Ne tik publicistikoje, grožinėje literatūroje,
bet ir mokslinėse studijose ne kartą bandyta aiškintis Lietuvos susiskirstymą
pagal etnokultūrinius regionus. Tačiau dažnesnį nuomonių sutapimą galime pastebėti
tik regionų skaičiaus ir jų pavadinimų klausimu, bet tarp daugybės
nuomonių sunku rasti bent keletą vieningų nuomonių dėl regionų ribų. Tuo
labiau, kad ribų nustatymą komplikuoja ne tik taikomi skirtingi subkultūriškumo
kriterijai, bet ir tai, kad labai įvairuoja požiūriai dėl ribų konstatavimo
laike: vieni ima įvairių istorinių laikotarpių ribas, kiti - dabarties.
Pranešimo autorius laikosi nuomonės, kad Taryboje,
nors ir čia gali būti pačių įvairiausių nuomonių, įmanoma per du ar tris posėdžius galutinai
susitarti dėl regionų skaičiaus ir pavadinimų. Tačiau jokiu būdu neįmanoma
per tokį trumpą laiką susitarti dėl regionų ribų.
Valdininkai, kuriems kas nors iš mūsų pažadėjo greitai,
ilgai negaištant duoti Tarybos, kaip etnokultūros eksperto, atsakymus ne tik dėl
regionų skaičiaus, pavadinimų, bet ir dėl jų ribų, iš mūsų to greitai sulaukti negali dėl objektyvių priežasčių. Taip pat bus blogai, jeigu jie, greitai negavę mūsų atsakymo,
skubės savavališkai ką nors daryti. Tuo atveju jiems gali atrodyti, kad regionų
ribos mums patiems yra nesuvokiamos arba kad Tarybos nariai patys dėl to nesusitaria.
Tačiau ribų nėra todėl, kad jų išvesti beveik neįmanoma. Jos yra
plaukiojančios", atsiduriančios vis kitoje vietoje, kai ribų išvedimo kriterijumi
imami skirtingi subetninės ar etnografinės priklausomybės požymiai.
Etnografinės priklausomybės nustatymo kriterijų
yra keletas: tarmė, materialinė kultūra, dvasinė kultūra, regiono žmonių savimonė.
Jų gali būti ir daugiau, kaip antai, genofondo žemėlapis. Tarmė ir regioninė
savimonė yra bene patys ryškiausi subetninės priklausomybės požymiai, be to,
šie pastarieji tarpusavyje yra labiausiai suponuoti: apsisprendimą Kas aš?" labiausiai
lemia tarmė. Etnokultūrinės ribos laiko tėkmėje kinta, ir ypač sparčiai
keičiasi, pasislenka būtent tarmės ir savimonės arealo ribos. Lietuvoje tarp
visų etnografinių grupių labiausiai dėl kalbinės asimiliacijos sparčiai keičiasi
žemaičių tarmės ribos.
Ribos gali būti išvestos tik kartografuojant. Šiuo metu yra
trys žymesni etnokultūrinių regionų kartografavimo bandymai:
1. Kalbininkų
atliktas skirstymas pagal tarmes. Jį galime rasti Z. Zinkevičiaus Lietuvių kalbos istorijoje,
A. Salio veikaluose arba neseniai išleistoje Lietuvių kalbos enciklopedijoje.
2. Lietuvių,
latvių, estų ir Maskvos M.Miklucho-Maklajaus instituto etnologų bendrai atliktas Lietuvos
etnokultūrinių regionų kartografavimas pagal materialinės kultūros požymį. Žemėlapį
galima rasti 1985 m. išleistame leidinyje Istoriko-etnografičeskij atlas
Pribaltiki, T. l Zemliadelije.
3. Po
Lietuvos valstybės atkūrimo buvo, atrodo, keletas mėginimų regionus kartografuoti etnokultūriniu
principu, iš kurių realizuotas yra bene tik vienas. Tai - mokykliniame Lietuvos geografiniame atlase įdėtas neva etnografinių regionų žemėlapis. Jų ten išskiriami
devyni.
