Kai kurių sąvokų interpretavimas
Patriotizmas - tėvynės meilė - prasideda nuo asmens tapatumo suvokimo. Vaiko patriotiniai jausmai pradeda formuotis gimtoje sociokultūrinėje ir gamtinėje aplinkoje, kai jis ima suvokti savąją tapatybę, ją identifikuoja su šeima, vietos bendruomene. Palaipsniui per gimtąją kalbą, tautos istorinę patirtį, etninės kultūros bei tradicijų savitumą kitų tautų kultūros kontekste žmogus plečia savąją tapatumo patirtį, identifikuodamasis su tautine bendruomene, tėvyne. Tokiu būdu asmens ugdymo / ugdymosi proceso metu susidaro prielaidos formuotis jo tautinei savimonei, kuri konstruoja, palaiko, tvirtina jo tautinę tapatybę (tautinį identitetą).
Tautinės bendruomenės gyvenimą reguliuoja, jos narių laisves ir teises gina demokratinė valstybė, kurioje jie gyvena, yra jos piliečiai. Atitinkamai jie turi būti ne tik lojalūs savai valstybei, bet ir vykdyti pareigas, jausti jai atsakomybę, dalyvauti jos valdyme, rūpintis jos saugumu, suvokdami ją kaip tėvynę. Asmens apsisprendimą būti valstybės piliečiu, elgseną derinti su valstybės interesais galima apibūdinti kaip individo pilietinę nuovoką, sąmoningumą, kuris skatina jo pilietinės savimonės formavimąsi.
Apie žmonių tautinio ir pilietinio sąmoningumo brandą liudija patriotizmo emocinės (jausminės) būsenos realizavimas įvairia veikla (elgsena). Pavyzdžiui, masinio patriotizmo apraiškos kritiškais valstybei ir tautai atvejais, pilietinės visuomenės aktyvus dalyvavimas demokratinės valstybės valdyme.
Kai kuriose šalyse pilietiškumo samprata tapatinama su tautiškumu, todėl tenka į tai atsižvelgti, nužymint patriotinio ugdymo gaires. Kaip teigia J. Girnius, "tendencija neskirti tautybės ir pilietybės, pastarosios įsigijimą interpretuojant ir tautybės pakeitimu, yra būdinga Amerikos žemynui, kurio tautos susidarė ir tebesusidaro "sutirpdydamos" imigrantus su senaisiais kolonistais" (Raštai, III tomas. V., 1995. p. 169). Tautybė - tai asmens santykio su savo tauta išraiška, pilietybė - santykio su valstybe išraiška. Todėl keistai skamba Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose (1997) naudojamas terminas "Lietuvos tauta" (žr. p. 11, 12, 227 ir kt.). Kas tai - nuogąstavimas, kad švietimo reforma gali būti apkaltinta nacionalizmo (negatyvia prasme) idėjų skleidimu, ar noras pritarti amerikietiškoms pilietinio ugdymo tendencijoms? Gal analogiškai imsime vartoti "Prancūzijos tauta", "Lenkijos tauta" ar "Švedijos tauta"?!
Programų ir standartų analizė
Patriotinio ugdymo turinio analizei naudota:
1. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. I-X klasės. V., 1997.
2. Bendrojo išsilavinimo standartai. I-X klasės. Projektas. Kn. 1-2. V., 1997.
3. Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir standartai. XI-XII klasės. Projektas. Kn. 1-5. V., 1999.
4. Bendrojo lavinimo mokyklos programos. Istorija V-XII klasei. V., 1999.
5. Bendrojo lavinimo mokyklos programos. Etninės kultūros pagrindai I-XII klasėms. V., 2000.
6. Pilietinis ugdymas mokykloje. AB OVO, 1998 [pilietinio ugdymo individualiosios programos].
Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) tarp svarbiausių ugdymo tikslų įvardyta tautinės ir pilietinės savimonės ugdymas. Išsamiau šie tikslai apibūdinami Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose, akcentuojant patriotinio ugdymo uždavinius: mokykla padeda mokiniams "išsiugdyti meilę tėvynei, tautinį tapatumą ir tautinę savimonę", "įgyti ryžto pavojaus atveju ginti savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę", "išsiugdyti brandžią valstybinę sąmonę" (p. 15). Siekiama, kad mokiniai "suvoktų ir gebėtų jausti asmeninę atsakomybę už tautos, valstybės ir demokratijos likimą" (p. 16).
