Etnomuzikologijos klausimai 

Suvalkiečių tradicinio smuikavimo ypatybės, Gaila Kirdienė

Suvalkijoje (Marijampolės, Vilkaviškio, Prienų rajonuose, Kauno rajono dalyje) tyrinėtojams pavyko rasti ir apklausti daugiau kaip pusšimtį liaudies smuikininkų. Daugelio šių smuikininkų muzika, įrašyta į garso ar vaizdo laikmenas, saugoma valstybiniuose folkloro archyvuose. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomi 37 kūrinių fonografo įrašai. 1936–1937 m. šiuos kūrinius pasmuikavo XIX a. 7-ame dešimtmetyje gimę suvalkiečių smuikininkai Jurgis Gudynas (gyvenęs Marijampolės aps., Javaravo (Igliškėlių?) vls.), Juozas Radzevičius (gyvenęs Marijampolės aps., Šilavoto vls., dab. Prienų r.) ir Jurgis Byla (gyvenęs Vilkaviškio aps., Paežerių vls.). Kituose Lietuvos archyvuose turima puikių XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ar pirmojoje pusėje gimusių smuikininkų (Pijaus Vaškevičiaus, Kazimiero Augustaičio, Juozo Jančo, Jono Ragažinsko, Martyno Laumikonio ir kt.) atliktos muzikos įrašų. Gal kiek mažiau smuikininkų rasta ir jų muzikos įrašyta Šakių rajone.

Dar gana nedidelė dalis suvalkiečių smuiko muzikos kūrinių yra transkribuota bei paskelbta. Taip pat dar nėra išsamiai ištirtos ne tik Suvalkijos, bet ir kitų Lietuvos etnografinių rajonų smuikavimo regioninės ypatybės. Todėl, atlikus pradinius tyrinėjimus, pabandysime atskleisti tik kai kurias suvalkiečių smuikavimo stiliaus ypatybes, atsižvelgdami į šiuos svarbius požymius: 1) garso išgavimo būdą, 2) muzikos vertikalę ar horizontalę; 3) melodinę puošybą; 4) kadencijas; 5) štrichus (artikuliaciją); 6) bendruosius formos, ritmikos ir dermių bruožus.

Suvalkiečių tradicinis smuikavimas, kaip puikiai demonstruoja jau XX a. pirmosios pusės garso įrašai, pasižymi išskirtiniu profesionalumu, gražiu, skambiu smuiko tembru (nors senieji smuikininkai, atrodo, visiškai negriežė su vibracija). Liaudies smuikininkai – tikri virtuozai, tiksliai intonuojantys aukštame diapazone (iki d³) atliekamas gaidas bei dažnai pasitaikančias oktavas (taip pat ir paralelines). Iš kitų dvigubų gaidų mėgiamos sekstos ir tercijos, bet jos beveik negriežiamos viena po kitos (sudarant paralelines dvigarsių sekas). Mėgstamas ir laisvų stygų, ypač A ir D, kartais ir E, pritarimas (burdonas). Retai kada pasigirsta vienu pirštu išgaunamos kvintos.

Muzikai būdingas veržlumas, vingrumas. Tokį įspūdį sukelia greitoki kūrinių (polkų ir dažnai į mazurką panašių valsų) tempai bei visiems kūriniams (taip pat ir maršams) būdinga smulki ritmika (ilgos šešioliktinių sekos, pasitaikančios trisdešimtantrinės). Smulkios ritminės vertės gaidos (aštuntinė su tašku ir šešioliktinė arba keturios šešioliktinės ir ketvirtinė) būdingos ir kadencijoms, kurias galima vadinti muzikanto vizitine kortele – tokios jos svarbios stiliui apibūdinti ir atpažinti. Suvalkijos pietuose ir Suvalkų regione (Punsko–Seinų krašte, Lenkija) smuiko muzika ypač pasižymi taškuotais ritmais. Melodika gana gausiai puošiama. XX a. gimę Marijampolės rajone smuikininkai dažnai grieždavo ir 3–4 gaidų foršlagus. XIX a. gimusių smuikininkų muzikoje pavyko pastebėti tik 1–2 gaidų foršlagus.

Būdingi gana lengvi štrichai, neretai šokinėjantys arba panašūs į lengvą detašė ar sotjė. Dažnai pasitaiko ir legato, neretai jungiantis takto dalis arba skirtingus taktus, sudarant sinkopes. Kai kurie smuikininkai, jungdami po dvi tris gaidas, griežia legato iki 7 kartų iš eilės (nepertraukdami jo kitokiais štrichais).

