvenkinys buvo iškastas minkštame geltoname smėlyje. Jo pirminis krantas ir šlaitai buvo užnešti 80–135 cm storio parkožemio sluoksniu, nuslinkusiu ir suplautu nuo gana aukšto parko kalvelės šlaito, o ant krantų nusėdęs 20–40 cm storio dumblo sluoksnis. Pirminis tvenkinio vandens lygis buvo 2 m aukštesnis už 2005 metų lygį^²⁷.

Rekonstruoti Kurtuvėnų dvaro sodybos elementai

9 pav. Rekonstruotas buvusios oficinos pastatas. Fotografavo autorė

10 pav. Rekonstruotas parko tvenkinys. Fotografavo autorė
Kurtuvėnų regioninis parkas, dalyvaujantis PHARE EES programoje Parama verslo plėtrai, parengė projektą Šiaulių rajono infrastruktūros plėtra Kurtuvėnų buvusio dvaro sodyboje ir prieigose. Projekte numatyta daugelio dvaro sodybos elementų rekonstrukcija, todėl beveik visi Kurtuvėnų archeologiniai tyrimai buvo atliekami numatytų rekonstrukcijų vietose. Visų dvaro sodybos rekonstrukcijos projektų autorė yra architektė Regina Smilgevičiūtė, kuri savo projektus grindžia istorinių ir archeologinių tyrimų duomenimis, nuolat konsultuojasi su tyrinėtojais ir detaliai aiškinasi tyrimų rezultatus. Vieni dvaro sodybos objektai jau yra visai ar dalinai rekonstruoti, o kitų atstatymas numatomas artimiausiu metu.

Pirmasis rekonstruotas pastatas buvo oficina, kurioje įsikūrė Kurtuvėnų regioninio parko direkcija. (9 pav.) Šiuo metu rekonstruotas sodininko namas, pritaikytas informacijos centrui. Jo aplinka taip pat atkurta, atnaujinus didįjį ir mažąjį tvenkinius, ir dalinai modifikuota, įkūrus kempingą. Remiantis 2005 m. tyrimų duomenimis, buvo rekonstruotas parko tvenkinys ir nutiesti parko takai. (10 pav.) Visiškai pakeistas buvusios reprezentacinės dvaro sodybos dalies vaizdas, kai buvo iškirsti savaime užaugę medžiai, išardytas sovietmečiu nutiestas asfaltuotas kelias ir išrauta jį supusi gyvatvorė. Savo buvusioje vietoje buvo įrengtas parterio ratas ir kelias iš miestelio į svirną. Atstatyta mūrinių stulpų ir statinių tvora, skyrusi sodybos kiemą nuo miestelio pusės. Labai svarbus reprezentacinės sodybos dalies akcentas yra rekonstruota Pliaterių rūmų terasa, rodanti sunykusio pastato vietą ir išryškinanti rūmų, parterio ir parko vienovę. Įspūdingi 2007 m. tyrimai, atvėrę dvaro rūmų pamatus, siekiančius XVI a., įkvėpė Kurtuvėnų regioninio parko direkciją ir architektę R. Smilgevičiūtę terasoje įrengti dvi įstiklintas pamatų ekspozicijas. Jas parengė Dainius Strazdas.

Atnaujinta Kurtuvėnų miestelio turgaus aikštė tarp bažnyčios ir dvaro sodybos vartų ne tik atkuria buvusias viso Kurtuvėnų komplekso erdves, bet ir jų funkcijas. Į turgaus aikštės erdvę architektė R. Smilgevičiūtė numato integruoti ir 2008 m. atrasto pastato su grįstu priebučiu pamatus. Jau pradėta buvusios kalvės rekonstrukcija. Keletas pastatų (ledainė, ratinė) dar laukia savo eilės.

Apibendrinant pasakytina, kad archeologinių tyrimų rezultatais pagrįstas Kurtuvėnų dvaro sodybos rekonstrukcijos projektas ir jo realizacija neatpažįstamai pakeitė apleisto ir beveik sunykusio dvaro vaizdą. Dar svarbiau yra tai, kad kartu su vaizdu atgyja ir kultūrinė dvaro sodybos funkcija, jai tapus turizmo objektu, konferencijų, koncertų, parodų, festivalių ir kitų renginių vieta.

Išvados

Kurtuvėnų dvaras istorijos šaltiniuose minimas nuo 1498 metų, o jo sodybos archeologiniai tyrimai atliekami nuo 1995 metų.

Dvaro sodybos archeologijos paveldo struktūrą sudaro: a) pastatai (gyvenamieji, ūkiniai, gamybiniai); b) statiniai (tvoros, keliai ir takai, tvenkiniai); c) gamybos vietos (koklių degimo krosnis, kalvė); d) kultūrinis sluoksnis; e) dirbiniai ir masinė medžiaga.

Archeologinių tyrimų metu buvo lokalizuoti ir ištirti ketverių dvaro rūmų (XV–XVIII a.), ledainės, ratinės, sodininko, pienininko, turgaus aikštės pastato pamatai; nustatyta parko ir parterio struktūra; nustatytos dvaro statinių statybinės medžiagos ir statybos būdai; nustatyti statybinės ir buitinės keramikos bei kitų buities radinių tipai.

Iki pastarojo laiko, remiantis archeologinių tyrimų duomenimis buvo rekonstruota oficina, sodininko namas, Pliaterių rūmų terasa su dviem įstiklintomis ekspozicijomis, parko takų struktūra, parterio ratas, dvaro sodybos tvora, miestelio turgaus aikštė.