Gimtosios - lietuvių kalbos ugdymo programose (I-X kl.) nurodomas svarbiausias ugdymo tikslas - asmuo, gebantis gimtąja kalba perimti praeities (tautos ir pasaulio) kultūros paveldą, susivokiąs dabarties gyvenime, dalyvaujantis kuriant pasaulio ir tautos kultūrai svarbias vertybes, gebąs reikšti savosios egzistencijos patirtį (p. 119). Atsižvelgiant į mokinių amžiaus ypatumus ir galimybes, ugdymas vyksta pakopomis: I-IV, V-X, XI-XII klasės. Pradinėje mokykloje mokiniai ugdosi kalbos jausmą, kalbinės veiklos patirtį, kūrybinius gebėjimus, susipažįsta su pagrindinėmis kalbos sąvokomis, įgyja literatūrinio lavinimo pagrindus. Daug dėmesio skiriama tautosakos pažinimui, ji apibūdinama kaip "tautos gyvenimo ir minčių išraiška" (p. 127). Pagrindinėje mokykloje mokiniai susidaro lietuvių kalbos sandaros, lietuvių ir visuotinės literatūros visumos vaizdą. Paskutinėje pakopoje įvairia kalbine veikla siekiama puoselėti asmens lingvistinę, komunikacinę, kultūrinę kompetenciją bei sudaryti prielaidas formuotis jo sąmoningiems ryšiams su kitu asmeniu, bendruomene, tauta, žmonija. Bendrojo lavinimo standartų projekte panašiai įvardytos ugdytinių vertybinės nuostatos, tačiau postulato formulavimas "saugoti tautinę savimonę" (Kn. 1, p. 32) nėra pakankamai aiškus (tautinė savimonė ugdant gimtąją kalbą dar tik formuojama).
Valstybinės kalbos programa nelietuvių mokykloms nurodo ugdymo tikslus ir uždavinius, kurių dauguma siejasi su Lietuvos piliečio sąmoningumo formavimu, skatinimu pažinti tėvynę Lietuvą, jos kultūrą: išmokti valstybinę kalbą kaip vieną svarbiausių Lietuvos Respublikos piliečio tapsmo prielaidų, aktyviai įsilieti į Lietuvos kultūrinį kontekstą, pažinti lietuvių kultūrą, istoriją, literatūrą kaip tautos kultūros išraišką, suvokti esmines Lietuvos tautos visuomeninio ir politinio gyvenimo problemas, išsiugdyti brandžią pilietinę savimonę (p. 199). Šie tikslai atsispindi 3-jų pakopų (I-IV, V-VIII, IX-X kl.) ugdymo turinio sociokultūrinėse temose, kurios gilina asmens tapatumo suvokimą: aš tarp žmonių, aš ir mano šeima, mano kaimas, miestas ir pan. (I pakopa); santykiai su žmonėmis, vietos bendruomenės gyvenimas, lietuvių tauta, Lietuvos istorija, kultūros raida, papročiai, Lietuvos tautos ir valstybės šventės (II pakopa); asmuo ir tauta, pilietis ir valstybė, tautos ir valstybės kūrimo raida, demokratinės valstybės kūrimo uždaviniai (III pakopa). Standartų projekte ugdymo turinio įgyvendinimu siekiama brandinti vertybines nuostatas, "pažinti kalbą kaip tautos kultūros išraišką", "išlaikyti toleranciją, atvirumą kitoms kalboms ir kultūroms ir ugdytis pilietiškumo jausmą" (Kn. l, p. 65).
Pilietinės visuomenės pagrindų programoje dalyko paskirtis apibūdinta kaip piliečio ir patrioto ugdymas. Siekiama, kad asmuo gebėtų atsakingai rūpintis bendruomenės, tautos ir žmonijos šiandiena ir ateitimi kartu puoselėdamas tėvynės meilę, atsakomybės už savo tautą ir valstybę, tautinės savigarbos jausmą, ryžtą dirbti gimtojo krašto labui (p. 253). Atitinkamai suformuluoti ugdymo tikslai ir uždaviniai integruotam kursui į pasaulio pažinimo, dorinio ugdymo, tikybos, etikos, istorijos, gimtosios kalbos, geografijos ir kt. dalykus bei savarankiškam kursui VII, VIII ir X klasėse. Bendrojo lavinimo standartų projekte įvardytos vertybinės nuostatos atitinka patriotinio ugdymo tikslą: "mylėti, pažinti, puoselėti, saugoti ir ginti Lietuvos Respubliką", išsiugdyti "pagarbą savo tautos ir valstybės tradicijoms, pasiryžimą ginti jos interesus, savo darbu prisidėti prie gimtojo krašto pažangos" (Kn. l, p. 208), "įsipareigojimas savajai kultūrai (gimtinės, tautos, šalies, kurioje gyvenama)" (Kn. l, p. 219), "pasiryžimas ginti tėvynę" (Kn. l, p. 231).
