|
Siūlomas administracinis
Lietuvos skirstymas regionais remiantis etnografinėmis sritimis yra pagrįstas istoriškai,
siejasi su istorinėmis Lietuvos regionų ribomis, tarmėmis, materialine
etnine kultūra bei subetnine savimone. Tačiau taip skirstydami susiduriame su regionų ribų problemomis, kadangi laiko tėkmėje
jos kito, o dabartinio administracinio padalinimo ribos nesutampa su
istoriniais-etnografiniais Lietuvos regionais.
Juo labiau, kad ir tikslių regionų ribų daugeliu atvejų nėra. Iki šiol neturime
visapusiško etnografinių Lietuvos regionų žemėlapio, apimančio istorijos,
kalbos ir etnografijos duomenis.
Todėl mišrios subetninės kultūros regionuose
neįmanoma vienareikšmiai nuspręsti, kaip eina Suvalkijos ir Dzūkijos riba
ties Nemunu, kur yra Dzūkijos ir Aukštaitijos,
Suvalkijos ir Aukštaitijos, Suvalkijos ir Žemaitijos, Žemaitijos ir Aukštaitijos ribos.
Lietuvių tradicinių juostų (juostų išvaizda, papročiai su
jomis, juostos tradiciniame
tautiniame kostiume) regioninių savitumų analizė gali daug pasitarnauti tikslinant Lietuvos etnografinių regionų
ribas.
Atsižvelgus į daugmaž nustatytas etnografinių
regionų ribas Pabaltijo istorinės etnografijos atlase ir patikslinus jų sienas,
remiantis tradicinių juostų duomenimis, bei suderinus išvadas su A. Vyšniauskaitės
pateikta regionų koncepcija, galima daryti tokias pastabas.
Alytaus ir Prienų rajonų panemunių gyventojų juostos pačios puošniausios, dažnai labai plačios, apima ir suvalkietiškus
ir dzūkiškus požymius. Kiek santūresnės Užnemunės dzūkų juostos. Suvalkietiškoms rinktinėms
juostoms būdingi puošnūs kutai,
kartais suimti į pundelius, arba su papildomai pritaisytomis medžiagų skiautelėmis.
Tokios juostos Lazdijų rajone nebūdingos. Be to, Lazdijų rajone rinktinės juostos dėvėtos ant prijuosčių, išmargintų
hurizontaliais katpėdėlių dryžiais, o šiauriau - suvalkiečių krašte būdingos prijuostės su stambesniais tulpių-lelijų
tipo raštais. Todėl galime daryti
išvadą, kad užnemunės Dzūkijos ir Suvalkijos riba sutampa su dabartine Lazdijų rajono šiaurine siena.
Sudėtingesnė padėtis Prienų rajone,
kadangi einant į rytus juostos siaurėja, o Stakliškių ir Aukštadvario apylinkėse jos grynai dzūkiškos ir su savitu
požymiu - spalvotu juostos dugnu. Juostų derinys su tautiniu kostiumu
taip pat verčia daryti išvadą, kad dešiniakrantis Prienų rajonas yra Dzūkija.
Šiarvakarinė dzūkiškų juostų riba, galima sakyti, ateina iki Neries. (Siaurų juostų dėvėjimą per rugiapjūtę
prisimena tik pietinėje Neries pusėje apie Zūbiškes, o ties Kernave persikelia į dešinyjį Neries krantą,
Kernavės apylinkes (žr. dzūkiškas juostas Kernavės istorijos muziejaus
ekspozicijoje). Vadinasi, šiuo požiūriu Dzūkija nusidriekia šiaurryčiau Kaišiadorių rajono ir įeina į Jonavos r. Iš Jonavos
ir Kėdainių rajonų duomenų apie
juostas neturime. Todėl prasminga šias žemes sieti su pietvakarių Aukštaitija, o ne su Suvalkija, kadangi
suvalkiečiams priešingai - rinktinės juostos labai būdingos.
