Žiniasklaida 

1. Tyrimo motyvai

Šio tyrimo metu bandyta apžvelgti 2002 m. vadinamąją operatyvinę spaudą, t. y. respublikinius dienraščius, savaitraščius, kai kuriuos regioninius laikraščius, nes jie greičiausiai gali reaguoti į laiko iššūkius Lietuvai, į tuos pavojus, kuriuos tautos identitetui kelia nežabota globalizacija, agresyvus užsienio kapitalo skverbimasis, pseudokultūros ir kitų negatyvių reiškinių plitimas ir pan.

Kelti klausimai, kaip spauda padeda mūsų besiruošiančiai stoti į ES tautai išsaugoti tapatumą ir ne tik prisitaikyti prie naujųjų sąlygų, bet ir kaip visavertei partnerei įsilieti į tautų bendriją, praturtinti ją sava patirtimi bei išmintimi. Didžiausios galimybės tapti išties konkurencinga, oria bei lygiaverte bendrijos nare slypi mūsų tautos per tūkstantmečius sukauptose gausiose etninės kultūros vertybėse - folklore, tautodailėje, papročiuose, tradiciniuose versluose, žemės ūkio gamyboje, grįstoje jautraus bendradarbiavimo su mus supančia gamta pasaulėjauta, ir visa tai pasitelkus modernių technologijų pagrindu kurti originalius, todėl ir konkurencingus bei ypač paklausius įvairiausio pobūdžio gaminius, produktus, meno ir taikomojo meno kūrinius ir t. t.

Atrodytų, kad tai ir būtų 2002-ųjų svarbiausias tikslas bei užduotis, juoba prezidento bei savivaldybių rinkimai taip pat orientuoja mus visus siekti žmonių gerovės bei aukštesnės gyvenimo kokybės. Tad sklaidant spaudą buvo siekiama nustatyti, koks Lietuvos ir lietuvių tautos įvaizdis kuriamas, kokie konstruktyvūs pasiūlymai jai pateikiami ir pan.

2. Lietuvos ir lietuvių tautos įvaizdis

Deja, spaudos leidiniai, ypač dienraščiai, - sąmoningai ar nesąmoningai - tarsi stengiasi įdiegti tautai nevisavertiškumo jausmą. Bandant susidaryti vaizdą apie Lietuvą tik iš spaudos, atrodytų, kad Lietuva - baisi šalis, kurioje nuolat vyksta kraupiausios žudynės, vagystės, apgavystės bei kiti šiurpūs dalykai. Tokie žemiausias skaitytojų aistras dirginantys (tiražą neva didinantys) straipsniai spausdinami ne tik "juoduosiuose", "penktuosiuose" ar kitokiuose puslapiuose, bet ir iškeliami į pirmuosius - kaip svarbiausios naujienos.

Tai ypač būdinga "Lietuvos rytui". Štai tik keletas pavadinimų iš balandžio mėnesio numerių: "Kaimiečiai mergaitę girdė skiestu spiritu"; "Padegę savo pastatus kaimiečiai lenda į kilpą"; " Žemdirbiai nesiveržia prie SAPARD aruodo"; "Mažametė iš kaimo sodybos pradingo be pėdsakų"; "Moteris džiaugėsi netekusi sūnaus" ir t. t. Skaudžiausia, kad atskiri atvejai čia įgauna plačių apibendrinimų galią - vos ne visi "kaimiečiai", "žemdirbiai", kitaip sakant, vos ne trečdalis tautos apšaukiami sadistais, žmogžudžiais, nevykėliais ir pan.

Greta aprašinėjamos naujų transnacionalinių korporacijų, firmų biurų bei atstovybių prezentacijos, pokyliai ir kitos grožybės, įdiegiant mintį, kad tik užsieniečiai pajėgūs sukurti įmones bei plėtoti verslą. Apskritai "Lietuvos rytui", kaip ir kitiems laikraščiams, būdingas pataikavimas stambiajam kapitalui, iš kurio tikimasi solidžių sumų reklamai.