Istorijos dalyko tikslai Bendrojo lavinimo programoje glaudžiai susiję su patriotiniu ugdymu istoriniame kontekste: kūrybiškai perimti tautos istorinę patirtį, išsiugdyti tautinę tapatybę, įgyti šiuolaikinę Lietuvos piliečių bendruomenės sampratą, išsiugdyti tautinę ir pilietinę savimonę, orientuotą į demokratijos ir teisinės valstybės principus, pažinti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorinę raidą, šios raidos sąsajas su Europos ir pasaulio istorijos reiškiniais (p. 227). Istorijos dalyko turinio pagrindas apibūdinamas kaip "istorinė lietuvių tautos ir žmonijos patirtis" (p. 228). Istorijos mokymesi pradinėje ir pagrindinėje mokykloje Lietuvos istorija siejama su pasaulio šalių istorija ("Aš ir pasaulis", "Lietuva ir pasaulis"). Standartų projekte I-X kl., papildant mokymo programos tikslus, nurodoma, kad istorijos pažinimu, istorinės informacijos analizės įgūdžiais ugdoma asmenybė, "jaučianti atsakomybę už save, tautą, valstybę, pagarbą kiekvienam žmogui, jo teisėms ir laisvėms" (Kn. l, p. 148). XI-XII klasių programoje ir standartų projekto bendrojo istorijos kurso tematikoje įvardytos patriotiniam ugdymui reikšmingos teminės studijos: Lietuvos etnogenezė, tautinės savimonės raida, Lietuvos valstybingumo raida, kultūros raida ir kt.
Dorinio ugdymo programa numato skatinti visuomeninės, pilietinės, tautinės pareigos ir atsakomybės jausmus, mokiniai supažindinami su Lietuvos, baltų tautų ir Vakarų Europos dvasinės kultūros tradicija, kuri reiškiasi realiomis šiandienos gyvenimo situacijomis (p. 64). Nurodant ryšius su kitais dalykais akcentuojamas etninės kultūros reiškinių integravimas: tradicinė dorinė kultūra, paprotinė teisė, pasaulėjauta, senieji lietuvių tautos tikėjimai, tradicinės šventės, papročiai ir kt.
Etikos pamokų turinys, kaip nurodyta programoje, daugeliu temų siejamas su patriotizmo jausmų ugdymu, tautos nario ir piliečio dorinių normų įsisavinimu.
Katalikų tikybos mokymo programoje nurodoma, kad pamokose ir nepamokinėje veikloje randama vietos pilietiniam, patriotiniam auklėjimui (p. 94). Vienas iš religinio ugdymo reikalavimų apibūdinamas kaip pateikiamų tikėjimo dalykų ryšys su tautine ir bendrąja žmonijos kultūra, siūloma remtis tautos papročiais ir tradicijomis (p. 95).
Geografijos mokymas skatina mokinį "suvokti save kaip savo tautos narį, patriotą, pilietį, taip pat kaip visos žmonijos atstovą, atsakingą už žemės, esamų kultūrų ir civilizacijų likimą" (p. 240). Daug galimybių patriotizmo ugdymui teikia Lietuvos geografija, kuri mokoma I-IV kl. integruotame kurse "Aš ir pasaulis". Tai - pažintis su artimiausia aplinka, kuri ugdymo standartų projekte įvardijama kaip vertybinė nuostata: "Lietuvos kaip savo krašto, savo gyvenamosios erdvės pasaulyje pajautimas ir nusiteikimas juo rūpintis, prisidėti prie jo gerovės" (Kn. l, p. 189-190). V klasei geografija pateikta integruotu kursu "Gamta ir žmogus" (pagrindiniai aplinkos bruožai) ir "Lietuvos teritorija" (bendriausi Lietuvos teritorijos bruožai). IX klasės Lietuvos savarankiškos geografijos kursas atskleidžia Lietuvos gamtines, regionines, sociokultūrines ypatybes, ryšius su pasaulio valstybėmis, susistemina etnokultūros ir istorinės geografijos, kraštovaizdžio ir kraštotvarkos žinias. Sudėtinė šio kurso dalis -gimtinės geografija, kuria siekiama ugdyti tautine bei europinę asmens savimonę, pilietinės pareigos supratimą, pagarbą tautos kultūros tradicijoms, meilę tėvynės gamtai, atsakomybę už Lietuvos ekologinę padėtį (p. 242). Tai padeda suvokti Lietuvos problemas europiniame ir pasauliniame kontekste (p. 250).
Etninės kultūros pagrindų programa sudaryta vadovaujantis šiuolaikiniu etninės kultūros interpretavimu: "Etninė kultūra - visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinį regionų savitumą" (Žin., 1999, Nr. 82-2414). Dalyko paskirtis betarpiškai siejasi su patriotizmo ugdymu. Etninės kultūros ugdymo tikslai atitinka Lietuvos švietimo nacionalumo principą: įsipareigojimas Lietuvai, jos kultūrai, rūpinimasis jos išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Supažindinant mokinius su tradicine tautos kultūra ugdosi jų meilė tėvynei, brandinama tautinė ir pilietinė asmens savimonė, įgyjami demokratinio gyvenimo įgūdžiai, kūrybingai puoselėjamos tautos kultūros tradicijos. Ugdymas grindžiamas supratimu, kad asmuo yra ne tik tautos kultūros vartotojas, bet ir kūrėjas, atsakingas už tautos kultūros likimą, ir kad nė vienos tautos kultūra negali gyvuoti izoliuotai nuo kitų kultūrų. Etninė kultūra integruojama į mokomuosius dalykus ir jos pagrindai įgyjami pasirenkamuoju kursu. Siekiant ugdymo tęstinumo, turinio gilinimo ir plėtros mokomasi koncentrais, vadovaujantis kognityviniu principu (nuo pažinimo pereinama prie teminių studijų): gimtinės pažinimas (I-IV kl.), krašto pažinimas (V-VIII kl.), tėvynės pažinimas (IX-X kl.), tautiškumo ir pilietiškumo brandinimas (XI-XII kl.).
