Tos
sritys, atskiri jų darbai ir konkretūs projektai, kuriuos teko 2000 metais peržiūrėti
ir vertinti, išskirtinos į dvi dalis:
1. Regioninis planavimas
LR
Kultūros ministerija du kartus pateikė vertinimui Panevėžio apskrities teritorinio
vystymo planą, nes šioje srityje ji yra kaip vienas iš subjektų, kuris rengia
planavimo sąlygas. Tas šią ministeriją nemažai įpareigoja už bendros ir etninės
kultūros likimą Lietuvos regionuose.
Vertinant
Panevėžio apskrities planą buvo atkreiptas dėmesys į sekančius klausimus:
a. Sudarytame ir pateiktame plane niekur
nebuvo paminėtas gilesnis, fundamentalesnis Panevėžio krašto istorinis kultūrinis
paveldas, kad planuojamoji teritorija priklauso Vakarinei Aukštaitijai su savita
kalbos tarme, žmonių charakteriu, papročiais, kultūros ir istorinėmis įstaigomis
ir pan. Be šių akcentų neįmanoma teritorinė turizmo plėtra, kuri numatoma plane.
b. Pateiktame plane mažai skirta dėmesio
kultūros įstaigoms, bent jau jų bendrai struktūrinei charakteristikai: kiek
čia ir kokių yra muziejų, galerijų, teatrų, ansamblių ir t.t. Be esamos padėties
įvertinimo ir analizės neįmanoma daryti projekcijos ateičiai, numatyti tokių
įstaigų struktūrą, prognostinę situaciją. Socialinės politikos požiūriu, šios
įstaigos taip pat yra darbo vietų davėjos, telkia atitinkamas pajamas vietiniam
biudžetui, nekalbant jau apie jų kaip katalizatoriaus vaidmenį visai krašto
ekonomikai. ES valstybėse yra labai daug pavyzdžių apie ypatingą tokių įstaigų
vaidmenį krašto ūkyje. Pvz., Suomijos Šiaurės Karelijoje nuošalios ūkininkės
Evos Riūnenen sodybos, kol užsiiminėjo pienininkyste, metinis pelnas buvo tik
25 tūkst. JAV dolerių per metus. Šią sodybą pevertus menine - etnografine, pelnas
padidėjo dešimt kartų, siekia 250 tūkst. dol. Sodyba tapo ekonominiu požiūriu
labai svarbi visai vietinei komunai (valsčiui). Tas pat yra ir su krašto stambiais
etnocentrais, jų veiklą gerai organizavus, jie teikia nemažas pajamas, kuria
naujas darbo vietas.
Dėl
to tokie kaip Panevėžio apskrities planas, kitų Lietuvos teritorijų regioniniai
planai turi remtis Europos Sąjungos regioninės politikos rekomendacijomis ir
gera jos valstybių praktika šioje srityje. Planavimo pirminė pozicija, metodologinis
pagrindas turėtų remtis Europos regionų asamblėjos deklaracijos 13 straipsniu,
jo septintu punktu, kur nurodyta: svarbiausias tikslas ir toliau pasilieka
vystyti tikrąjį regionų identiškumą. Be tokios principinės pozicijos gero
regioninės plėtros plano sudaryti nepavyks, tačiau jis reikalauja išsamaus planuojamos
teritorijos pažinimo, jos istorinės raidos suvokimo, kultūrinės retrospekcijos.
2. Lietuvos regionų
pavadinimų ir orientacinių ribų nustatymas
Siekiant
palengvinti naujai LR Vyriausybei, greičiau baigti susidariusią painiavą su
esamu šalies padalinimu į apskritis, kurios vis dažniau pradedamos vadinti regionais,
nors su ES savivaldos regionais dar mažai ką turi bendro, sudaryti du projektiniai
Lietuvos suskirstymo į savivaldos regionus variantai. Vienas jų sudarytas remiantis
galimybe šalį suskirstyti į keturis pagrindinius regionus (Dainava, Aukštaitija,
Suvalkija ir Žemaitija), o kitas - į penkis: Aukštaitiją dalinant į dvi savarankiškas
teritorines dalis: Vakarinę ir Rytinę Aukštaitiją. Pirmasis projektas atspausdintas
Lietuvos - Suomijos draugijos leidinyje Suomija (2000 m. gruodžio mėn. Nr.
2(25), kitas pateiktas Lietuvos Savivaldybių asociacijos leidiniui Savivaldybių
žinios. Šie projektai padės greičiau šioje srityje apsispręsti, rasti geresnį
sprendimą.
Dr. Vygandas Čaplikas
2000-12-27
|