Tarsi apibendrinant mūsų šalies ateitį plačiai aprašomas Atviros Lietuvos fondo užsakymu Dianos ir Ramūno Janušauskų atliktas tyrimas "Demografinis iššūkis ir Lietuva po 20 metų" straipsnyje itin išraiškingu pavadinimu "Nutautėję lietuviai po 20 metų pasitikės žyniais" (balandžio 11 d.). Tad kokia, pasak šio tyrimo, būsianti Lietuva? Gyventojų skaičius mažės, tapsime daugiarase, etninių konfliktų krečiama šalimi, imigrantai sudarys 35 % gyventojų, o lietuviai pasitikės tik ekspertais, žyniais ir guru, atstovaujančiais netradicines religijas ir modernias ideologijas. Ir dar - seneliai liks be anūkų, nes jauni žmonės spruks užsienin, daugės ištuokų ir ne santuokoje gimusių vaikų.

Iš esmės nedaug ką nuveikė ir kiti dienraščiai, kad tokios niūrios prognozės neišsipildytų. Nors "Respublika" skandalingų įvykių atžvilgiu santūresnė, tačiau ir čia pastebimas nelabai didelis dėmesys saviems smulkiems ir vidutiniams verslininkams, kaip tik galintiems tapti gausiausia gamintojų kategorija, kaip žaliavų tiekėjus galinčia įtraukti kaimiečius į, pvz., natūraliosios kosmetikos, ekologiškų maisto papildų, bitininkystės produktų gamybą. Tiesa, "Respublika" puslapyje "Provincija" (gruodžio 13 d.) spausdinaLietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos viceprezidentės E. Žilinskienės kupiną nerimo straipsnį apie mūsų kaimo likimą įstojus į ES. Be kita ko, jame sakoma: "Kas bus, kai paaukosime kaimą, niekas negalvoja. Dabar čia 17 % visų šalyje darbo vietų, liks 5 %". Ir toliau: "Daugiau kaip vienas milijardas žadamas kaimiečiams iš ES už šių darbo vietų sunaikinimą <...>. Jau dabar žmonės masiškai girtuokliauja, žudosi ir serga depresija. <...> Žmogus nužmogėja <...>. O Europos politikai saugo savo žemdirbių darbo vietas".

Nevengia skandalingos informacijos ir santūrioji "Kauno diena": "Skerdikas aukos negedi" (rugsėjo 3 d.); "Lietuviai renkasi užsienio kalėjimus" (rugsėjo 7 d.) ir pan. O straipsnyje "Žalia šviesa krūminei" (rugsėjo 6 d.) pasidžiaugiama, kad nuo šiol kaimas galės gerti ne pilstuką, o naminę degtinę.

Dienraštis "Verslo žinios", kuris, atrodytų, turėtų rūpintis kuo didesne Lietuvos verslo plėtra, didžiausią dėmesį skiria taip pat stambiausioms firmoms (reklamos davėjoms!). O kartais nevengia ir nesąmonių: "Europa skirs po 390 eurų kiekvienam lietuviui" (o mūšy šalyje gyvenantiems kitataučiams - ne?). Tiesą sakant, čia galima atrasti kad ir nedaug žinučių apie smulkiuosius gamintojus, kurie remiasi etnokultūra. Pvz., bandoma apginti įdomų pakruojiečių sumanymą steigti turistinį maršrutą "Naminio alaus kelias" (liepos 9 d.) ir apgailestaujama, kad valdžia tai žlugdo, nors aludariai išties pajėgūs sukurti pačius konkurencingiausius lietuviško alaus receptus. O po savaitės vėlgi skelbiama: "Smulkieji aludariai pasmerkti nuostoliams" (liepos 16 d.). Mat įstatymas "alų gaminti leidžia, bet pardavinėti - jau draudžia".

Tenka apgailestauti, kad ir "Verslo žinios", deja, nedaug dėmesio skiria vietiniam smulkiajam verslui, kuris galėtų peraugti ir į vidutinį ar netgi stambųjį. Tai liudija ir "Švyturio" alaus sėkmė pasauliniuose konkursuose (juk jų "Ekstra" - tai ir biržiečių nuopelnas!).

Regioninė spauda, atrodytų, turi ypač rūpintis savojo krašto pakilimu, kelti ir skatinti iniciatyvas, kurios, pasitelkus vietos galimybes, galėtų likviduoti bedarbystę ir miesto bei kaimo žmonėms padėtų siekti gerovės. Deja, ir čia, sekant "vyresniųjų brolių" pavyzdžiu, akcentuojama juodoji spalva.