Muzikos programoje dalyko paskirtis siejama su tautinio tapatumo problemomis, nes muzikinis ugdymas neatskiriamas nuo tautinės savimonės ugdymo. Siekiama pažinti etnines, istorines Lietuvos muzikinės kultūros tradicijas ir naujoves, derinant jas su įvairių kraštų ir laikų muzikos pažinimu (p. 313). Nurodant tarpdalykinių sąsajų tematiką pabrėžiamas pilietiškumo ugdymas - pilietinė pozicija kultūros paveldo ir tautinio tapatumo atžvilgiu (p. 316). Standartų projekte atkreipiamas dėmesys į subalansuotą muzikinį ugdymą, kuriame prioritetas teikiamas "Lietuvos muzikiniam paveldui ir šiai dienai" (Kn. l, p. 241).
Dailės programa akcentuoja uždavinį ugdyti asmenį, suvokiantį savo tautos kultūros savitumą ir gebantį jį kūrybiškai turtinti, ugdyti atsakomybės jausmą už kultūrinio palikimo išsaugojimą ir kūrybišką plėtojimą (p. 327).
Darbų ir buities kultūros programa numato ugdyti asmens gebėjimą perimti ir kūrybiškai plėtoti buityje bei darbe etninės kultūros tradicijas. Darbinis ugdymas skatina ugdyti atsakomybę už savo krašto buities kultūrą, suvokiant ją kaip tautos kultūros visumos dalį. Programa numato į darbų turinį integruoti istorines, kultūrines mūsų tautos ir pasaulio gamybos, verslo tradicijas (p. 342, 343). Mergaitės, mokydamosi ruošti švenčių stalą, supažindinamos su tautos apeigomis ir tradiciniais valgiais. Darbuose su audiniu jos susipažįsta su lietuvių nacionaliniu kostiumu bei jo vieta šiandieniniame gyvenime ir pan. Mokantis namų ūkio darbų mokiniai skatinami kūrybiškai puoselėti tautos tradicijas šioje srityje, būsto puošyboje bei apdailoje. Medžio ir metalo darbuose berniukai susipažįsta su medienos apdorojimo ir metalo darbų tradicijomis, Lietuvos tautodailininkų darbais.
Vadovėlių, mokymo priemonių analizė
Originalių vadovėlių bei mokymo priemonių (išleistų 1997-1999 m.) patriotinio ugdymo tematika iš esmės orientuota į gimtosios bei valstybinės kalbos įsisavinimą, tautos istorijos, kultūros paveldo, sociokultūrinės, gamtinės, geografinės aplinkos pažinimą. Tačiau vadovėliai yra tik ugdymo priemonės ir jų analizė tik formaliai gali perteikti ugdymo tikslų, keliamų programose, įgyvendinimą. Tautinio identiteto suvokimas pilietinio sąmoningumo ugdymas, tautinės ir pilietinės savimonės formavimas ir atitinkamų įgūdžių brandinimas vyksta taikant įvairius mokinių veiklinimo būdus (užduotys, projektai ir kt.).
Sukomplektuoti pradinių klasių vadovėliai, knygos mokytojui, pratybų sąsiuviniai leidžia teigti, kad patriotinis ugdymas integruojamas į visus dalykus. Nuosekli ugdymo plėtra atsispindi vadovėliuose, atitinkančiuose vaikų amžių, patirtį, interesus. Jie sudaryti vadovaujantis nuostata, kad tarp įvairių ugdymo turinio šaltinių ypatingą reikšmę asmenybės formavimui turi istorinės ir kultūrinės tautos patirties perteikimas per vaiką supančio pasaulio prizmę. Šia prasme paminėtini E. Marcelionienės ir V. Plentaitės vadovėliai mokyti gimtosios lietuvių kalbos, V. Jonynienės - pažinti gimtąją aplinką ir pasaulį, A. Grabauskienės ir J. Merkytės - mokyti dailės ir darbelių, E. Veličkos - mokyti muzikos.
Svarbią reikšmę Lietuvos tautinių mažumų patriotiniam ugdymui turi pradinių klasių lietuvių kalbos vadovėliai nelietuvių mokykloms, kurių tematika skatina išsiugdyti teigiamą požiūrį į lietuvių kalbą, pagarbą lietuvių tautos tradicijoms, toleranciją įvairioms kultūroms. Knygoje III klasės mokytojui apibūdinamas ugdymo turinys: visi esame tos pačios valstybės - Lietuvos - piliečiai, mums brangi mūsų tėvynė, todėl stengiamės ją pažinti ir saugoti, gyvename ir gyvensime drauge, todėl svarbu mokėti kalbą, svarbu pažinti ir gerbti vienas kito tautinį bei religinį savitumą, visi esame skirtingi, tačiau lygūs (R. Skripkienė. Mokomės lietuvių kalbos. V., 1999, p. 20).
