Vilniaus miesto savivaldybei Miesto plėtros departamentui
2007-10-11
Vilnietiškosios verbos unikalus etnokultūros reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tai graži ir subtili žmogaus bei gamtos sąsajų išraiška. Turi šios verbos ir istorinę dimensiją: jų genezė yra susijusi su šv. karalaičio Kazimiero garbei nuo 1604 m. rengiamomis iškilmingomis ir teatralizuotomis miestelėnų bei religinių bendrijų procesijomis Vilniaus miesto gatvėmis. Apskritai šis įstabus tautodailės fenomenas radosi sąveikaujant miesto ir kaimo kultūroms. Tradicija dar labai gyva, nuolat pateikianti naujų formų ir derinių. Pynėjų produkcija paklausi tiek Lietuvoje, tiek ir artimajame užsienyje.
Verbų pynimo tradicija gimė kaimeliuose, įsikūrusiuose į vakarus nuo Vilniaus, pagal kelią į Sudervę. Dėl tokių priežasčių: žemė čia nėra derlinga, terenas suformuotas paskutiniojo apledėjimo. Tad labai įvairuoja skirtingais dirvožemiais bei augalų bendrijomis. Verboms pinti naudojama per 40 augalų rūšių. Vietiniai gyventojai, sunkiai galėdami verstis iš žemės ūkio, nuo seno imdavosi papildomų verslų. Daug medžio dirbinių iš šių kaimelių būdavo atvežama į Kaziuko mugę. Tradiciškai ir šiandien čia daugelis šeimų verčiasi verbų pynimo verslu, žaliavą augindami savo žemėje arba surinkdami ją natūraliose pievose.
Apylinkės įdomios ne tik poledynmečio kraštovaizdžiu; čia nemaža patrauklių turistinių objektų (pilkapiai, etnografinės vertės kaimo statiniai, malūnai, bažnyčios). Visa tai pakeliui į senąją Lietuvos sostinę Kernavę. Todėl prieš maždaug 15 metų Kultūros ministerijos iniciatyva buvo atliktas tyrimas ir parengtas Verbų etnokultūrinio draustinio projektas, apimantis teritoriją, kurioje natūraliai auga žolynai, naudojami verboms, bei kaimuose plėtojamas tradicinis verbų pynimo verslas; taip pat yra nemažai kultūros paveldo vertybių. Žinoma, mūsų laikmetis atneša daug permainų, tad dabar reikėtų tikslinti visus draustinio parametrus.
Tarybos pirmininkas Libertas Klimka