Sprendžiant iš "Panevėžio ryto", šiame Aukštaitijos sostine pretenduojančiame tapti mieste ir jo apylinkėse dedasi baisūs dalykai. Štai tik gruodžio 13 d. numerio straipsnių pavadinimai: "Gatvėse smurtaujama dieną naktį", "Seniūno automobilis dingo akimirksniu", "Sūrinės statybininkas nukrito nuo pastolių", "Vagys susidomėjo starteriais" ir t. t. Tai daugiau kaip pusė pavadinimų, greta kandidatų į prezidentus reklamos bei neutralesnės informacijos. Netgi straipsnyje "Bedarbio kelias į verslą baigėsi teisme" tarsi džiaugiamasi kupiškėno nesėkme, o neieškoma žmogų ištikusios nelaimės priežasčių.

"Šiaulių kraštas" (vėlgi gruodžio 13) anaiptol nesirūpina apskrityje klestinčia bedarbyste, o pasakoja apie "Nemalonumus dėl bebrų" ir pateikia didelį bulvarinį priedą moterims "Adomo šonkaulis", kuriuo dėl moters žeminimo turėtų susidomėti moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Apie galimą verslą rašoma kaip apie egzotiką (stručių, fazanų auginimas Grinkiškyje).
Laikraštis "Klaipėda" (gruodžio 14 d.), aprašęs, kad KLASCO atidarė naujus sandėlius, vėlgi džiugina (šį kartą - jaunimą) įdomiais skaitiniais priede "Vakarė". Čia herojus - roko dainininkas Deivis, kuriam patinka vyresnės moterys. Kaip sektinas jaunimui pavyzdys šis "dievaitis" prisistato: "Kažkada buvau rokeris. Nusigerdavau iki sąmonės netekimo, turėjau be proto daug merginų, vartojau narkotikus... Šiandien norėčiau prie to sugrįžti, bet amžius nebe tas" (vyrui jau 22 metai!). Išsamiame interviu jis samprotauja ir "apie lietuvišką drovumą": "Esu drovus, todėl sunkiau susipažįstu su nauja mergina". O kas yra jam meilė: "...tai - niežėjimas, kurio negali pasikasyti". Galime tik įsivaizduoti, kokias tautines tradicines vertybes įgaus jaunimas, pasimokęs iš tokio "autoriteto".

Nors ir santūriau, bet panašiu keliu žengia ir šio uostamiesčio laikraščio konkurentas "Vakarų ekspresas" (gruodžio 16 d.). Tiesa, greta pretendentų į prezidentus reklamos atsirado vietos ir juos kritikuojančiam straipsniui, liudijančiam, kad jie neišmano Lietuvos istorijos (Liublino unija - 1389 m.; Žalgirio mūšis - 1430 m. ir pan.). Beje, pretenduojantys tapti Lietuvos vadovais beveik neišmano šalies reikmių, tautos tapatumo bei orumo išlaikymo ir verslumo ugdymo būdų, tad vos ne ištisą pusmetį apsiriboja abstraktybėmis - ginsią tautos interesus, skatinsią darbo vietų kūrimą ir pan.

Nederėtų manyti, kad žurnalistai vien tik piktavališkai trokšta vaizduoti šalį juodomis spalvomis, žeminti ir užsiimti savinieka. Atidžiau pasklaidžius ir dienraščius, ir kitą, ypač specializuotą, spaudą aptiksime nemažai konstruktyvių pasiūlymu, gerų iniciatyvų palaikymo atvejų.

3. Konstruktyvi pagalba žmonėms

Bene labiausiai krašto žmonių pakilimu iš skurdo ir moralinio nuopuolio rūpinasi laikraščiai, daugiau orientuoti į kaimą, nesitikintys didelių pinigų už reklamą iš stambiausių firmų, bandantys pelnyti didžiausius tiražus nuoširdžiai pagelbėdami ir patardami plačiausiam skaitytoju ratui. Tai ypač būdinga "Valstiečių laikraščiui", "Ūkininko patarėjui" ir kitiems masiniams leidiniams.