Dėmesį atkreipia matematikos pradmenų (A. Kiseliovas, D. Kiseliova "Matematikos pasaulyje" II kl.; B. Balčytis "Skaičių šalis" III, IV kl.) pažintiniai uždaviniai, skatinantys įsiminti Lietuvos valstybei svarbias datas, susipažinti su jos teritorija, administraciniu paskirstymu, atstumais tarp įvairių vietovių ir pan.
Pagrindinės mokyklos ir baigiamųjų klasių vadovėlių turinys taip pat daugiau ar mažiau atspindi ugdymo programose nužymėtą tikslą - formuoti tautiškai ir pilietiškai susipratusią asmenybę.
Lietuvių kalbos vadovėliai pasižymi patriotine tematika, padedančia įsisavinti gimtąją kalbą, tarmes, literatūrą, tautosaką, tautos istoriją, kultūrą, atverti kelius į pasaulio kultūrą. Šių vadovėlių ir mokymo priemonių rengimu rūpinasi žymūs lituanistai mokslininkai, pedagogai (V. Zaborskaitė, Z. Zinkevičius, L. Sauka, V. Daujotytė, L., Abraitytė, L. Urba ir kt.). Mokytoja L. Abraitytė apibūdina mokiniams skirtus literatūros skaitinius kaip knygą - kultūros ir meno reiškinį, tautos likimo liudytoją, susijusią su kalba ir tėvyne. Pateikta istoriniu aspektu, ji teikia didelių galimybių pilietiniam sąmoningumui ugdyti. Kūrinių ciklais aiškinamasi namų ir tėvynės vertė, gimtosios kalbos, istorinės atminties, tautinio tapatumo saugojimo svarba (L. Abraitytė, Skaitiniai VI kl. Mokytojo knyga, K., 1999).
Pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos vadovėliai nelietuvių mokykloms taip pat orientuoti į patriotinio ugdymo plėtrą. Pavyzdžiui, E. Rotomskienės vadovėlis IX klasei (Leidybos centras, V., 1998), supažindina mokinius su lietuvių tautosaka ("Lietuva padavimuose ir legendose"), liaudies tradicijomis (Vėlinių, Kūčių, Kalėdų papročiai), valstybės atkūrimo diena, valstybės simboliais, lietuviškos knygos keliu (knygnešiai, vargo mokykla), skatina ugdytis tėvynės meilę ("Nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė").
Pilietinės visuomenės pagrindų savarankiško kurso (VII-VIII ir X kl.) vadovėlių ir mokymo priemonių autoriai skirtingai interpretuoja pilietinio ugdymo uždavinius. Atitinkamai skiriasi jų požiūris į konkrečios - Lietuvos valstybės pilietiškumo formavimosi ypatumus (asmens ryšys su Lietuvos valstybe, tauta, jos kultūra, pareigos Lietuvai). Antai N. Letukienės "Aš - žmogus tarp žmonių. Pilietinės visuomenės pagrindai 7-8 kl." (V., Alma littera, 1999) per mažai pateikta konkrečios medžiagos, kuri būtų paskata Lietuvos mokyklose ugdyti pilietinį sąmoningumą, meilę tėvynei.
Mokinio knyga "Žingsniai. Pilietiškumo pradmenys 7 kl." (V., LPUA, 1999, autoriai E. Budzinauskienė, V. Budzinauskas) ir Mokytojo knyga "Žingsniai 7 kl." (V., LPUA, 1998, autoriai V. Budzinauskas ir kt.) nesprendžia patriotinio ugdymo uždavinių Lietuvos kontekste, kurie akcentuojami mokytojo knygos pratarmėje (p. 7). Susidaro įspūdis, kad pakeitus keletą lietuviškų vietovardžių, mokinio knygos užduotis galima sėkmingai naudoti ir kitų šalių mokyklose. Panašiai pilietinio ugdymo pradmenys pateikti ir komplekte - vadovėlis, mokytojo knyga, darbo sąsiuvinis - "Pilietis. Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos pilietinio ugdymo projektas VII-X klasėms" (V., 1999, adaptuota pagal vadovėlį "We the People...") bei G. Vitkaus "Politologija. Vadovėlis XI-XII kl." (V., Danielius, 1998). Iš esmės jie neprisideda prie programoje numatyto patriotinio ugdymo.
Susipažinus su I. Zaleskienės knyga "Mes. Pilietinės visuomenės pagrindai. Vadovėlis 10 klasei" (V., HOMO LIBER, 1999), galima tvirtinti, kad autorė vadovaujasi nuostata ugdyti Lietuvos Respublikos piliečius, skatinti jų meilę tėvynei. Remiantis asmens, mokyklos bendruomenės, Lietuvos visuomenės gyvenimo pavyzdžiais, vadovėlyje sprendžiamos įvairios problemos: kaip sukurti visuomenę, kuri "galėtų sudaryti sąlygas žmogaus gerovei ir tautos išlikimui?", "ko reikia, kad piliečiai galėtų valstybę išlaikyti, ją tobulinti?" ir kt. (p. 11). Vadovėlyje akcentuojama, kad per įgytas žinias, išsiugdytus gebėjimus jaunoji karta mokosi Lietuvos laisvę išlaikyti ir ją stiprinti.