1999 m. pavasarį į mane kreipėsi Vilniaus universiteto kartografijos
centro vadovas P.Gaučas, prašydamas, kad mes, t.y. Lietuvos istorijos instituto
etnologai, pateiktume jam etnografinių regionų ribas, nes jie norį
leisti mokykloms etnografinių regionų žemėlapį. Mes jį informavome apie klausimo keblumą
ir galėjome
rekomenduoti tik minėtojo 1985 m. atlaso žemėlapį. Kaip buvo realizuotas šis P. Gaučo sumanymas,
pranešimo autoriui nėra žinoma. Nežinau ir to, kas minėtą mokyklinį žemėlapį sudarė.
Kadangi trečiasis atvejis iš esmės nėra etnokultūrinių regionų kartografavimas,
manau, kad turiu apsiriboti tik pirmųjų dviejų komentavimu.
Istoriniame-etnografiniame atlase išskiriami 4, o ne 5 regionai,
ribos išvestos apytikriai, kadangi regionų ribų sandūroje yra plačios mišriosios
zonos: tarkime, paribyje žemaitiškieji materialinės kultūros reiškiniai
įsismelkę į aukštaitiškąjį arealą, o aukštaitiškieji - į žemaitiškąjį. Taigi, norint
remtis šiuo principu sutapatinant etnokultūrinį regioną su administraciniu regionu,
būtų keblu, nes nėra aiškios skiriamosios linijos.
Savo ruožtu regionavimas pagal tarmes gerai
tiktų atriboti Žemaitiją nuo Aukštaitijos, tačiau būtų labai keblus norint atriboti Suvalkiją
nuo Aukštaitijos ir dar keblesnis atribojant Aukštaitiją nuo Dzūkijos, nes dzūkai
ir suvalkiečiai taip pat yra ne kas kita kaip aukštaičiai, todėl kalbininkų žemėlapiuose
suvalkiečių ir dzūkų šnektos nėra to paties lygmens kaip žemaičių
ir aukštaičių tarmės. Kalbininkų žemėlapiuose išskiriamos tarmės: žemaičių, vakarų
aukštaičių, rytų aukštaičių, pietų aukštaičių. Jeigu sąlyginai suvalkiečių
ir dzūkų šnektas arba potarmes prilyginsime aukštaičių ir žemaičių
tarmėms, t.y., jei joms suteiksime tokį pat rangą ir pagal tai regionuosime,
vis tiek išlieka didelė kolizija atribojant aukštaičius nuo dzūkų, nes dzūkuojančių randame
iki Turmanto. Tačiau kaip žinome, į šiaurę nuo Vilniaus etninio paribio patys
gyventojai, nors kalba dzūkiškai, tačiau dzūkais savęs nelaiko, jie turi aiškią aukštaitišką
savimonę. Ignalinos rajono gyventojai niekada nesutiktų būti Dzūkijos regiono
gyventojais.
Taip pat nepamirština ir tai, kad materialinės kultūros
ir tarmių arealai taip pat nesutampa su dvasinės kultūros reiškinių bei regioninės
savimonės arealais. Beje, pagal pastaruosius du požymius jokie kartografavimo
darbai neatlikti.
Taigi, kaip matome, susiduriame su padėtimi, kai vieną ir
tą patį atribojimo kriterijų pritaikyti visai Lietuvai yra neįmanoma: vienas kuris nors kriterijus
tinka atriboti X grupę nuo vienų, tačiau netinka atriboti nuo kitų. Imant kitą
ktiterijų yra panašiai. Jeigu laikysimės principo regionuoti pagal dabartinius
administracinius rajonus, t.y. nekeičiant jų ribų, tai vėl nebus išlaikytas etnokultūrinio
vientisumo principas, nes, pavyzdžiui, Šiaulių ir Raseinių rajonai susideda iš žemaičių
ir aukštaičių, Jurbarko rajonas - iš žemaičių ir suvalkiečių, Kauno rajonas
- iš suvalkiečių
ir aukštaičių, o dzūkų ir aukštaičių riba iš viso miglota.
Iš to galime daryti išvadą, kad teks vienu metu taikyti keletą
kriterijų, pagrindu imant vieną kurį nors iš jų, galbūt tarmę su potarmėmis, ir gal
tai padėtų atribojant aukštaičius nuo dzūkų. Bet čia reikia autoritetingų kalbininkų
pagalbos ir ilgų bendrų
diskusijų.