"Valstiečių laikraštis" stengiasi pateikti ištisą kompleksą aktualijų. Štai tik vieno numerio (gruodžio 10 d.) temos: apie kaimo bendruomenes (tikslas - "prikelti kaimą iš nevilties"), ekologinį ūkininkavimą, Matučio drevę palei Uosupį, liaudies meistrą drožėją Marijaną Misevičių ir t. t. Nevengiama ir aštrių problemų, tačiau jos neiškeliamos kaip sensacijos. Net du straipsniai skaudžia tema - apie skriaudžiamus vaikus ("Vaikai - tarsi šuniukai?" ir "Žiurkės apgraužė trimetę mergaitę"). Daug vietos skiriama smulkiam ir vidutiniam verslui, kuris išties svarbus ir kaimiečiams, ir visai Lietuvai (gruodžio 3 d.). Pateikiama ypač plati pasiūlymų, patarimų paletė, kaip remiantis vietos tradicijomis bei gamtos galimybėmis galima plėtoti linininkystę, vaistažolių perdirbimą, žirgininkystę, bitininkystę, agrarinį turizmą ir daugelį kitų verslų, kurių ES iš esmės neriboja ir gali laisvai atverti rinką ekologiškiems produktams bei originaliems dirbiniams bei gaminiams. Ypač svarbu, kad laikraštis orientuoja žmones ir alternatyviai, vadinamajai "netradicinei" (o iš tikrųjų - tradiciškiausiai) veiklai.

Nemažiau svarbu, kad "Valstiečių laikraštis" ugdo ir dorovę, tvirtas moralines nuostatas. Ypač paminėtina stambi publikacija priede "Sodietė", liečianti giliausius lietuvių tautos pasaulėžiūros bei pasaulėjautos klodus "Žalių rūtų vainikėlį ugny sukūrensim?". Prof Angelė Vyšniauskaitė, psichologė Danguolė Iškauskienė, ginekologė Rūta Lukšienė duoda argumentuotą atkirtį prieš dabartinio jaunimo pašlijusią dorovę, kai jis tikinamas, kad "nekaltybė nemadinga".

Išties daug patarimų, kaip finansuoti ūkį (gaila, daugiausia įprastinį - pieno, javų) galima rasti ir "Ūkininko patarėjo" puslapiuose. Beje, čia taip pat nemaža alternatyvių, galinčių padėti pakilti pasiūlymų (sraigių, stručių auginimas). Agrarinio turizmo problemos, sunkumai prisivilioti vasarotojus dėl informacijos, reklamos stokos gvildenama specialiame straipsnyje (liepos 16 d.).

Ypač visapusiškai lietuvių tautos tradicine kultūra, etninėmis mūsų vertybėmis rūpinasi laikraštis "Šeimininkė". Čia sistemingai primenamos bene visos kalendorinės ir kitos šventės, aiškinama jų prasmė. Tad skaitytojai supažindinami su metų ciklu, tarsi nustatomas žmogaus ir gamtos darnos ritmas, ugdoma šeimos santarvė, subtiliai, neįkyriai perteikiami tautos papročiai, doros normos ir t. t. Šiame laikraštyje ypač gausu medžiagos apie kulinarinį paveldą, mezgimą ir audimą ("Iš mamos kraičio skrynios"), o specialiuose prieduose "Rasos", "Meisteris" ir kt. dar plačiau pristatomi lietuvių gyvenimo būdo ypatumai.

Gavę progą dienraščių žurnalistai bando atkreipti dėmesį į iškilias mūsų tautos tradicines vertybes. "Lietuvos žinios" supažindina su tautodailininku Sauliumi Lampicku (gruodžio 13 d.), rašo apie siekius įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą Kernavę, kurią lenkai jau dabar vadina "lietuviška Troja" (gruodžio 16 d.). Taip pat pažymėtinas ir platus reportažas (gruodžio 10 d.) apie Rasos bei Johano Martensų sodybą Zarasų krašte, kuri buvo rekonstruota pagal to krašto architektūros tradicijas, beje, išsaugant daug senųjų rakandų ir pritaikant juos šeimininkų patogumui. Tai būtų sektinas pavyzdys daugeliui miestiečių, įsirengiančių "kaimiškus" namus. Tarp kitko, "Lietuvos ryte" ("Būstas", balandžio 8 d.) tam pritariama: "Vokietijos ambasadorių sužavėjo rąstų troba" ir pabrėžiama, kad diplomatas unikalią gamtą turinčioje Lietuvoje mato kaimo turizmo perspektyvą. Belieka apgailestauti, kad tik užsieniečių paakinti tai pamatome mes patys.