Daug dėmesio patriotinėms temoms siejama su doriniam ugdymui skirtu vadovėliu (V. Vaicekauskienė. Esu žmogaus vaikas. Vadovėlis 5-7 kl, V.: Alma littera, 1998).
Patriotinio ugdymo tikslais, nužymėtais mokymo programoje, vadovaujasi istorijos vadovėlių autoriai. Tai - V. Jakimavičiaus "Gimtoji šalis Lietuva. Vadovėlis V klasei" (V.: Alma littera, 1998); integruotas vadovėlis E. Bakonio "Pasaulio istorija VI klasei" ("Briedis", 1997). "Krontos" leidyklos išleista pagrindinėms mokykloms keturių vadovėlių "Pasaulis ir Lietuva" serija (13 autorių; projekto aut. R. Jokimaitis) įgyvendino istorijos dalyko turinio integravimo idėją. Tačiau, oponentų nuomone, neapsieita be trūkumų. Šiuose vadovėliuose pernelyg daug dėmesio skiriama Lietuvos politinei istorijai, per mažai - socialinei ir etninei istorijai. Be to, integruotų vadovėlių serijos autoriai susilaukė priekaištų už tai, kad Lietuvos istorijai skyrė mažiau nei penktadalį medžiagos (žr. E. Bakonis, A. Svėrienė. "Ar nauji naujausieji vadovėliai?", Mokykla, 1999. Nr. 11. p. 28-32). Baigiamosiose klasėse patriotiniam ugdymui gali pasitarnauti B. Makausko "Lietuvos istorija XI-XII kl." (K., "Šviesa ", 2000).
Pradinį Lietuvos geografijos pažinimą teikia R. Garliauskienės "Geografijos pradmenys VI kl." ("Briedis", 1998). J. Zagorskio mokymo priemonė "Lietuvos geografija IX kl." (V., Danielius, 1997) supažindina, skatina domėtis ir vertinti Lietuvos geografinius ypatumus - sociokultūrinį, politinį, ūkinį gyvenimą, papročius, istorinius etnografinius regionus.
Į bendrųjų gamtos mokslų mokymui skirtą vadovėlį "Gamta ir žmogus 5 klasei" (V.: Alma littera, 1997, autoriai E. Lekevičius, E. Motiejūnienė, L. Kunskaitė) integruota I. Čepienės parengta etnografine medžiaga, kuri skatina pažinti ir vertinti kultūros paveldo reiškinius.
Pažintine prasme reikšmingi ir N. Cibulskaitės, M. Stričkienės matematikos vadovėliai V (1996), VI (1997), VII (1998) klasėms, turintys po skyrių - matematinę ekskursiją po Vilniaus senamiestį, Kauno senamiestį ir Vytauto Didžiojo karo muziejų, po Klaipėdą. Čia pateikiamos žinios apie miesto ir gatvių istoriją, architektūros paminklus ir kt. objektus, derinant jas su matematinėmis užduotimis.
Susipažinus su darbų mokymo vadovėliais, tenka konstatuoti, kad "Metalo darbai V-X kl." (K., "Šviesa", 1998) ir "Medžio darbai V-IX kl." (K., "Šviesa", 1997, autorius J. K. Galkauskas) turinio atžvilgiu neatitinka programos uždavinių: nepakankamas dėmesys skiriamas tradiciniams šios rūšies verslams, jų gaminių paskirčiai, ornamentikai ir pan. temoms, susijusioms su liaudies kultūros paveldu, tautodaile.
Patriotinio ugdymosi paskatos
Kadangi patriotinio ugdymosi galimybės ir mokinių veiklinimo šioje srityje išdavos reikalauja specialių tyrimų, apsiribosiu vienu iš ugdymosi būdų - mokinių kraštotyros analize. Mokyklinė kraštotyra - viena iš populiariausių mokinių savarankiškos veiklos sričių, padedančių pažinti gimtąjį kraštą, ugdančių pasididžiavimą savo tėvyne, formuojančių patriotinę brandą. 1998-1999 m. atliktos mokyklų anketinės apklausos duomenys rodo, kad kraštotyros (etnografijos) būreliai bei kraštotyros muziejai mokyklose turi paklausą: iš 1193 apklaustų mokyklų 56 % atsakė, kad veikia kraštotyros būrelis, 44,4 % teigė, kad turi kraštotyros muziejų.