Kitas svarbus klausimas yra laiko kriterijus:
kokio laikmečio regionų ribas mes norime turėti baltų genčių susiformavimo, LDK laikotarpio,
nacijos tapsmo laikotarpio ar dabartines. Žemaičiai jau daug prisifantazavo
ir nori Žemaitijos iki Nevėžio. Mes šiuo klausimu jau diskutavome Lietuvos
istorijos instituto Etnologijos skyriuje ir priėjome prie vieningos nuomonės,
kad nėra kitos išeities, kaip laikytis dabartinių ribų.
Atskiras klausimas iškyla dėl Mažosios Lietuvos.
Tuo klausimu mes institute taip pat tarėmės, bet nesame vieningos nuomonės. Profesoriai
A. Tyla ir V. Milius laikosi nuomonės, kad tokio regiono nereikia
išskirti, nes nebeliko tos kultūros subjektų, nešiotojų, t.y. neliko lietuvininkų.
Iš tiesų jų neliko, jie patyrė sovietinį holokaustą, liko gal keletas šimtų,
bet ir tie yra išsisklaidę. Jie teisūs ir tuo požiūriu, kad tai prieštarautų
bendram principui laikytis dabartinės padėties. Tačiau aš asmeniškai manau, kad
galima diskutuoti dėl M.Lietuvos subregiono. Gal padaryti išimtį? O reikėtų dėl
šių priežasčių:
-
būtų pagerbtas išnykusio
mūsų subetnoso atminimas;
-
išlikęs kai kuris lietuvininkų
kultūros paveldas;
-
lieka pretekstas vystyti
lietuvių kultūrinę veiklą anapus Nemuno.
Galbūt tai galėtų būti ir ne admininstracinis,
o tik kaip memorialinis regionas, didelis istorinis-kultūrinis parkas, tuo labiau,
kad ir patys lietuvininkai pagal tarmę yra tik vakariniai žemaičiai.
Jeigu iš mūsų reikalauja greito atsakymo, gal
reikėtų pasiūlyti laikinai vadovautis 1985 m. atlasu, gal kalbininkų sudarytu žemėlapiu,
bet jame nėra Dzūkijos ir Suvalkijos.
Vis dėlto etnokultūrinis m akro regionas neturėtų būti po
savivaldybės einančioji pakopa. Makroregione turėtų išlikti apskritys arba vadinamieji mezoregionai
(trijų pakopų savivalda?). Principas penkios apskritys = penki regionai yra labai ydingas
dabartinės Lietuvos sąlygomis, nes toks suskirstymas smogtų skaudų smūgį
dar nebaigtiems mušti kaimo žmonėms. Jeigu regiono centre sėdi viršininkas, jo
pavaduotojai, vadinasi, kai kuriuos klausimus vis tiek sprendžia, vizuoja,
pasirašinėja, nes ir projekte numatyta, kad ne visos funkcijos bus perduotos savivaldybėms. Kaip
žmonės pasieks už 150-200 km atsidūrusį regiono centrą? Ar pajėgs nuvažiuoti ir
grįžti atgal per vieną parą, kai tuo tarpu jų laukia laukuose palikti gyvuliai, kai
beveik nustojo kursuoti priemiestiniai autobusai ir traukiniai? Toks principas
gali būti geras po 20-30 metų, kai kaime liks 6-8 % gyventojų, liks tik stiprūs, visi bus
ratuoti".
Pagaliau esant tokiai nestabiliai politinei situacijai,
kaip naujas teritorinis suskirstymas gali atsiliepti Pietryčių Lietuvai? Ar
neišriedės teritorinė-politinė autonomija? Šimtus kartų reikia diskutuoti dėl savivaldybėms
perduodamų funkcijų.
Apskritai su administracine-teritorine reforma reikia labai neskubėti,
geriau ilgiau
diskutuoti, kad galėtume kuo daugiau išryškinti tokioje reformoje slypinčių pavojų, galimų netikėtumų.
Diskutuoti čia, Taryboje, po to kviestis kitus: geografus, ekonomistus, kalbininkus,
vėl diskutuoti. Po to, priėjus vieningesnės nuomonės, diskutuoti su valdininkais.
P. Kalnius
2000 m. spalis