"Kauno diena" nerimauja dėl apleistų žymių žmonių tėviškių (rugsėjo 7 d.), pasidžiaugia, kad "Liaudiškų užeigų verslas klesti" (rugsėjo 9 d.), aprašo festivalį "Suklegos" (rugsėjo 30 d.) ir skelbia pavojų, kad "Valstybinė kalba valstybėje tampa podukra" (gruodžio 13 d.).

Taip pat norisi atkreipti dėmesį į "Respublikoje" paskelbtą straipsnį "Unikalus projektas nesudomino Kultūros ministerijos" (gruodžio 16 d.). Žurnalistė Simona Jansonaitė aprašo išties įdomų tarptautinį renginį "World Music Show", jaunimui patrauklia forma pristatantį ir lietuviškąjį folklorą. Renginyje žinomi dainininkai bei muzikantai iš penkių šalių pristatė savų tautų liaudies dainas. Pvz., visus sužavėjusi samiškų dainų atlikėja Ūla Pirtijavi, kuri su Veronika Povilioniene ir turkų solistu Achmetu Kadriu Rizeliu sudainavo lietuvių liaudies dainą "Aušta aušrelė" (visi dainavo gimtosiomis kalbomis). Apmaudžiausia, kad Kultūros ministerijos valdininkai nerado reikalo paremti šį unikalų projektą, kuris jiems "pasirodė neįdomus". Šis ir panašaus pobūdžio straipsniai liudija, kad dienraščių žurnalistai pajėgūs analizuoti mūsų tautai, jos etnokultūrinėms vertybėms iškilusias sudėtingas problemas. Tik reikia apgailestauti, kad leidėjai nejaučia tokio poreikio ir stengiasi juos orientuoti į "bulvarinį skaitalą".

4. Etninė kultūra ir ideologinės nuostatos

Deja, išskyrus siaurai specializuotus leidinius, rimtesnio teorinio pagrindimo, kuo svarbios dabartinei tautos gyvensenai etninės kultūros vertybės, pasigendama. Kultūros savaitraščiai "Literatūra ir menas" ar "7 meno dienos" šio svarbaus visam menui gyvasties šaltinio praktiškai netgi nepamini, daugiausia kuisdamiesi siauruose "kūrėjų klano" reikaluose.

Daugiau tautos kultūros ugdymu rūpinasi "Šiaurės Atėnai", kuriuose, Juozo Šorio globojami, neretai pasirodo ir puslapiai su rubrika "Etninė kultūra" arba „Paveldas". Daugiausia čia pristatomi žymiausi kraštotyrininkai, išsamiau aptariamos šventės ("Skamba skamba kankliai", "Baltica" ir kt.), nagrinėjamos įvairios etnokultūros problemos. Kaip mūsų tautos gelminės kultūros svarumo ir reikšmės įvertinimas galėtų būti ir šiemet paskelbti pokalbiai su "Balticos" svečiais iš Manų respublikos bei Amerikos indėnais. Gaila, savaitraščio puslapiuose pradedama stokoti tokių pat išsamių ir gilių apmąstymų apie Lietuvos iškilius žmones, apie kuriuos dar daug įdomių dalykų būtų galima papasakoti. Tai liudija Juozo Šorio pakalbinta plungiškė, garbės kraštotyrininkė Eleonora Revickienė (rugsėjo 28 d.). Ši medžiaga išspausdinta rubrikoje "Paveldas".

Keisti pokyčiai vyksta "Šiaurės Atėnuose". Jau gerą pusmetį nebepastebėta rubrikos "Etninė kultūra". Galbūt tai reikštų nuostatą, kad gyvoji etninės kultūros tradicija, tautiškumo požymiai neva jau nunykę ir visa, kas užrašyta bei išsaugota, tėra paveldas, kurio vieta archyvuose bei muziejuose, o tautos gyvasčiai palaikyti, plėtoti ir skatinti tai nebetinka.