Reikia pastebėti, kad mokyklų kraštotyros muziejai neapsiriboja eksponatų rinkimu bei ekspozicijų įrengimu. Juose vyksta Lietuvos istorijos, etnokultūros ugdymo pamokos, kraštotyros renginiai, susitikimai su vietine bendruomene ir kt. Prigyja tradicija čia ruošti gidus - mokinius, kurie geba supažindinti lankytojus su apylinkės istorija, kultūra, įžymiomis asmenybėmis ir vietomis. Tai padeda mokyklai tapti kultūriniu židiniu ją supančioje aplinkoje. Savo iniciatyvomis, kultūrine veikla ir kaupiama vertinga medžiaga, skatinančia mokinių patriotinį ugdymą, tarp kraštotyros muziejų garsėja Kražių vidurinės mokyklos (vad. E. Dirmeikis), Leipalingio vidurinės mokyklos (vad. A. Volungevičius), Garliavos J. Lukšos gimnazijos, Šiaulių J. Janonio gimnazijos (vad. J. Krivickas), Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos (vad. B. Stacevičienė) ir kt. muziejai.
Mokiniai, dalyvaudami kraštotyros veikloje, užrašydami vietinę tautosaką, tarmės apraiškas, fiksuodami papročius, rinkdami materialiosios kultūros dalykus, ugdosi gebėjimą įvertinti ir interpretuoti krašto istoriją, kultūrinį paveldą, pažinti žmones, kūrusius ir tebekuriančius šią istoriją ir kultūrą. Tai skatina jaunąją kartą puoselėti ir kūrybiškai tęsti tautos kultūros tradiciją.
Nepriklausoma Lietuva davė kraštotyrai daug naujų temų (ypač susijusių su istorija), kurios sovietmečiu buvo uždraustos. Tai - tarpukario įvykiai, tremtys, rezistencija ir kt. Pastaruoju metu vis labiau ryškėja kraštotyros tendencija - tautos kultūros paveldą sieti su dabarties aktualijomis, praeities reiškinius interpretuoti šiuolaikiniu požiūriu, integruojant tai į ugdymo turinį ("gyvoji archeologija", "gyvoji istorija", "gyvoji etnografija" ir pan.). Vadovaujantis šiuo principu Šiaulių J. Janonio gimnazijoje vyksta gimtinės pažinimo pamokos VII-X klasėse, kartu papildant muziejaus medžiagą, skirtą Šiaulių miesto ir apylinkių istorijai bei dabarčiai. Vertingą patirtį įgijo Švenčionių rajono Reškutėnų pagrindinė mokykla (direktorė V. Lapienienė) bendradarbiaudama su archeologu A. Girininku, tyrinėjančiu Kretuono ežero apylinkes. Archeologine medžiaga papildomas mokyklos muziejus, mokykloje atgaivinamos audimo tradicijos - veikia audimo klasė, kurioje kaimo moterys moko mergaites austi (archeologiniai radiniai liudija, kad šiose apylinkėse audimas siekia akmens amžių).
Mokinius įsilieti į kraštotyrą skatina įvairūs skirtingos tematikos ir apimties konkursai bei projektai. Tai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kasmet skelbiamas moksleivių darbų konkursas rezistencijos ir laisvės kovų tema, Istorijos instituto kasmetinis konkursas, kuriam pateikiami mokinių darbai krašto, kaimų istorijų tematika.
Nemažą projektinės veiklos patirtį įgijo mokyklos, keletą metų dalyvavusios Atviros Lietuvos Fondo Švietimo naujovių ir iniciatyvų programos paskelbtame konkurse "Pažinkime gimtinę". Konkursas paskatino mokinius domėtis, kaupti, sisteminti ir pasidalyti informacija apie savo gimtinę ir šalia esančias kultūros vertybes. Iš 108 pateiktų projektų konkursą laimėjo 62; tarp laimėjusiųjų - Vilniaus A. Vienuolio vidurinės mokyklos projektas "Būk naudingas savo miestui", parengtas pagal mokinių gidų būrelio programą (vad. V. Malonaitienė). Tęsdami šį projektą mokiniai kūrė savarankiškus projektus, kurių tema "Vilniaus kultūrinis paveldas, praeities ir dabarties problemos".
1996-1999 m. vykęs Šiaurės ir Baltijos šalių projektas suformavo naują požiūrį į ugdymo turinio kaitą, tuo pačiu paskatino mokyklas kurti savo projektus, atspindinčius kiekvienos jų poreikius. Patriotinio ugdymo turinio plėtrą atspindi Kauno Rokų vidurinės mokyklos projektas "Auginu gyvybės medį", Skuodo rajono Gėsalų pagrindinės mokyklos - "Keičiame mokyklą", Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos - "Kompiuteriai padeda atrasti Lietuvą" ir kt. (žr. Šiaurės ir Baltijos šalių projektas. Kuriame savo mokyklą. V., 1999).
