Karaliaučiaus
(Kaliningradas) I. Kanto universiteto Humanitarinių mokslų
institutas ir Gusevo (Gumbinės) savivaldybės administracija
Lazdynėliuose, K. Donelaičio gimtinėje, 2014 metų balandžio 25
d., penktadienį, surengė ąžuoliukų sodinimo šventę, į kurią
pakvietė Etninės kultūros globos tarybos ir Valstybinės lietuvių
kalbos komisijos narius, Vilniaus aukštųjų mokyklų profesorius,
lituanistus, Lituanistikos tradicijų ir kultūros paveldo
įprasminimo komisijos narius, dalyvaujančius bendruose projektuose
su Karaliaučiaus srities švietimo ir kultūros įstaigomis. Tai
buvo vienas iš K. Donelaičiui pagerbti skirtų renginių.
Prie anksčiau, 1989
metais, pasodintų (ir atsodintų) 275 ąžuoliukų buvo nutarta
pasodinti dar 25, kurie žymėtų K. Donelaičio jubiliejinę 300
metų sukaktį. Šio reikšmingo šventinio renginio labui daug
nuveikė Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade kartu su
Kaliningrado K. Donelaičio žemiečių klubu bei vietos lietuviais
ir Gusevo savivaldybės vadovais, kultūrininkais. Dvidešimt
penkerių metų ąžuolų giraitė jau spėjo subrandinti gilių
derlių, iš kurių Ramintos girioje esančio girininkijos daigyne ir
buvo užauginti šią dieną sodinti sodiniukai.
Be delegacijos iš
Vilniaus, talkoje dalyvavo K. Donelaičio draugijos Marijampolėje
nariai, milžinišką darbą K. Donelaičiui pagerbti nuveikęs
(pradedant Toliminkiemio (Čistyje Prudy) bažnyčios atstatymu ir
memorialinio muziejaus įkūrimu 1979 m.) profesorius, architektas
Napalys Kitkauskas. Jis pats sakė: Mes dirbome, o K. Donelaitis
stovėjo mums visiems už nugarų ir drąsino mus. Po ąžuoliukų
sodinimo buvo aplankytas K. Donelaičio muziejus Tolminkiemyje.
Pavasaris su bažnyčios, klebonijos ir kitų pasatatų pamatais,
žydinčiais klevais ir ievomis liudijo apie K. Donelaitį ir jo
epochos dvasią.
Aplankytos kitos lietuvių
ir bendraeuropinės kultūros veikėjų gimimo, veiklos ir
laidojimo vietos, pastatai, bažnyčios, ikižalgirinės
epochos įvykių liudininkės pilys ar jų likučiai Nestrovo
(Stalupėnų), Olchovatkos (Valtarkiemio), Gusevo (Gumbinės),
Černiachovsko (Įsručio), Majovkos (Jurbarko / Gergenburgo),
Znamensko (Vėluvos), Kaliningrado, Romanovo (Pabėčių), Sovietsko
(Tilžės). Pakeliui link Įsručio aplankyta daug lietuvybės
ženklų patyrusi bažnyčia Valtarkiemyje (Olchovatkoje), padainuota
Pilypo Ruigio XVIII a. pr. šiose apylinkėse užrašyta daina ir
kitos dainos.
Bendrauta su I. Kanto
universiteto Humanitarinių mokslų instituto lietuvių kalbos
seminaro vyr. dėstytoja Vitalija Lopetiene ir jos studentais,
Černiachovsko, Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokytojų
asociacijos pirmininku Aleksu Bartninku ir kitais mokytojais. Su jais
aptarti lituanistikos plėtros Karaliaučiaus krašte klausimai,
jungtinių programų vykdymas. Černiachovsko pedagoginiame institute
dalyvauta jau 14-ame lietuvių kalbos rajono olimpiados atidaryme,
kurio metu nuo Vilniaus delegacijos pasveikinimo žodžius tarė
prof. dr. Bonifacas Stundžia, prof. dr. Meilutė Ramonienė,
Lituanistikos tradicijų ir kultūros paveldo įprasminimo komisijos
narys Kęstutis Kaminskas. Susirinkusiuosius pasveikino LR Kultūros
atašė Karaliaučiaus krašte Romanas Senapėdis, lietuvių kalbos
vertinimo komisijos nariai iš Kauno ir Vilniaus bei šeimininkai.
Kaip ir dera, šiemet iš
ekrano į salę žiūrėjo K. Donelaičio portretas, skambėjo Metų
ištraukos lietuvių ir rusų kalbomis. Šiemet, be pradinių ir
vidurinių klasių moksleivių, lietuvių kalbos įgūdžius
demonstravo ir studentai. Atvežta dovanų knygų ir kompaktinių
plokštelių su dainomis ir melodijomis iš Lietuvių kalbos
instituto, Lietuvos Nacionalinio muziejaus, Liaudies kultūros
centro, atskirų šeimų ir draugijų. Dalis pagal poreikius palikta
institute, kita dalis Karaliaučiaus universitete bei Sovietsko
lietuvių bendruomenėje.
Karaliaučiuje, globojant
I. Kanto universiteto vyr. dėstytojai Vitalijai Lopetienei,
buvo apžiūrėtas senamiestis su atstatyta katedra ir muziejumi,
kiti restauruoti pastatai bei L. Rėzos, I. Kanto ir kitų iškilių
Europai nusipelnusių asmenų paminklai ir atminimo lentos. Džiugino
per paskutinius dešimt metų iškilę nauji paminklai ir meniniai
akcentai, liudijantys čia gyvenusių tautų atstovų nuopelnus šiam
kraštui. Prie jų atsiradimo daug prisidėjo vietiniai Karaliaučiaus
krašto inteligentai, pakalbinti kaimyninių tautų atstovų.
Sovietsko lietuvių
Vydūno draugijos pirmininkas Gediminas Jakutis ir jos narės
delegaciją sutiko parapijos namuose skambiomis dainomis ir pasipuošę
stilizuotais choro drabužiais. Stalas buvo nuklotas Atvelykio
margučiais, saldumynais ir arbata. Pasveikinimo žodį nuo
delegacijos tarė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas
Virginijus Jocys, pabrėždamas tarpusavio bendravimo svarbą čia,
Tilžėje, kad ir kokios nepalankios aplinkybės būtų.
Viena iš liūdnesnių
naujienų moterų ansamblis neturėjo galimybės paruošti 2014
m. Dainų šventės repertuaro. Kaip jos pačios sakė, be pastovaus
profesionalaus vadovo sunkesnis repertuaras buvo neįveikiamas.
Moterys pakutinį kartą Lietuvos dainų šventėje lankėsi 2003 m.
Pabendravusi ir drauge padainavusi delegacija nuskubėjo į Tilžės
miesto istorijos muziejų, kurio direktorė Anželika Špiliova
aprodė atskirų laikotarpių ekspozicijas. Ji pasidžiaugė, kad per
garsiojoTilžės sūrio istoriją užsimezgė draugystė su
Šveicarija, o pats miestas bandradarbiauja su ir Lietuvos miestais
Pagėgiais ir Šilale.
Pavasaris, Karaliaučiaus
krašte, kaip ir kiti metų laikai, anot pastoriaus ir lietuvių
poeto K. Donelaičio, nepavaldus vien žmogaus norams.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas