Etninės kultūros teisės pagrindai 

Pasaulyje vargu ar rasime gryną unitarinę valstybę, kurios piliečiai būtų vienos tautos atstovai. Lietuva nuo Gedimino laikų yra daugiatautė ir tautų santaros idėja šioje žemėje yra išbandyta per kelis šimtus metų. Puikus tolerantiškos etninės politikos pavyzdys yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurioje lietuviai nebuvo vyraujanti tautinė grupė. Geriausiai ji pasiteisino legendiniame Žalgirio mūšyje, kuriame jungtinės lietuvių, lenkų, rusų ir totorių pajėgos sutriuškino stipriausią to laikmečio karinę kryžiuočių galybę. Pagaliau mūsų sostinė Vilnius - taip pat senas daugiatautis miestas, kuriame nuo seno taikiai sugyvena įvairių tautų, įvairių religijų ir tikėjimų žmonės. Tai ir šiandieną mena visai greta kinesės ar sinagogos stovinčios bažnyčios ir cerkvės, Atkreipkime dėmesį, tokios tolerancijos pavyzdžių reta netgi vakarietiškose viduramžių valstybėse. Ieškodami šios tolerancijos priežasčių, prisiminkime, jog lietuvių tauta ir nacija viduramžiais formavosi iš skirtingų gentinių junginių, kuriuos jungė panaši kalba, kultūra ir tikėjimas. \ valstybės branduolį, kurį sudarė lietuviai, velku įsiliejo nukariautų jotvingių, prūsų, kuršių, žiemgalių, sėlių genčių likučiai, apsprendę tą didelę genetinių savybių įvairovę, kuri pastebima šiandieninėje Lietuvoje. Ir šiandieną tų senų kultūrų pėdsakai yra gyvi lietuvių etnografinių regionų tarmėse, tradiciniuose drabužiuose, architektūroje, muzikoje ir tautosakoje.

Kiek man teko pažinti lietuvių tradicinę kultūrą, niekur nesu radęs jokio gilesnio priešiškumo kitataučiams, retkarčiais gal tik nepiktai pasišaipoma ir tik tiek. Nėra akivaizdaus priešiškumo kitoms tautoms, net ir tada, kai teko gintis ar kariauti. Gal būt todėl Lietuvoje iš esmės nėra tautinių konfliktų. Būdamas Tarptautinės liaudies meno organizacijos - IOV Lietuvos atstovu ir prezidiumo nariu, dalyvavau ne viename tarptautiniame forume ir drįstu teigti, kad pasaulio bendruomenė labai geranoriškai vertina Rytų Europos tautines bendrijas ir kultūras, visokeriopai skatindama jų savimonės plėtrą, siekdama, kad pereinamuoju didelių politinių, socialinių ir ekonominių permainų laikotarpiu būtų išsaugota ta tradicinės kultūros formų įvairovė, kuri susiklostė per šimtmečius ir išliko iki mūsų dienų. UNESCO ir Jungtinės Tautos visuotinai pripažįsta visų kultūrų lygiavertiškumą ir laikosi tos nuostatos, kad net ir mažiausios kultūros išnykimas yra didelė visos žmonijos netektis, nes ji prarado vieną unikalių raiškos galimybių.

Istorikai matyt dar turės nemaža pasidarbuoti, kad būtų teisingai ir visapusiškai įvertintas tas indėlis, kurį įvairios tautos įnešė į Lietuvos kultūros aruodą. Aišku ir tai, jog kiekviena tautinė bendrija pati turi puoselėti savo kultūrą, stiprinti savo tautinį identitetą ir aktyviau dalyvauti šalies kultūriniame gyvenime. Mums visiems yra kas daryti, kad visų Lietuvoje gyvenančių tautų kultūra būtų ištirta, žinoma ir kitų pripažinta. Dargi kartais patys nežinome savos etninės kultūros šaknų, nemokame pristatyti savos kultūros. Lietuvą pasaulyje atstovauja daugelio etninių kultūrų Lietuvos piliečiai Tačiau kaip žmogus gali pristatyti ar atstovauti savo kultūrą, jeigu jis jos nežino? O juk Lietuvos tautų etninės kultūros yra tokios spalvingos ir turtingos. Lietuvių (prisiminkime kad ir aukštaičių sutartines, dzūkų vienbalses melodijas, žemaičių tęstines dainas). Lietuvos karaimų, rusų sentikių, totorių, lenkų, žydų, baltarusių ir kitų tautų kultūros yra unikalios. Tai puiki dirva, kurioje netruks suvešėti pilietiškumo medis, tik mokėkime juo pasirūpinti.

Popiežius Jonas Paulius II susitikime su lenkų bendruomene išsakė mintį, kad pirmiausia būtina būti geru, ištikimu savo šalies piliečiu. Kiekvienas, turintis Lietuvos pilietybę, formaliai yra Lietuvos pilietis. Tačiau realiai jis juo tampa tada, kai pasiekia tam tikrą sąmoningumo brandos pakopą. Nereikėtų nacionalinės savimonės priešpastatyti pilietiškumui, nes pastarasis tegali būti ugdomas per etniškumo formas, antraip tik tampa skambia fraze arba atveda prie tokių dirbtinių darinių, kaip garsioji "tarybinė liaudis" be tautos ir tėvynės, ką daugelis iš mūsų skaudžiai patyrėme. Ir šiandieną dar daugelyje postsovietinių šalių tebegydomos ekonomikos, ekologijos, moralės ir kultūros žaizdos, kurias padarė minėtas klajoklinis mentalitetas. Dėl jo matyt labiausiai taip nenoriai veriasi Europos šalių sienos ekssovietinės erdvės gyventojams.