Vilniaus
rajone žinomos akivaizdžiai dzūkiškos rinktinės juostos - smulkaus rašto, kontrastingo skambaus kolorito. Švenčionių
r. sutinkame būdingų dzūkų vestuvėms
(Šalčininkų, Varėnos r.) papročių su juostomis (jaunamartės juostų aukojimas ant pirmą kartą aplankomų objektų), kurie
tęsiasi net į Tverečiaus apylinkę. Remiantis rinktinės technikos juostų siaurumu ir drauge gyvuojančiomis
vytinėmis juostomis, galima daryti
išvadą apie visos Rytų Lietuvos (nuo Šalčininkų r. iki Ignalinos r.) artimumą.
Derinant duomenis apie juostas su tautinio kostiumo tyrimų
išvadomis, galima daryti išvadą, kad Švenčionių r. dalis, esanti maždaug į
rytus nuo geležinkelio Vilnius-Daugpilis, laikytina Dzūkija. Jeigu priskirtume
Dzūkijai visą Švenčionių r., problematiškiausia būtų įrodyti Labanoro dzūkiškumą.
Tuo tarpu tautiniai drabužiai šiauresnėse vietovėse
įgija aukštaitiškų bruožų (pavyzdžiui, stambėja audinių languotumas).
Duomenų apie senoviškas aukštaitiškas juostas yra iš Joniškio
r., vadinasi, čia galima brėžti ribą tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos. Be to,
Žemaitijos rytinė riba gali sutapti su Naujosios Akmenės, Šiaulių, Kelmės,
Raseinių r. rytinėmis sienomis. Rinktinių juostų žinome visuose Žemaitijos pakraščiuose.
Šiaulių r. rytinėje dalyje rastų juostų pagal formą aiškiai priskirti aukštaičiams
ar žemaičiams negalime. Kelmės ir Raseinių r. rinktinės juostos ir
jų audimo tradicijos neabejotinai sietinos su žemaičiais, kadangi jų išvaizda
gerokai skiriasi nuo aukštaitiškų, nes turi labai plačius pakraštėlius arba trimis
registrais dėstomą ornamentiką. Šiuo požiūriu ir daugeliu raštų žemaičių juostos
artimos suvalkietiškoms, todėl Tauragės ir Raseinių r. rinktinės juostos puikiai atspindi
ir žemaičių savitumą, ir giminingumą suvalkiečiams. Kita vertus, būtent iš Jurbarko
r. duomenų apie juostas ir tautinį kostiumą yra nedaug. Esami duomenys byloja apie jo artimumą Suvalkijai.
Kita vertus, Eržvilko apylinkėse ir teritorijoje šiauriau Šakalinės girios
gyvena žemaičiai. Šiaurinio Nemuno kranto juostos iš Raudonės, Vilkijos apylinkių labiau priskirtinos žemaitiškoms
(paprastesni kutai, dulksvesnis koloritas)
nei suvalkietiškoms, nors, kaip minėjome, pietų žemaičių juostos artimos suvalkietiškoms. Atsižvelgiant
į bendresnį etnografijos kontekstą,
šiaurinę mišrią etnografiniu požiūriu Nemuno kranto teritoriją, priklausančią Jurbarko ir Kauno r., galima priskirti
Suvalkijai.
Istorinio Klaipėdos krašto (dabartinių Klaipėdos ir Šilutės
r.) siaurosios juostelės išsiskiria itin savitais šimtaraščiais" ornamentais,
spalvotu dugnu, nors atskiri ženklai pasitaiko ir suvalkiečių bei
pietų žemaičių juostose.
Vadinasi sudėtingiausia yra korektiškai nubrėžti Dzūkijos
ir Suvalkijos ribas Prienų rajone, Dzūkijos ir Aukštaitijos ribą Švenčionių
rajone, Dzūkijos - Aukštaitijos ribą Jonavos rajone, Aukštaitijos - Žemaitijos
ribą Šiaulių rajone, Žemaitijos - Suvalkijos ribą Jurbarko rajone. Tai didele
dalimi būtų sąlyginis mokslinio susitarimo reikalas. Todėl pritaikant šiuos duomenis administraciniam
teritoriniam padalinimui neišvengiamai reikės siekti naudingo ir pateisinamo
kompromiso.
|