Daugelis suvalkiečių smuikininkų (taip pat ir gimusių XIX a.) savo repertuare turi kūrinį (polką arba ir valsą) "su paskambinimais" – tai yra, su kairės rankos pizzicato. Beje, šių polkų dermės dažnai išskirtinės: jose, kaip ir kituose kūriniuose pasitaiko žemas septintas laipsnis. Suvalkijos, kaip ir kitų regionų smuiko muzikoje, neretai suskamba ir paaukštintas ketvirtas dermės laipsnis. Chromatizmai reti. Dažniausiai smuikuojama G, D, neretai ir C tonacijose; dermės mažorinio pobūdžio.

Daugelis smuiko muzikos kūrinių yra taisyklingos uždaros formos (dažnai dviejų dalių), kurią sudaro ilgi periodiškai kartojami dariniai. Vis tiktai pasitaiko ir laisvos, atviros formos (nors taip pat sudarytos iš ilgų 8–10 taktų darinių) kūrinių – tokie yra vestuviniai maršai, kuriuos pagriežė XIX a. gimę  smuikininkai.

Kai kurie suvalkiečiai smuikininkai per stygas ar smuiko korpusą net pabarškindavo stryku, kadangi, anot jų, "šitaip gražiau būdavo". Archyvuose turima ir su tokiu efektu atliekamos smuiko muzikos.

Kai kuriuos smuiko muzikos stiliaus savitumus (pavyzdžiui, burdoninę techniką, gulintį detache štrichą) lėmė griežimas smuiku solo. Pasak Julijono Babkausko (gyvenusio Punsko vls.), kurio tėvui tekdavo daugiausia vienam smuikuoti, "vienas jau tur iš peties traukt. Tai ne dvieje, kai katras ir susilaiko. Vienas jau turi rėžt." Kad vestuvėse smuikuodavo vienas, pritariant būgneliui, pasakojo ir Juozas Jančas.

Plati melodikos apimtis, mėgiamas aukštas diapazonas liudytų, kad bent jau XX a. pradžioje (apie ankstesnį laikotarpį duomenų beveik neturima, nes XX a. pirmoje pusėje neužrašyta beveik jokių pastabų apie smuikavimo aplinkybes) smuikininkai grieždavo ne tik solo (pritariant būgneliui), bet ir ansambliuose. Dažnai juose grieždavo dviem, trim smuikais, neretai ir su vokiško tipo armonika ar bandonija (ar keliomis). Bent jau Vilkaviškio apskrityje buvo paplitę didesni styginių orkestrai su gitaromis ir mandolinomis. Juose muzikuodavo visais turimais styginiais instrumentais: vesdavo pirmas smuikas, antrindavo – antras smuikas, gal ir mandolina, altuodavo, bosydavo – trečias smuikas, cimbolai, gnaibomieji styginiai. Trečia smuika kartais būdavo didesnė, "dėlta derindava kaip altą" (Lazdijų, Marijampolės r.). Pridėdavo ir būgną ar būgnelį, arba pritardavo triukšmo įrankiais. Broliai Simas, Jonas ir Motiejus Staniuliai, gyvenę XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje Kauno apskrityje, Zapyškio valsčiuje, dažnai muzikuodavo smuiko, kanklių ir boselio (pūslinės) ansamblyje. Šokių muzikai neretai vienas pritardavo skambindamas dalgiu, pakabintu ant rankos, kitas – daužydamas per skardinę keptuvę arba būbnydamas į katilo ar kubilo dugną.

Pasak Julijono Babkausko (Punsko vls.), "grot dviem [smuikininkams] geriau. O geriausia kap nor trimi. Te vienas kur suklysta, ar ką, tai šitie du palaiko ir taktą, ir viską, meliodiją. Ir pasidaro visai kitokis ritmas. Panašiai ir dainuot. Jau dvieje kap dainuoji, tai ne teip, o jau kap trys – jau kitaip. Vienas po kitam ir meliodija pasilaiko, ir taktas". Grieždavo, "kad panašu būt – žinodavom tvarką". Ansamblio pagrindas, pateikėjų tvirtinimu, – du smuikai.

Daug kuo panašus suvalkiečių, ypač Prienų, Marijampolės rajonų ir Suvalkų regiono bei dzūkiškojo Lazdijų rajono smuikavimo stilius.