Nagrinėdami dešimties metų patirtį Lietuvoje sudarant sąlygas dailiesiems
amatams ir jų dalyviams, pastebime, kad kinta socialinė, teisinė,
ekonominė bei kultūrinė aplinka. Miesto žmogus aktyviai prisitaiko prie
naujų sąlygų, o rajonuose, kaimuose, vienkiemiuose yra kitaip.
Besikuriančios rinkos sistema ir dėsniai prigyja ne iš karto. Ūkyje
gyvenančio žmogaus būties reglamentavimas yra lėtas ir nelengvas procesas.
Šiuo metu esame esminio pokyčio kryžkelėje - atsivers vieningos Europos
erdvė ir rinka. Lietuvos ir kitų panašių valstybių stojimo
į ES derybų
metu išryškėję sunkumai žemės ūkio klausimais, netiesiogiai, bet liečia ir
amatus. Amžių bėgyje dailieji amatai, verslai gyvavo šalia, kartu su žemės
ūkio tvarkymu. Likęs nuo žemės ūkio darbų laikas buvo aukojamas verslui,
amatui. Iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai ilgą laiką buvo vienintelis
kvalifikacijos kėlimo būdas, o nuo jo priklausė ir kokybė. Amato
pasirinkimą dažnai sąlygoja vietoje esamos žaliavos, komunikacijų lygis.
Dabartiniame etape norint valstybiniu mastu skatinti
dailiųjų amatu verslininkystę daugeliu atveju reikia atkurti konkrečiai
vietovei ar etnoregionui būdingus tradicinius amatus. Žemės ūkio veikla
praranda ankstesnį mastą, todėl euroglobalizacijos procese ši tendencija
tik didės. Turi būti sukurta amatu produkcijos protegavimo sistema
(marketingas), apimantis ne tik Lietuvą, bet ir nukreiptas į ES valstybes,
susietas su turizmu.
Ikikarinėje Lietuvoje yra buvę ne vienas mėginimas valstybiniu mastu
įtakoti dailiųjų tradicinių amatų būvį. Per dešimtmečius iki
1940 mėtų
buvo pasiekti labai ženklūs rezultatai. Reikšminga buvo aiški valstybės
pozicija, sutelktos intelektualinės ir organizacinės pajėgos. Pokario
laikotarpiu dalį šių funkcijų perėmė Lietuvos tautodailininkų sąjunga.
Šalia ūkinių, organizacinių svertų nepamirštama ir kokybė. Tai ypač
svarbus šiuolaikinis aspektas. Rinka kartais verčia amatininką nutolti nuo
estetinių, autochtoninių, etnokultūrinių tradicijų. Šį rezultatą galime
konstatuoti remdamiesi pastarojo dešimtmečio stebėjimais.
Vartotojiškas-vertelgiškas, beskonis-kičinis požiūris gali išplisti
nerodant aktyvumo valstybei, nesudarant sąlygų pasireikšti specialistams
žinovams, šioje srityje veikiančiom, kultūrinėms švietimo organizacijoms.
Tradicinių dailiųjų amatų išsaugojimo etnokultūriniuose regionuose metodai
paruošiamajame etape būtu šie:
-
Informacijos apie žmones ir veiklos sąlygas rinkimas,
kaupimas.
-
Duomenų apie objekto sudedamąsias dalis sisteminimas.
-
Dalinių rezultatų apibūdinimas, jų analizė.
-
Išvados - amatų būklės įvertinimas.
Norint, kad programa neatitrūktų nuo gyvenimiškos realybės, reikia tęsti
verslininkystės, amatų būklės stebėjimą, t.y. vykdyti monitoringą.
Tradicinių dailiųjų amatų išsaugojimas - tai informacijos populiarinimas ir skleidimas, aktualizuojančių renginių
organizavimas. Tai turėtų apimti praktinę ir teorinę veiklos dalį.
Meistrams privalu organizuoti kūrybinius, teorinius seminarus,
simpoziumus. Tokia veikla yra tarsi kvalifikacijos kėlimo forma. Būdami
kartu, bendraudami kūrėjai dalinasi technologinėmis žiniomis, patyrimu,
amato gudrybėmis. Būtina pabrėžti dvejopą veikimo kryptį:
-
Tik konkretaus regiono atstovų renginiai.
-
Tarptautiniai ar tarpregioniniai seminarai.
Pirmųjų tikslas yra gilinti etnoregionui būdingų tradicijų bruožus.
Antrųjų - sąmoningai pabrėžti kiekvieno regiono atstovų ypatumus,
išskirtinumą. Abiem atvejais meistrui lengviau suvokti save, vertinti savo
pasiekimus ir numatyti veiklos gaires, nenuklystant į nereikalingus
eksperimentus ar kitokio pobūdžio klystkelius, reikalaujančius
materialinių ir laiko sąnaudų.
Visuomenės švietimas vykdomas organizuojant įvairiausio lygio amatų
dienas, šventes regionuose, kaimuose ar miestuose. Šioje sferoje yra
tradicijos, kurias suvokia visuomenė. Reikia naudotis sukauptu patyrimu ir
kompetentingai jas tęsti. Dažnas naujokas amatu susižavi demonstruojant jį
per tradicines šventes. Tobulėjimo kelyje lemtingas yra ir mokslo-švietimo
sistemos nuoseklumas. Jaunimui taip pat kaip ir suaugusiems turi būti
prieinamas žinių siekimas. Švietimo programose turi būti suderinti
kertiniai tradicijų elementai su kūrybinėmis inovacijomis. Aktualaus
šiuolaikiškumo atsiradimas turi būti autentiškas, tikroviškas, natūralus,
nenutolęs nuo turinio ar formalus.
Gyvenimas parodė, kad einant šiuo laisvo pasirinkimo keliu tradiciniuose
dailiuosiuose amatuose įprastos formos įgauna naują kokybę ir naują
paskirtį.
Programos tikslas turėtų būti -
išsaugojimas:
-
amatų įvairovės,
-
regioninės amatų priklausomybės,
-
gyvybingų ir visuomenės poreikius atitinkančių apimčių,
-
tautinio identiteto reikšmingumo,
-
archaiškumo ir autentiškumo.
Lietuvių etninės kultūros plėtros programos tikslai išsaugant tradicinius
dailiuosius amatus:
-
Sąlygų amatams egzistuoti sudarymas;
-
Priemonių bei vykdytojų parinkimas.
Tikslai gali būti pasiekiami esant šioms aplinkybėms:
-
nustačius veiklos principus,
-
apibrėžus apimtis,
-
numačius veiksmus,
-
apskaičiavus lėšų poreikį,
-
esant aukštam kompetencijos ir kvalifikacijos lygiui,
-
sudarant juridines sąlygas egzistuoti ir vystytis amatams,
-
suteikus finansinę paramą tradicinių amatų populiarinimui visuomenėje,
-
sutelkus visapusišką paramą.
Šiandieninę tradicinių dailiųjų amatų būklę sąlygoja organizuojamų
renginių vyksmo intensyvumas, geografinis pasiskirstymas. Renginiu ir
juose dalyvaujančiu amatininku pasiskirstymas regionuose yra netolygus.
Reikėtų atlikti tyrimus ir išaiškinti priežastis, kodėl etnoregionų
savimonė pasireiškia nevienodai. Priežastingumą pagrįsti vien tik
socialinėmis, ekonominėmis bei kultūrinėmis sąlygomis yra per maža. Reikia
ištirti tęstiniu tradicijų gyvybingumą, jų nykimo priežastis. Regionuose
sukurta daug nauju dariniu (pvz., nacionaliniu parkų, akademijų), kuriu
iniciatyva puoselėjant etnokultūrą, taip pat ir amatus, yra reikšminga.
Daugelio vyksmu rezultatus galima bus vertinti po tam tikro laikotarpio,
ar jie bus priimti visuomenės, ar jie bus gyvybingi.
Tarybos ekspertas Jonas Rudzinskas
2002-10-31
|