Išvados, siūlymai
1. Vadovaujantis Bendrojo lavinimo mokyklų programų, standartų, projektų, vadovėlių, mokymo priemonių analize galima teigti, kad patriotinio ugdymo turinys reiškiasi įvairiais aspektais:
· ugdoma gimtoji kalba kaip tautos kultūros pagrindas (kalbos vaidmuo asmens ir tautos gyvenime, atsakomybė už gimtosios kalbos likimą);
· brandinamas tautinis ir pilietinis sąmoningumas (formuojasi asmenybė, galinti gyventi demokratinėje visuomenėje, jaučianti atsakomybę už save, tautą, valstybę, žinanti galimybes ir būdus dalyvauti tautos ir valstybės gyvenime); skatinama pažinti ir interpretuoti Lietuvos ir lietuvių tautos istorinę patirtį, jos istorinį likimą (istoriškai sąlygotos dabarties suvokimas, pasaulėžiūros, grindžiamos tautiniu tapatumu, formavimas);
· skatinama kūrybiškai perimti ir tęsti Lietuvos ir lietuvių tautos kultūros paveldą, formuoti kultūrinę savimonę (kultūros ir tautos egzistencijos ryšio suvokimas, atsakomybė už gimtosios kultūros likimą);
· skatinama pažinti ir vertinti gyvenamąją aplinką, gamtinį, geografinį Lietuvos savitumą, brandinti ekologinį sąmoningumą;
· ugdomas gebėjimas įžvelgti savo tautos kultūros plėtotės uždavinius šiuolaikinės civilizacijos raidoje, įveikti tautinius stereotipus, ugdomi tolerantiški santykiai su kitomis Europos ir pasaulio tautomis, jų kultūromis.
2. Įvardyti patriotinio ugdymo turinio aspektai kol kas mažai atitinka realią padėtį mokyklose. Norint ją keisti, pirmiausia reikėtų atlikti sociologinius tyrimus su mokiniais skirtingos sociokultūrinės aplinkos mokyklose. Tai padėtų išsiaiškinti įvairaus amžiaus mokinių tautiškumo, pilietiškumo suvokimą, jų kultūrinius poreikius, interesus ir būtų pagrindas patriotinio ugdymo metodikai (palyginimui - Naujojo Baltijos barometro duomenys, gauti tiriant Lietuvos gyventojų tautinį identitetą - žr. Terri Calrk. Ginant primordializmą: Lietuvos atvejis. - Politologija. 1998. Nr. 1(11), p. 124-140).
3. Mokinių patriotinio sąmoningumo lygis atspindi pilietinio ugdymo veiksmingumą. Siūlyčiau ištirti, kaip pilietinės visuomenės pagrindų programos tikslai ir uždaviniai praktiškai atitinka pilietinio ugdymo turinį perteikiančius būdus ir priemones. Tikslinga išsiaiškinti, kokį dėmesį mokyklos skiria Lietuvos Respublikos piliečių atsakomybės už savo tautą ir valstybę skatinimui, atitinkamų gebėjimų formavimui.
4. Patriotinio ugdymo turinį ir būdus galima tobulinti, jeigu mokykloje bus tam paruoštų, kompetentingų mokytojų. Todėl reikėtų pedagogų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo institucijose pilietinį ir tautinį ugdymą laikyti sudėtine mokymo dalimi.
5. Tautos tradicinė kultūra daro tiesioginę įtaką patriotinių jausmų formavimui, tautinio tapatumo stiprinimui. Patriotinio ugdymo efektyvumas švietimo sistemoje didele dalimi priklauso nuo to, kaip sprendžiamos kultūros paveldo įsisavinimo, vertinimo ir tęstinumo problemos. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą (Žin., 1999, Nr. 84-2414), siūlau:
· skatinti mokyklą integruotam tradicinės kultūros ugdymui, plačiau realizuoti integravimo principą bendrosiose ir individualiosiose ugdymo programose, vadovėliuose, mokymo priemonėse;
· sudaryti sąlygas įvesti bendrojo lavinimo mokykloje etninės kultūros pagrindų pasirenkamą kursą, vadovaujantis turinio perteikimo koncentriškumu;
· puoselėti gimtosios kalbos savitumą, skatinti etnografinių regionų ypatybių bei vietos tradicijų pažinimą, sudaryti sąlygas mokykloms pasitelkti vietinius liaudies meistrus, muzikantus, dainininkus, kurie praktiškai padėtų mokiniams pažinti kultūros paveldo reiškinius;
· plėtoti mokyklinę kraštotyrą - pažintines ekskursijas, ekspedicijas, projektų rengimą, medžiagos rinkimą bei tvarkymą, istorijos ir kultūros paminklų globą, mokyklų muziejų kūrimą, atnaujinimą ir gidų rengimą;
· puoselėti mokyklos tradicijas, organizuoti tradicines (valstybines, tautines) šventes bei tradicinius renginius; plėtoti įvairias nepamokinės veiklos formas, siejamas su kultūros paveldo puoselėjimu (etnografinio, folklorinio, tautodailės profilio klubų, būrelių veikla ir kt.);
· skatinti mokyklos ir šeimų bendradarbiavimą, grindžiamą tautos kultūros tradicijų tęstinumu;
· remti mokymo priemonių, knygų mokytojams ir metodinės medžiagos etnokultūros ugdymo klausimais leidybą.
PI vyr. mokslinė. bendradarbė doc. Irena Čepienė
2001-06-25