Kitaip į mūsų tautos mentaliteto pokyčius žvelgia Gintaras Beresnevičius, "Šiaurės Atėnuose" neretai šmaikščiai ir ironiškai per dantį traukiantis įsigalėjusius "mitus" bei "nuomones" ir nepraleidžiantis progos atkreipti dėmesį į išties esmines, likimines, daugelio net nepastebėtas ir neįvertintas lietuvių tautos problemas. Tai būdinga ir šio autoriaus apžvalgoms, spausdinamoms savaitraštyje "Atgimimas". Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, kad net G. Beresnevičiaus, šio ypač giliai mūsų tautos mitologijos ir mentaliteto archetipines subtilybes išmanančio autoriaus, rašiniai nedelsiant susilaukia pikčiausio atkirčio. Po jo straipsnio "Antroji nepriklausomybė" ("Šiaurės Atėnai", gruodžio 7 d.), kuriame svarstoma mūsų tautos padėtis po pakvietimo stoti į NATO ir į ES, jau gruodžio 14 d. puslapyje "Hyde park" pasirodo "Būgštavimai dėl nepriklausomybės".

G. Beresnevičius svarsto, "kas dedasi su tauta" po tokių mūsų šaliai likiminių istorijos posūkių ir daro išvadą, kad "visuomenei per daugiau ar mažiau formalias organizacijas, klubus, bendrijas, netgi interesų grupes, religines bendrijas etc. - reikia imti valdžią", t. y. "elgtis lygiai taip, kaip pasielgė žiniasklaida, kuri šiandien Lietuvos politikoje turi didžiausią balsą ir įtaką, o Lietuvos politikai jos paniškai bijo". O straipsnis "Būgštavimai dėl nepriklausomybės", kurį pasirašė Vykintas Pugačiauskas (bet galėtų pasirašyti bet kuris mūsų elito eurooptimistinis politikas bei kosmopolitiškai nusiteikęs verslo atstovas), iš esmės abejingas tautos likimui. G. Beresnevičiaus abejonės laikomos tik "niurgzlišku lietuvišku nepasitenkinimu", kas "bus su rūtų darželiais". Čia šaipomasi iš visko, girdi, esame "Vingių Jono ir Paskenduolės tauta", daugelis kylančių abejonių yra "kvailystė", "mužikiška kaimo alubario diskusija", "nesibaigiantis burbėjimas" ir t. t. Tad užuot blaiviai ir toliaregiškai svarsčius visus "už" ir "prieš", ruošus tautą plėtoti gyvastingumą naujų iššūkių akivaizdoje, išties nuklystama į "alubarius". Beje, toks kalbėjimas apie svarbiausias tautai problemas tampa vos ne visuotinis ir virsta tarsi nerašyta, bet būdinga nuoroda daugeliui respublikinių dienraščių bei kitų laikraščių žurnalistų. Šios nuorodos leitmotyvas - "esame maža tauta", tad ir tupėkime po šluota.

Todėl tenka daryti išvadą, kad teorinės etninės kultūros nuostatos "masinio vartojimo" leidiniuose atskleidžiamos silpnai. Išimtį sudaro tik Etninės kultūros globos tarybos narių (prof. A. Vyšniauskaitės, V. Čapliko, V. Kondratienės ir kt.) straipsniai, retkarčiais pasirodantys įvairiuose leidiniuose. Tenka konstatuoti, kad to mažoka.

5. Išvados ir siūlymai

Atsižvelgiant į tai, kad ypač svarbios idėjos bei žinios, liečiančios etninę kultūrą, gyvąją tradiciją, verslus ir kt. skęsta "juodųjų puslapių" jūroje, siūlyčiau:

1. Kreiptis į žurnalistų "gildiją" ir raginti juos kuo daugiau dėmesio skirti pozityviems reiškiniams, šiuo tikslu Etninės kultūros globos tarybos ir Regioninių tarybų iniciatyva rengti daugiau spaudos konferencijų, pristatant naujausius Tarybos pasiūlymus, projektus, supažindinant su jų svarba mūsų tautą.

2. Tarybai derėtų įsteigti specialią metinę premiją (arba keletą premijų), kuri būtų skiriama žurnalistams, pateikusiems vertingiausių straipsnių etninės kultūros tematika.

3. Žiniasklaidos komisijai derėtų inicijuoti susitikimus su dienraščių ir savaitraščių leidėjais, siekiant drauge aptarti iškylančias problemas bei jų sprendimo būdus.

4. Toliau analizuoti laikraščių medžiagą ir skelbti išvadas .

Tarybos ekspertas Vaclovas Mikailionis

2002-12-18