Tai vasaros saulės grąžos šventė, labai populiari Baltijos regiono tautose.
Dvi nedarbo dienas - birželio 23-24 d. - turi latviai, estai, suomiai. Ir tai nėra religinė šventė (nėra protestantų kalendoriuje). Švedai šventinę dieną priduria prie artimiausio savaitgalio (penktadienį).
Istoriškai ši šventė buvo žinoma ir populiari lietuvių bei baltarusių tradicijose.
Lietuviai ją vadino įvairiais vardais - tai buvo Joninės, Kupolinės, Rasos šventė ir kt.
Manoma, jog seniausias šventės vardas buvo Rasos šventė. Šį vardą mini M.Valančius, S.Daukantas ir kt. Etnografė A.Vyšniauskaitė rašė: Ši šventė iš senovės dar Rasos švente vadinama. Gal tai ir yra pats senasis jos vardas. (Mūsų metai ir šventės, 1993 ). Šis vardas įgavo ypatingos reikšmės tautinio pasipriešinimo sovietams metais. Kai nuo 1967 m. Rasa imta švęsti Karnavėje, o paskui ir kitose vietose, šventė tapo tiesiog jaunimo pasipriešinimo simboliu. Rasos šventę ėmė drausti, o dalyvius persekioti.
Po nepriklausomybės atkūrimo Rasos šventė tapo populiariausia kalendorinė šventė Iki šiol ši svarbiausioji vasaros šventė nėra įteisinta, nors ir gerai žmonių žinoma bei švenčiama.
Įteisinant šią šventę, reikėtų išsaugoti svarbiausius trumpiausios nakties bruožus - etnografinius ir istorinius. Siūlome pritaikyti švedišką modelį, padarant nedarbo diena artimiausio saulės grąžai savaitgalio penktadienį.
Jonas Trinkūnas