Nuorodos

1 VALUŽYTĖ J. Buvusi Kurtuvėnų dvaro sodyba. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 1996, Nr. 2, p. 5–14.

2 TRIMONIENĖ R. Iš Kurtuvėnų dvarininkų Nagurskių tarnų gyvenimo. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 1999, Nr. 5, p. 110–109; TRIMONIENĖ R. Nagurskių giminės istorija. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 2002–2005, Nr. 8, p. 6–12; TRIMONIENĖ R. Ponų Nagurskių stalas ir maitinimosi papročiai. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 2002–2005, Nr. 8, p. 34–39.

3 RAGAUSKIENĖ R. Kurtuvėnai XVIII a. Nagurskių giminės rezidencija. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 2002–2005, Nr. 8, p. 13–20.

4 LOPETA V. Tvenkininė žuvininkystė Kurtuvėnų dvare. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 1996, Nr. 2, p. 27–36.

5 RAGAUSKAS A. Laikraščiai keliauja į Kurtuvėnus. Provincijos dvaro komunikacijos ypatybės XVIII a. antroje pusėje. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 2007, Nr. 8, p. 21–33.

6 KULEVIČIUS S. Nagurskių giminės (Kurtuvėnų šakos) palikimas. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 2002–2005, Nr. 8, p. 45–55.

7 SMILGEVIČIŪTĖ R. Buvusios Kurtuvėnų dvaro sodybos svirnas. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 1999, Nr. 5, p. 114–119.

8 MAČIULIS D. Iš Kurtuvėnų parapijos istorijos. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 1996, Nr. 2, p. 23–26.

9 ANDRULIENĖ V. Kurtuvėnų šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios rūsio radiniai: konservavimas, restauravimas, tyrimai. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 2007, Nr. 8, p. 40–44.

10 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro (Šiaulių raj.) oficinos pamatų tyrinėjimai. 1995 m. Lietuvos istorijos instituto archyvas. B. 2402; SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro (Šiaulių raj.) oficinos 1995 metų rudens tyrinėjimų ataskaita. Lietuvos istorijos instituto archyvas, B. 2538.

11 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro oficinos 1998 metų žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaita. (Šiaulių raj.). Lietuvos istorijos instituto archyvas, F. 1, B. 3429.

12 SALATKIENĖ B. Žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų Kurtuvėnų gyvenvietėje, Parko gatvėje Nr. 4 ataskaita. 2000 metai. Lietuvos istorijos instituto archyvas, F. 1, B. 3612.

13 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodybos ir parko 2005 metų archeologinių tyrimų ataskaita. Lietuvos istorijos instituto archyvas.

14 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodybos ir parko 2006 metų archeologinių tyrimų ataskaita. Lietuvos istorijos instituto archyvas.

15 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodybos 2007 metų archeologinių tyrimų ataskaita. Lietuvos istorijos instituto archyvas.

16 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro (Šiaulių raj.) oficinos archeologiniai tyrinėjimai. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994–1995 m. Vilnius, 1996, p. 204–208; SALATKIENĖ B. Kurtuvėnai– piliakalnis, dvaras, miestelis. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 1996, Nr. 2, p. 15–22; SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodybos tyrinėjimai 1998 m. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 375–382; SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodybos tyrinėjimai. Iš: Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis. 2000, p. 85–105; SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodyba ir parkas. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais. Vilnius, 2006, p. 182–189; SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodyba. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 212–218.

17 VALUŽYTĖ J. Buvusi ..., p. 5–9.

18 Ten pat, p. 7–9.

19 Ten pat, p. 7.

20 Ten pat, p. 8.

21 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro oficinos archeologiniai tyrinėjimai. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 205–206.

22 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodybos tyrinėjimai. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 377.

23 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodyba ir parkas. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais. Vilnius, 2006, p. 185.

24 LUCHTANIENĖ D. Čerpių chronologijos ir tipologijos problema. Iš: Kultūros paminklai. 2000, Nr. 7, p. 69–72.

25 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodyba ir parkas. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais. Vilnius, 2006, p. 182–185.

26 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodybos tyrinėjimai. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. 2000, p. 377.

27 SALATKIENĖ B. Kurtuvėnų dvaro sodybos ir parko 2005 metų archeologinių tyrimų ataskaita. 2006. Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologijos skyriaus archyvas, p. 8–10.

ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

The Archeological Heritage of Kuruvėnai Estate Homestead and it's
Exploration in Reconstruction

By Birutė Salatkienė

The Kurtuvėnai estate was one of the oldest estates in Žemaitija (Samogitia) which was mentioned in historical sources in 1498. The historical and architectural heritage of the estate was explored for more than 10 years but archaeological investigations of its homestead have been made since 1995. The structure of Kurtuvėnai estates homestead heritage composes dwellings, buildings and manufacture sites as well as archaeological cultural layer and its artifacts. There were four foundations of the estate palaces (15^th- 18^th c.), of an icehouse and of a coach house excavated and localized as soon as the foundations of a gardener’s house, a milkman house, a smithy and storage. The structure of the park and parterre was also determined; the technique of the estate’s buildings and the sorts of building materials was ascertained. The ceramic, tile, coin, tools and other findings were examined and interpreted. Up to now the servants’ house, gardener’s house, the terrace of the palace with 2 exhibitions in it, the structure of the park, parterre, ring-fence of the estates homestead and plaza of Kurtuvėnai township were reconstructed with reference to archaeological investigations data.

Naujausi pakeitimai - 2010-02-03